Užutrakio rūmų reprezentacinių salių lipdyba ir jos restauravimas

Užutrakio rūmų reprezentacinių salių lipdyba ir jos restauravimas: restauratorės Rūtos Glinskytės Kavaliauskienės paskaita

(Video įrašą žr.: https://www.youtube.com/watch?v=sES1rwk9d5s&t=2s)

Grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva 1896-1901 metais pastatyti Užutrakio rūmai žavėjo prabangiais interjerais ir subtiliu, įspūdingu dekoru (žr.: "Istorinės nuotraukos: Užutrakio aukso amžius"), bet po sovietmečio laisvę atgavusi Lietuva šį turtą perėmė smarkiai nuniokotą – juk dvaro sodyba pergyveno du pasaulinius karus, turėjo aštuonis šeimininkus (tarp jų ir sovietų represines struktūras, žr.: "Užutrakis MGB, KGB ir kitų sovietų organizacijų valdžioje"), o rūmai buvo pertvarkomi ir perdažomi, dėl ūkinių poreikių dažnai naikinant autentiškas formas.

Nusprendus atkurti pirminį rūmų pavidalą, jau 2008-iais buvo restauruotas eksterjeras, antrasis aukštas, palėpė, vestibiulis, laiptinės ir rūsys, o pirmojo aukšto salių restauracija vyko žymiai lėčiau – tokį tempą padiktavo gausi ir įmantri interjerų puošyba bei sudėtinga, juvelyrinio kruopštumo ir atidos reikalaujanti restauravimo metodika.

2010 m. vasario 18 d. visuomenei buvo pristatyta pirmoji restauruota reprezentacinė rūmų salė – Liudviko XVI stiliumi dekoruotas valgomasis. Jį ir Gobelenų salę restauravo jungtinė Lietuvos ir Lenkijos restauratorių grupė. Ši komanda, pradėjusi dirbti 2008-ųjų vasarą, atliko išsamius tinko ir polichrominius tyrimus, įvertino tarybinio laikotarpio deformacijų mastą ir sudarė bei ištobulino tinkamą restauravimo metodiką. Atkuriant 1901-iais rūmus puošusią lipdybą ir sienų bei lubų dekorą, pasirinktos ne tik XIX a. pabaigai - XX a. pradžiai būdingos technologijos, bet ir tuo laikotarpiu naudotos medžiagos. Kiek vėliau duris atvėrė ir kitos restauruotos reprezentacinės salės (žr.: "Užutrakio rūmų reprezentacinės salės").

Restauruoti Užutrakio rūmai atgimė kaip kultūros erdvė, traukianti ne tik dėl galimybės pažinti vertingą istorinį palikimą, bet ir dėl klasikinės muzikos koncertų ir dailės parodų, tapusių šios išskirtinės vietos tradicija jau mūsų laikais.

Dalinamės restauratorės Rūtos Glinskytės Kavaliauskienės 2015-iais parengta skaidrių paskaita apie Užutrakio rūmų reprezentacinių salių lipdybos restauravimą:

Trumpai apie rūmus:

Užutrakio dvaro sodybos ansamblis buvo sukurtas 1896-1901 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos kunigaikštytės Jadvygos iniciatyva.

Neoklasicistinių rūmų projekto autorius – lenkų architektas Juozapas Husas.

Rūmų interjeras – Liudviko XVI stiliaus. Ryškiausias šio stiliaus pavyzdys – Petit Trianon rūmai Versalyje, Prancūzijoje.

Užutrakio rūmai pergyveno du pasaulinius karus, turėjo aštuonis šeimininkus, buvo mažiausiai dukart iš pagrindų remontuoti ir mažiausiai dar du kartus perdažyti.

Įsivaizduokite: ateinate į štai tokią dvaro rūmų salę:

Jums duota užduotis kiek įmanoma tiksliau istoriškai ir technologiškai paversti ją štai tokia:

Kokia būtų jūsų darbo seka, kad gerai atliktumėte šią užduotį? Aš papasakosiu, kaip šią nelengvą, bet labai įdomią užduotį per ketverius metus atlikome mes.

Vadovavomės šiais pagrindiniais principais:

• Visapusiškai ir nuodugniai ištirti objektą;
• Vadovaujantis tyrimais atkurti pirminę geometriją (nuo patalpų dydžio, sienų išplanavimo iki traukų profilių);
• Atkurti trūkstamą ir restauruoti išlikusį dekorą technologijomis ir medžiagomis, kiek galima artimesnėmis pirminėms;
• Maksimaliai saugoti pirminį dekorą.

Mes, kurie su meile restauravome, dirbome, mąstėme ir net gyvenome šiuose rūmuose:

• Restauratoriai: Ramunė Balandžiūnienė, Rūta Glinskytė Kavaliauskienė, Ramutė Kačinskaitė, Martynas Martišius;

• Lenkų restauratoriai: Wojtek Baginski, Paweł Baranowski, Ania Czerwinska, Katarzyna Onisk, lenkų firma "Fronton", vadovas Tomek Sosnowski;

• Projektuotojai: UAB "Lietuvos paminklai";

• Laboratorija ir technologai: Kultūros paveldo centras;

• Restauratoriai: UAB "Rūpintojėlis";

• Statybos ir remonto UAB "Senovė";

• TINP direkcija, ypatingai Gintaras ir Raisa.

Panaudotos nuotraukos – Vytauto Abramausko, Gintaro Abaravičiaus, Ramunės Balandžiūnienės ir Rūtos Glinskytės Kavaliauskienės.

Pirmasis etapas – VISAPUSIŠKI TYRIMAI

Pirmasis etapas – VISAPUSIŠKI TYRIMAI

Pirmiausia surinkome "popierinę" informaciją apie rūmų interjerą ir jo istoriją. Ji susideda iš aprašymų, prisiminimų, dokumentų apie remontus ir restauracijas, brėžinių, kartogramų, planų, informacijos apie stilistiką ir analogus, istorinių nuotraukų.

Čia matote kelias istorines nuotraukas: kairėje – Gobelenų salės pietinės sienos vakarinė pusė, dešinėje – tos pačios salės pietrytinis kampas, žemiau – grafienė siuvinėja Buduare (nuotrauka iki 1913 m.):

Istorinėse nuotraukose matyti neišlikę ar buvę pakeisti dekoro elementai. Deja, turime tik trijų salių nuotraukas iš aštuonių. Čia – Gobelenų salės rytinė siena:

Tiriant Gobelenų salės dekorą, buvo iškilęs klausimas dėl Saulės bareljefų autentiškumo – jo siluetą pamatėme veidrodžio atspindyje vienoje iš istorinių nuotraukų 

Ištyrėme senąsias dekoro atlikimo technologijas, zonduodami vietoje ir atlikdami naudotų medžiagų tyrimus laboratorijoje.

Išsiaiškinome, kad plokštumos tinkuotos, o traukos ir karnizai traukti iš kalkinio tinko tiesiai ant sienos ar lubų. Lygus ir preciziškas jų paviršius formuotas iš gipso. Į traukas ir karnizus įklijuoti subtilūs gipso lipdiniai. Virš durų ir kitur sienose – smulkiai išlipdyti bareljefai. Visas dekoras įgirdytas linų aliejumi ir dažytas įvairių labai šviesių tonų klijiniais – kreidiniais dažais. Tik antrame dažymo etape aptikome lipdybos polichromiją. Čia matote Fumuarą, pietvakarinį fasetės kampą:

Prieš pradėdami restauruoti nufotografavome, aprašėme salių sienas bei lubas ir jų būklę. Taip atrodė šiaurinė Buduaro siena:

Taip pat sutartiniais ženklais kartogramose sužymėjome pastebėtus defektus

Kitose kartogramose geltonai pažymėjome vietas, kur antriniame dekore yra cementinio tinko, kuris turėjo būti šalinamas kaip medžiaga, nesuderinama su kalkiniu tinku ir gipsu. Žalia spalva pažymėtas saugotinas pirminis dekoras:

Tirdami išsiaiškinome pirminę, tai yra iki 1915 metų buvusią, pirmojo aukšto rūmų salių geometriją – nuo patalpų dydžio ir sienų išplanavimo iki traukų profilių ir ornamentikos.

Surinkę „popierinę" informaciją, jau galėjome tikslingai ir tiesiogiai prisiliesti prie salių sienų ir dekoro. Valgomajame išardėme pertvarą, o Grafo ir Kamerdinerio kambarius atskyrėme nauja, bet čia buvusia siena.

Sovietmečiu Valgomasis buvo padalintas į dvi dalis: didesnioji paversta direktoriaus kabinetu, mažesnioji – projektorine. Žemiau nuotraukoje matote pėdsaką, kur buvo siena, taip pat duris. Nuėmus nuo sienų betono plokštes, šioje salės dalyje dekoro beveik nebuvo likę, tik šiek tiek ant lubų.

Ta pati Valgomojo dalis – šiaurinės sienos vakarinė pusė – po restauravimo

Aiškindamiesi sienų dekoro geometriją, po naujuoju cementiniu sluoksniu radome nemažai pirminio dekoro likučių. Juos paliko sovietmečiu ne itin kruopščiai „restauravę" mūsų pirmtakai. Tokie likučiai taip pat padėjo mums atsekti pirminį dekoro piešinį ten, kur jis nebuvo išlikęs arba buvo pakeistas.

Grafo kabineto lubose buvo aiškiai matyti, kad čia buvo rozetė, o zondo vietoje matosi, kaip skiriasi pirminis tinkas nuo antrinio užpildo vietoje rozetės:

Čia matote, kad sovietmečiu buvo užklijuota per plati gipsinė trauka siauresnės pirminės kalkinio tinko traukos vietoje

O čia – atkurta pirminio pločio ir profilio kalkinio tinko trauka su gipso lipdiniu

Ši siena – naujai išmūryta remiantis tyrimais, kurie rodė ją čia buvus. Ji skiria Grafo kabinetą ir Kamerdinerio kambarį. Sienos dekorą atkūrėme remdamiesi Liudviko XVI stiliui būdingu simetrijos principu – sukūrėme jį tokį pat, koks yra sienoje priešais

Antrasis etapas – KONSERVAVIMAS.

Jo metu pašalinome antrinį cementinį dekorą, kuris nederėjo prie pirminio medžiagiškumu, forma ar atlikimo technologija, nuvalėme dažus ir pašalinome labai suirusį pirminį tinką bei lipdybą, o likusį dekorą konservavome: apdorojome chemiškai ir sutvirtinome.

Daugumos salių cokolinių dalių dekoras buvo remontuotas cementiniu skiediniu, kurį šalinome. Tokį dekorą dažnai tekdavo šalinti iki mūro. Čia – Buduaro pietinės sienos cokolis:

Kai kur gipso lipdyba buvo klijuota ant cementiniu tinku restauruotų traukų – tokį dekorą taip pat šalinome iki pirminioKai kur gipso lipdyba buvo klijuota ant cementiniu tinku restauruotų traukų – tokį dekorą taip pat šalinome iki pirminio

Konservavome autentiškas kalkinio tinko traukas ir plokštumas, apdorojome jį konservuojančiomis medžiagomis, sutvirtinome jo struktūrą. Tinko dalis, atšokusias nuo mūro sienos, pritvirtinome klijuojančiomis injekcijomis:

Trečiasis etapas – RESTAURAVIMAS IR ATKŪRIMAS.

Jo metu restauravome išlikusį pirminį dekorą; atkūrėme trūkstamą dekorą technologijomis ir medžiagomis, kiek galima artimesnėmis pirminėms; maksimaliai saugojome pirminį dekorą.

Trūkstamus ar suirusius karnizus traukėme iš kalkinio tinko tiesiai ant sienos bei lubų. Čia matote, kaip konservavę kamerdinerio kambario rytinės sienos pirminio tinko karnizą, ant jo skardiniu šablonu užtraukėme kalkinį tinką:

Čia tas pats Kamerdinerio kambario rytinės sienos karnizas – tinko traukos paviršių padengiame gipso sluoksneliu, kuris jį paverčia lygiu ir tvirtu

Per visas sales ištraukėme daugiau nei 250 stačiakampių profiliuotų dekoratyvinių rėmelių ir rankomis nulipdėme keturis kartus daugiau jų kampų. Į šį skaičių neįskaičiuotos skiriamosios juostos, plintusai, karnizai, kurių galus ir kampus taip pat reikėjo nulipdyti rankomis. Buduaro vakarinės sienos cokolis:

Pasitaikė traukų, kurių ištraukimui reikėjo susimeistrauti ir sudėtingesnes konstrukcijas

Labai svarbu traukai traukti pasigaminti šabloną kuo tikslesniu profiliu. Jis turi maksimaliai atitikti pirminės traukos profilį, kad naujas tinkas neuždengtų pirminio ir jie vienas su kitu gražiai sutaptų:

Saugodami pirminę lipdybą, bareljefų formas darėme tiesiai ant sienos ar lubų, neišmontuodami bareljefų. Toks formų darymo būdas yra gerokai sunkesnis, negu dirbtuvėse ant stalo:

Rozetės dalis ant lubų Buduare – ji nuvalyta, restauruota, paruošta formavimui

Rozetės elastinė forma, kietas kiautas, nuimta forma nuo lubų ir atlieja

Ant Gobelenų salės lubų sumontuota rozetė iš keturių atliejų:

Nuo sienos nuimame medžioklės trofėjų bareljefo elastinę formą. Šis bareljefas yra apie 2 m aukščio, todėl forma išėjo labai didelė ir sunki. Dešinėje – šio labai gražaus bareljefo atlieja

Pasigaminome ir daugelio smulkesnių lipdinių formas:

Išėmę iš formų gipsatūras lygiai sudėję išdžiovinome ir pasiruošėme klijavimui į karnizus bei traukas

Naujus ir nukritusius senus gipso lipdinius įklijavome į restauruotas traukas ir karnizus. Gelsva lipdyba – pirminė, balta – nauja

Tarp naujos ir pirminės lipdybos kruopščiai derinome raštą

Mums labai pasisekė, kad restauruojant rūmų interjerą radome išlikusius visus gipso lipdinius, nuo kurių nuėmę formas ir atlieję kopijas, panaudojome jas neišlikusio dekoro atkūrimui:

Šias atliejas klijuosime po arka virš naujų durų Valgomajame

Į piliastrus Gobelenų ir Baltojoje salėse įklijavome plonyčius ir ažūrinius, akanto šakeles vaizduojančius lipdinukus:

Vienas iš medžioklės trofėjų bareljefų buvo perkeltas ant sovietmečiu suformuotos Valgomojo pertvaros, o sieną griaunant išmontuotas ir sandėliuojamas tai vienur, tai kitur

Ne visus gabalėlius pavyko rasti, todėl trūkstamus atliejome naujus ir visą bareljefą kaip dėlionę sumontavome ant sienos Valgomajame buvusių projektorinės durų vietoje

Šis bareljefas su angeliukais Buduare vos besilaikė ant suirusio tinko. Teko jį nuimti restauravimui

Tarp pirminės lipdybos pritaikėm naujai atlietus bareljefo gabalėlius ir, sutvirtinę pagrindą, sumontavom į vietą

Tokiu pat dėlionės principu restauravome ir kitus bareljefus bei ornamentus rūmuose

Net ir iš pirmo žvilgsnio geriausiai išsilaikiusią pirminę lipdybą daugiausiai radome aptrupėjusią, supelijusią, vietomis išėstą druskų. Nuvalę kelis sluoksnius dažų, chemiškai apdoroję ir sutvirtinę paviršių, kalkiniu tinku ir gipsu kruopščiai atkūrėme ir smulkiausias netektis