Kultūriniai pažintiniai maršrutai

Trakų istorinio nacionalinio parko glūdumoje, kelio Semeliškės - Trakai dešinėje yra Daniliškių kaimas. Čia tebegyvena rusų, kurie XVII a. pabaigoje atsisakė pripažinti Rusijos stačiatikių bažnyčios reformą, palikuonys.

Sentikiai Lietuvoje

1653-1666 m. Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas Rusijos carą paskelbė bažnyčios galva bei ėmėsi naikinti nevienodumus bažnytinėse knygose ir apeigose. Tam pasipriešino sentikiai. 1666-1667 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios susirinkimas sentikius prakeikė. Vengdami persekiojimų vieni sentikiai bėgo į negyvenamas Sibiro platybes, kiti pasiprašė globos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sentikių prakeikimas truko 304 metus ir oficialiai atšauktas buvo tik 1971 m. Pirmoji pabėgėlių banga Lietuvon plūstelėjo 1679-1710 m. Jau 1709 m. Girelėje (Anykščių raj.) susibūrė pirmoji sentikių bendruomenė, pastatyti pirmieji sentikių maldos namai. Iki XVIII a.pab. Aukštaitijoje šalia lietuvių įsikūrė iki 35 tūkst. sentikių, kurie susibūrė į 49 bendruomenes. Kurį laiką - 1728-1755 m. Gudiškėse (Ignalinos raj.) ir 1755-1841 m. Degučiuose (Zarasų raj.) veikė sentikių vienuolynai. Lietuvos sentikiai - bepopių pomorcų atšaka, nepripažinę taip pat ir dvasinės hierarchijos. Lietuvos sentikiams tebevadovauja Aukščiausioji pomorų taryba, įsikūrusi Vilniuje, šalia jos veikia Dvasinė kolegija, kuri sprendžia kanono ir pamaldų klausimus.

Sentikiai šalia Trakų

​Tarpukario Lietuvos Respublikos žemės reformos metu, po 1939 m. Daniliškių kaimas sudalintas į 24 sklypus, šalia įkurti 4 "kolonijomis” vadinti vienkiemiai.
Daniliškių kaimo viduryje tebestovi vieni iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatyti 1817 m. Yra žinoma, kad cerkve vadinti maldos namai perstatyti 1926-1931 m. Cerkvę sudarė erdvi maldos salė ir gyvenamieji popo šeimos kambariai. Daniliškių cerkvė aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.

Šiaudinė siena

Tarpukaryje Daniliškių laukus kirto 1923 m. kovo 15 d. Antantės nustatyta ketvirtoji demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurią vietiniai vadino "šiaudine siena". Toks pavadinimas kilo dėl to, jog demarkacinę liniją tarp diplomatinių santykių nepalaikiusių valstybių žymėjo iki 6 m aukščio kartys, kurių viršūnėse buvo iškelti šiaudų pėdai. Tokiais riboženkliais Lietuvos valstiečiai žymėjosi savo laukų ribas. Daniliškėse ir gretimame Signalų kaime buvo įsikūrusios Lietuvos pasienio policijos būstinės. Kiekvienoje būstinėje tarnaudavo iki 10 policininkų, kuriems Lietuvos valdžia mokėjo apie 170 litų algą ir premijas valstybės švenčių progomis. Tuo tarpu Lenkijoje patruliavo Pasienio apsaugos korpuso karo prievolininkai, kurie bazavosi Trakų Dominikonų vienuolyne. Lietuvos - Lenkijos pasienyje nebuvo saugu. Iki šiol prisimenama, kaip Signalų kaime lenkų pasienietis dvylika šūvių nušovė ūkininką Vitkauską, bandžiusį kontrabanda iš Lietuvos parsivaryti karvę. Pasienietis savo šalies pilietį nušovė Lietuvos teritorijoje, todėl kilo nemažas tarptautinis skandalas.

Į Trakus ir Vilnių - nuo Daniliškių piliakalnio

​Tarpukaryje Daniliškės buvo populiari turistinė vieta dėl piliakalnio kaimo laukuose. Lietuvos karininkai ir inteligentai, mėgę ilsėtis Vievio vasarvietėse, ekskursijų metu kopdavo į aukštai iškilusį piliakalnį pasižiūrėti Lenkijos okupuotų Trakų. Pasakojama, kad ypač palankiomis oro sąlygomis nusišypsodavo laimė pamatyti net Vilniaus radijo bokštus. Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija buvo tik apie 200 m nuo piliakalnio.

Daniliškių piliakalnis, vadintas "Totorių kalnu", "Kopecu" arba "Bliūdeliu" - įdomus archeologijos paminklas. Čia VI-XII a. po Kristaus ant aukštos kalvos, kurios šlaitai siekė nuo 6 iki 30 m aukščio, stovėjo 40X35 m dydžio medinė pilaitė. Legendos pasakoja, kad anksčiau Daniliškėse gyveno totoriai, o toje vietoje, kur dabar piliakalnis, buvusi jų mečetė. Rusams užeinant, totoriai ją užpylė žemėmis, o kartu - ir kažkokius lobius. 1939 m. Daniliškių kaimą skirstant į viensėdžius, piliakalnio 0,7 ha žemės sklypą už 300 litų išpirko Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus.

Prancūzas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje

Prieš karą šalia Daniliškių piliakalnio, jau Lenkijoje, Kudrionių kaime būta ir senkapių, vadintų "Totorių kapais". Iki šiol prisimena, kad totorkapius tarpukaryje kasinėjo paslaptingasis prancūzas. Pasakojama, kad atvyko jis su brėžiniu ir dvi savaites intensyviai kažko ieškojo. Keturiems darbininkams kiekvienos dienos vakare prancūzas sumokėdavo net po du zlotus. Vieną vidurdienį darbininkai atkasė kažkokį mūrinį skliautą. Tuomet prancūzas, sumokėjęs už visą dieną, darbininkus paleido ir liepė ateiti tik kitą rytą. Tačiau nei tą, nei kitą dieną nebepasirodė pats prancūzas, o tarp išardyto mūro nuolaužų buvo likęs tik trijų-keturių kibirų dydžio tuščias skardinis indas...
​
,,Gintaras Abaravičius"

Lietuvos pasienio policininkai

Lenkų pasieniečiai
​
 

Nerasi nė vieno lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs apie Trakus. Matyt, Trakai ir yra ta išskirtinė vietovė, kurioje bent kartą yra pabuvoję visi Lietuvos piliečiai. Kaip kitaip, juk Trakai asocijuojasi su didinga Lietuvos istorija.
Tačiau retas žino, kad šalia, atrodo, iki kaulo smegenų pažįstamų Trakų, kurie neseniai dar vadinti Naujaisiais Trakais, egzistuoja ir Senieji Trakai. Vietovė, kurioje prieš 650 metų gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, šiandien pamiršta, apleista ir mažai vertinama.

​Antroji Lietuvos sostinė

Atstumas tarp Naujųjų ir Senųjų Trakų nesiekia 4 kilometrų. Pasak legendų, Senuosius Trakus, kurie vadinti tiesiog Trakais, 1316 metų medžioklės metu įkūrė Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Medžiojant girioje buvo rastas gražus kalnas, apsuptas ąžuolynų ir lygumų. Vietovė Gediminui labai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir pavadino Trakais. Tuo metu ryžtingasis kunigaikštis Lietuvos sostinę iš Kernavės perkėlė į Trakus.Trakai sostine buvo net septynerius metus iki 1323 metų, kai Gediminas sostinę amžiams perkėlė į Vilnių. Nuo to laiko Trakai tapo Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine, kurioje ėmė reziduoti Lietuvos submonarchai. Trakus savo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui paskyrė Gediminas. Kęstutis su tėvu kartu valdė 1337-1341 metais, vėliau, nuo 1345 iki 1377 metų, Trakų kunigaikštis valdė Lietuvą kartu su broliu Algirdu, o 1337-1381-aisiais - su sūnėnu Jogaila. Tik į savo gyvenimo pabaigą - XIV amžiaus 3 ketvirtyje -Kęstutis rezidenciją perkėlė į naujai pastatytą pilį didingųjų Galvės ir Bernardinų ežerų pusiasalyje. Nuo to laiko atsirado dveji - Senieji ir Naujieji Trakai. Lietuvos metraštyje ta proga paminėta, kad Kęstučio sūnus Vytautas gimė Senuosiuose Trakuose.

Vytauto Didžiojo gimtinė

Vytautas Didysis valdė Lietuvą 1392-1430 metais. Jis mirė 1430 metų spalio 27 dieną Naujųjų Trakų Salos pilyje. Vytautui Didžiąjam tuomet buvo 80 metų. Žinant garsiausio Lietuvos valdovo mirties metus ir jo amžių, nustatyta, kad Vytautas gimė apie 1350 metus. Vytauto motina buvo žemaičių bajoro Vidmanto duktė Birutė. XV-XVI amžių Lietuvos metraščiai išsaugojo vieną gražiausių Lietuvos legendų apie Trakų kunigaikštį ir Palangos šventyklos vaidilutę. Šimtmečius sekama romantiška istorija apie tai, kaip Kęstutis sutiko nepaprasto grožio Birutę šventykloje ir paprašė už jo tekėti. Tačiau šventosios ugnies saugotoja vaidilutė atsisakė, todėl Trakų kunigaikštis ją pagrobė ir prievarta parsigabeno į Senuosius Trakus, kur ir vedė. Tai įvyko apie 1349 metus. Spėjama, kad Kęstutis tuomet vedė antrą kartą. Iš šios santuokos gimė trys sūnūs Vytautas, Tautvilas ir Žygimantas bei trys dukterys Miklausė, Danutė ir Ringailė. Senuosius Trakus nurungė Naujieji. Per 1391 metų kryžiuočių puolimą Gedimino statyta pilis buvo apgriauta ir nebeatstatyta. 1405 metais Vytautas Didysis savo gimtojoje pilyje įkurdino vienuolius benediktinus iš Tyneco. Tai buvo vienintelis kontempliatyvusis vienuolynas Lietuvoje.

Senųjų Trakų Dievo Motina

Savo fundatoriaus atminimą benediktinai išsaugojo net po vienuolyno uždarymo 1845 metais. Su Vytauto Didžiojo vardu siejama Senųjų Trakų Dievo Motinos paveikslo kilmė. Rūpestingieji benediktinai paveikslo antroje pusėje apie 1859 metus įrašė, kad Senųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas vienuolynui padovanotas paties Vytauto Didžiojo. Įrašas lenkų kalba teigia, kad pats kunigaikštis jį gavo iš Bizantijos imperatoriaus Emanuelio Paleologo savo ir lietuvių tautos krikšto 1387 metais proga. Kiek kitokią legendos versiją užrašė Simonas Daukantas. Pasak jo, paveikslą Vytautui Didžiąjam 1429 metais padovanojo vokiečių imperatorius Zigmantas ir jo žmona, kai Lucko pilyje buvo tariamasi dėl Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi. XIX amžiaus viduryje carinei valdžiai uždarius vienuolyną, paskutinysis Senųjų Trakų benediktinų abatas Čechavičius garbintą paveikslą pasiėmė su savimi į Nesvyžių, o 1849 metais perdavė Lucko sufraganui Fialkovskiui drauge su paveikslo istorija. Senųjų Trakų Dievo Motinos paveikslą 1859 metais Fialkovskis padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga, kad jis bus pakabintas “Vytauto koplyčioje”. Kadangi tokios koplyčios katedroje nebuvo, tai paveikslas buvo pakabintas virš Vytauto Didžiojo paminklinės lentos. Čia šis paveikslas yra iki šiol.

Vytauto Didžiojo kelias

Šiandien į Senuosius Trakus palydės 1998-2000 metais Trakų istorinio nacionalinio parko įrengtas Vytauto Didžiojo kelias. Pastatyti šv. Jurgio, šv. Kazimiero, Pietos, Pabėgimo į Egipto, Kęstučio ir Birutės, švč. Mergelės Marijos su kūdikiu, šv. Kotrynos, šv. Benedikto ir Vytauto Didžiojo koplytstulpiai. Kiekvienam yra atviri simbolinio kunigaikščių kelio į Senuosius Trakus tekstai ir potekstės. Kelionės tikslą į Senuosius Trakus apvainikuos išlikęs valakinis kaimas, jo gale didingas Pilies kalnas su benediktinų vienuolyno pastatais ir sodu bei neogotikine bažnytėle.

,,Gintaras Abaravičius''
 

Vytauto Didžiojo fundacija

1409 gegužės 24 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1392-1430) fundavo Švč. Mergelės Marijos aplankymo ir Šv. Jono Evangeliko bažnyčią Naujuose Trakuose. Jos išlaikymui paskirti Bezdežo valsčius Pinsko apylinkėse (dabar Baltarusijoje), Šventininkų dvaras, Eismantų ir Versokų kaimai, Vainiokų ir Pilaniškių vienkiemiai, kasmet duodavę apie 20 tūkst. auksinų pajamų

Naujųjų Trakų bažnyčia

XV a. pradžioje buvo pastatyta bebokštė, trinavė halinė bažnyčia su ilga, orientuota į rytus, apside. Centrinę navą nuo šoninių atskyrė kryžminio skerspjūvio piliastrai su profiliuotų plytų vėlėnėliais briaunose, nežinomi jokiame kitame gotikos kulto pastate. Po 200 metų Naujųjų Trakų klebono, tapusio Vilniaus vyskupu, Eustachijaus Valavičiaus (1530-1630) pastangomis bažnyčia buvo rekonstruota. Lietuvos karo su Rusija pradžioje - 1655 m., kaip ir Salos bei Pusiasalio pilys, bažnyčia stipriai apgriauta. Ji suremontuota 1670-1676 m., o 1700 m. iš pietų pristatyta Riomerių koplyčia. Per Šiaurės karą XVII a. pradžioje bažnyčia vėl apgriauta, tačiau karui dar nepasibaigus 1717 m. bažnyčios išorė ir interjerai iš pagrindų rekonstruoti. Prie fasado pristatyti du bokštai, paaukštinta centrinė nava. Įrengtas didysis altorius su stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu centre. Naujųjų Trakų bažnyčia įgavo baroko formas.

Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas

Legenda sako, kad 1123 m. Konstantinopolyje nutapytą Dievo Motinos paveikslą 1390 m. Vytautui Didžiajam padovanojo Bizantijos imperatoriaus Emanuelis II Paleologas (1391-1425). 1409 m. Vytautas Didysis paveikslą padovanojo Naujųjų Trakų bažnyčiai.Nuo pirmų dienų Naujų Trakų Dievo Motinos paveikslas ėmė garsėti stebuklais. 1450 m. jis jau buvo apkabinėtas padėkos votais. XVII a. stebuklus ėmė registruoti Naujųjų Trakų klebonas Simonas Mankevičius ir apie 23 žymiausius stebuklus paskelbė 1645 m. knygelėje.1611 balandžio 12 d. karalienė Konstancija (1605-1635) Trakuose meldė, kad pasveiktų karalius Zigmantas Vaza (1587-1632) ir pergalės Smolensko žygyje. Karalius pasveiko, o nesėkmingai net 2 metus apgultyje laikytas miestas buvo paimtas po 3 mėnesių.1639 liepos 10 d. Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslo pagerbti iš Vilniaus atvyko karalius Vladislovas Vaza (1632-1648).1718 rugsėjo 4 d. Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas karūnuotas Romos popiežiaus Klemenso XI (1700-1721) auksine karūna. Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio (1687-1722) organizuotos iškilmės tęsėsi devynias dienas. Po 1717 m. Čenstachovos Dievo Motinos paveikslo tai buvo antroji šventojo paveikslo karūnacija Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.1718-1783 m. laikotarpyje Naujuose Trakuose užregistruoti 42 nauji stebuklai, vėliausi - 1902 m. Šiandien stebuklingąjam paveikslui tebeaukojami padėkos ženklai.
​
Basomis iš Vilniaus į Naujuosius Trakus

Kai 1604 m. Lietuvoje ėmė siausti maras, o paskui dėl nepaliaujamų liūčių kilo dar ir bado grėsmė, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina (1600-1615), buvęs Naujųjų Trakų klebonas, surengė viešą atgailos procesiją iš Vilniaus į Naujuosius Trakus. Visą 4 mylių (1 mylia lygi apie 7,5 km) kelią vyskupas ėjo basas. Kas mylią procesija sustodavo ir jėzuitai sakydavo pamokslus. Liūtys liovėsi, maras baigėsi. Nuo tol procesijos iš Vilniaus į Naujuosius Trakus tapo tradicinėmis.1622 m. procesijoje, išreiškiant padėką už 1621 m. pergalę prieš turkus prie Chotino, dalyvavo vienas žymiausių baroko poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640)."Sarmatų" arba "Krikščioniškuoju Horacijumi" amžininkų tituluotas poetas parašė kūrinį "Jonušui Skuminui Tiškevičiui. Keturios Mergelės Motinos mylios", atspausdintą 1624 m. Antverpene. Keturiose epodėse įamžinta mistinė XVII a. pradžios eisenos nuotaika, didingas Lietuvos kraštovaizdis ir Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas.Kelionės pradžios jaudulį M.K.Sarbievijus sugretino su rasotais, iš po žiemos bundančiais Panerių kalvomis ir slėniais…Paneriuose XIV a. stovėjo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo (1345-1377) dvaras, kurį jo sūnus Jogaila (1382-1392 m.) 1390 m. užrašė Vilniaus kapitulai. XVII a. Paneriuose buvo įrengta pirmoji procesijų stotis su barokine koplytėle.XVIII a. Panerius išgarsino miškų plėšikai ir galvažudžiai, kuriuos 1809 m. suvienijo didikų kamerdineris Pekarskis. Nuožmų plėšikų karalių įveikė tik reguliarios kariuomenės daliniai. Žiauriai nužudyto Pekarskio kaukolė atiteko Vilniaus universiteto Anatomijos fakulteto Frenologijos katedrai.1812 birželio 28 d. Paneriuose vilniečiai pasitiko Prancūzijos imperatorių Napaleoną. Tų pačių metų žiemą apledėjusiose kalvose Rusijos kariuomenės pabūklų ugnyje bėgantys prancūzai pametė daug amunicijos, artileriją ir kasą.1831 birželio 19 d. keturias valandas trukusiose Panerių kautynėse žuvo 600 Lietuvos sukilėlių ir 364 Rusijos kariai.Didinguoju Vokė upės slėniu, kurį M.K.Sarbievijus palygino su antikiniu teatru, nusitęsė antroji Mergelės Motinos mylia. Prie Vokės krantų - natūralios Vilniaus ir Trakų vaivadijų ribos, buvo procesijos pusiaukelė - poilsio ir pietų metas.Po daugiau nei 300 metų plynaukštės kyšulyje virš Vokės slėnio rezidenciją įkūrė grafas Jonas Tiškevičius. 1898 m. parką šalia sodybos suprojektavo prancūzų peizažo architektas ir botanikas Eduardas Fransua Andrė.Trečioji mylia - Gaidžio kaimo, kuriame gyveno Vytauto Didžiojo paimtų nelaisvėn 1379 m. totorių palikuonys, apylinkėmis.Ties šios mylios finišu Sarmatų Horacijus nugirdo vingrių upelių čiurlenimą. Gal šiandien jų vietoje telkšo dirbtinis Lentvario ežeras su neogotikine Vladislavo Tiškevičiaus to paties pavadinimo dvaro sodyba ir E.F.Andrė parku pusiasalyje?"Nebaigėm giedot; štai išnyra Trakų/ Bokštai ir kalva, mylima Mergelės/ Miesto vidury pasirodo aukštas/ Bokštas bažnyčios", sakoma paskutinėje epodėje "Ketvirtoji mylia, arba Trakai", kurioje apdainuojamas Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas.Išties nuostabu, kad su XVII a. poezijos kūrinio įkvėpimo šaltiniu XXI a. tebėra galimybė susipažinti kiekvienam iš mūsų.

Trakinės

Naujųjų Trakų Dievo Motinos paveikslo kopijos išplito Lietuvoje - Giedraičių, Gruzdžių, Onuškio, Kazokiškių, Nemenčinės, Varnių, Vilniaus bažnyčiose. Seniausia (1700 m.) ir garsiausia yra Latvijos Agluonos bažnyčioje. Daugelis kopijų taip pat ėmė garsėti stebuklais ir pradėtos garbinti.

Kasmet Naujųjų Trakų bažnyčioje rugpjūčio 15 d. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bei rugsėjo 8 d. Švč. Mergelės Marijos gimimo dienomis vyksta gausiai lankomi iškilmingi atlaidai.

Dar visai neseniai Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos gimimo 8 dienų atlaidai vadinti tiesiog "Trakinėmis".

,,Gintaras Abaravičius''

E. F. Andre parkai Lietuvoje

Prieš šimtmetį Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio vietovėse šalia Vilniaus grafai Jonas, Vladislavas ir Juozas Tiškevišiai įkūrė rezidencines dvarų sodybas. Tebesiginčijama, kuri sodybų yra tobuliausia. Nediskutuojama dėl vieno - Trakų Vokė, Lentvaris ir Užutrakis yra nuostabiausi Lietuvos sostinės apymiesčio dvarai.Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio dvarų sodybos įkurtos unikaliose gamtinėse vietovėse, o jų parkus suprojektavo prancūzų peizažo architektas ir botanikas Eduardas Fransua Andre, garsiojo Palangos Tiškevičių parko, o taip pat daugybės viešų ir privačių parkų Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Liuksemburge, Urugvajuje, Kuboje, Ukrainoje, Kryme autorius. E.F.Andre konsultavo ir Rusijos caro šeimą Carskoje Selo, Pavlovskoje ir Peterhofo aplinkos sutvarkymo klausimais.

Didingoji Trakų Vokė

​Trakų Vokė yra arčiausiai Vilniaus, tenutolusi vakarų kryptimi 12 km. Dvaro sodyba įkurta aukštoje plynaukštėje virš 1622 m. M.K.Sarbievijaus apdainuoto Vokės upės slėnio.

Italų kilmės architektas L.Markonis suprojektavo rūmus, imitavusius paskutiniojo Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto rezidenciją Lazenkose šalia Varšuvos. Rūmai pastatyti 1876-1880 m., šalia jų juodame akmenyje 1900 m. data žymi 23 ha parko sukūrimo metus.

Tačiau yra žinoma, kad E.F.Andre su sūnumi Rene Trakų Vokės dvare lankėsi 1897 m. birželio mėn.
​
Tuo metu prancūzų peizažistai seną parką išplėtė iki begalybės - į visą Vokės upės slėnį. Aukštos terasos pakraščiu buvo nutiesta pasivaikščiojimo alėja su apžvalgos aikštele. Čia atsiverdavo didingas upės slėnis - po kojomis plytėjo nuolat besikeičiantis dirbamos žemės kilimas. XIX-XX a. snaudžiančios Europos pakraščio kraštovaizdžiui dinamikos įnešdavo vis dažniau metaliniu tiltu nudundantis traukinys Peterburgas - Varšuva.

Romantiškasis Lentvaris

8 km atstumu nuo Trakų Vokės yra Lentvario dvaro sodyba. Ji įkurta dirbtinio ežero pusiasalyje, į kurį vedė 0,5 km ilgio vandens skalaujamas kelias.
Nuo XVI a. minimą Lentvario dvarą XIX a. vid. nupirko Juozapas Tiškevičius. 1891 m. Lentvarį paveldėjo sūnus Vladislavas, kuris 1899 m. pagal belgų architekto de Vegos projektą rekonstravo tėvo pastatytus rūmus.

Naujieji neogotikiniai rūmai su šešių aukštų bokštu tapo panašūs į anglišką pilį. Visi Lentvario dvaro sodybos ūkiniai pastatai bei statiniai įgavo neogotikos bruožų ir tapo raiškiais romantiškojo parko akcentais.1897 m. birželio mėn. E.F.Andre su sūnumi apsilankė ir Lentvaryje, kur su užmoju rekonstravo vietinių sodininkų susiformuotą geometrizuotų formų parką.Naują parterį papuošė įmantrūs kiliminiai gėlynai, fontanas, kolonos ir vazos. Ypač įspūdingia tapo peizažinė parko dalis, kurioje buvo įrengtas kaskadinis upokšnis, nepaliaujamai tekėjęs mažaisiais tvenkiniais. Dirbtinės uolos, akmenų kompozicijos, didžioji grota sudarė kalnų peizažo įspūdį. Pasivaikščiojimams įrengtas painus takų tinklas, išsiraizgęs tvenkinių krantais, kartkartėmis sutrūkinėjantis į vandens srovės skalaujamų plokščių akmenų virtinę, verčiantis kopti į slėpingąsias kalvas. Gražiausiose parko vietose pastatyti akmeniniai suolai ir pavėsinės.Nuo aukščiausios parko kalvos buvo apžvelgiamas visa Lentvario sodyba pusiasalyje, o priešingoje pusėje - gilūs Saidės upelio ir Didžiulio ežero slėniai.Lentvario parko plotas sunkiai nusakomas. Vienų teigimu - tik 12 ha, kitų - daugiau nei 20 ha. Akivaizdu, kad parku laikytina didesnė teritorija, jau vien todėl, kad jo sudėtinė dalis yra ir dirbtinis 30 ha Lentvario ežeras.Tiškevičių amžininkai mėgo ilsėtis 28 Lentvario dvaro vasarnamiuose, klausėsi koncertų "Rivjeros" kavinėje, dalyvaudavo žirgų ir dviračių lenktynėse.

Aristokratiškasis Užutrakis

25 km nuo Vilniaus nutolusi nuostabi Užutrakio dvaro sodyba. Pirmą kartą Užutrakis, vadintas "Algirdo sala", paminėtas XIV a.
J.Tiškevičius Užutrakį nusipirko 1897 m. Per trumpą laiką Juozas su žmona Jadvyga kunigaikštyte Sviantopelk-Četvertinska Užutrakyje sukūrė ansamblį, kurį 1901 m. birželio 5 d. Rusijos Imperatorius Nikolajus II paskelbė majoratu.
Neorenesansiniai Užutrakio rūmai, pastatyti pagal 1896 m. Varšuvos architekto J.Huso projektą. Puikiausios itališkosios architektūros rūmai pasižymi aristokratišku santūrumu. Rūmų interjerai dekoruoti Liudviko XVI-ojo stiliumi, salėse buvo sukauptos Europos graviūrų ir tapybos, porceliano ir fajanso dirbinių kolekcijos, senienų rinkiniai, vertinga biblioteka.

Ežero krantą prie rūmų sutvirtino masyvi atraminė siena su baliustrada. Pasiektas įspūdis, tarsi plačiai išorei atsivėrusius rūmus juostų gynybiniai bastionai.
Tiškevičiai siekė architektūros ir gamtos vienovės. Užutrakio parkas apėmė 80 ha natūralų pusiasalį tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, į kurį XIX-XX a. sandūroje grafai persikeldavo plaustu iš Varnikų kaimo. 1897 m. ant įžymiojo Užutrakio plausto Renė nufotografavo ir savo tėvą E.F.Andre.
Prie keltininko namelio prasidėdavo centrinė, vadinta Kunigaikščių, alėja. Jos pradžioje nuo aukščiausios pusiasalio kalvos atsiverdavo visas parkas: tarp medžių kamienų ir lajų saulėtą dieną akino ežerai ir tvenkiniai, lyg gyvatės raizgėsi parko alėjos.
Užutrakyje buvo virš dvidešimties tvenkinių. Įspūdingiausias vandens parko reginys laukdavo rūmų baliustradoje - kvapą užguldavo Galvės platybė su miglose dūluojančiais Trakų Salos pilies griuvėsiais ir miškingomis salomis. Kitame didžiojo ežero krante už 1,8 km buvo galima įžiūrėti medinio Trakų miesto, Pusiasalio pilies griuvėsių, bažnyčių bokštų ir vienuolynų siluetus. Dar toliau, ties nenusakoma žemės ir dangaus riba, kaskadomis kilo Rėkalnio, Daniliškių ir Bražuolės kalvynas.
Užutrakyje prie rūmų E.F.Andre suprojektavo du reprezentacinius parterius. Elipsės formos rytinį parterį su apvaliu fontanu ir pasivaikščiojimo takais puošė marmurinės skulptūros ir vazos, išpuoselėti geometriniai gėlynai. Pietiniame keturkampiame parteryje su mažąja baliustrada augintas dvaro rožynas.

​Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio dvarai Tiškevičiams priklausė iki 1939 m. prasidėjusio Antrojo Pasaulinio karo. Visų trijų rezidencinių sodybų likimas sovietiniais laikais buvo vienodai pragaištingas. Šiandien tik Užutrakio ateitis nekelia abejonių - čia numatyta įrengti atvirą visuomenei Lietuvos valstybės reprezentacijos centrą.

,,Gintaras Abaravičius''
 

Užutrakio parkas suformuotas XIX amžiuje seno mišraus miško vietoje. Parkui būdinga didžiulė vietinių bei svetimžemių medžių ir krūmų įvairovė. Nemažiau įvairi ir parko žolinė augmenija. Kalvotas daubotas reljefas ir derlingi dirvožemiai sukuria pačias įvairiausias augimo sąlygas, todėl parke galima stebėti mišriems ir lapuočių miškams būdingus augalus. Ežerų ir tvenkinių pakrantėse veši drėgnų vietų ir net pelkių augalai, pievelėse bei laukymėse – pievoms būdingos rūšys, prie keliukų, takų ir pastatų – žmogaus kaimynystę mėgstantys augalai, o parko prieigose – sausų ir šviesių vietų augalai.

Ankstyvą pavasarį visame Užutrakyje rudų pernykščių lapų fone sumirga žibuoklių žiedai. Įdomiai atrodo tuo pat metu kelių spalvų žiedais žydinti tamsioji plautė ir taukė, dar tik bekraunanti žiedus. Kiek vėliau parką papuoš neužmirštuolių sąžalynai ir žemuogių žiedai, kuriais grožimės kol prisirps uogos. Pakrūmėse skleidžiasi raudonųjų žiognagių žiedai. Juos vasarą pakeis geltonosios žiognagės. Parko pievelės trumpam pasipuošia geltonomis pavasarinių viksvų šluotelėmis, kurių vėliau nė nepastebėsite, o saulučių žiedais grožėsimės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Medžių pavėsyje kvepia pakalnučių žiedai, rudenį jų vietoje prinoks didelės oranžinės uogos, kurios, kaip ir visas augalas, labai nuodingos. Nežiūrint to, pakalnutės drauge su parke augančiomis baltašaknėmis – nepakeičiama vaistinė žaliava. Visame parke auga europinė pipirlapė ir ugniažolė. Jų sėklas išplatina skruzdės, mėgstančios mėsingus sėklų priedėlius.

Vasaros pradžioje visą Užutrakio parką geltonai nudažo uolinių vanagių graižai. Prie jų prisijungia kuklesni, bet taip pat geltoni gaivos ir zuiksalotės žiedeliai, o su jais gražiai kontrastuoja violetiniai įvairių rūšių katilėlių varpeliai. O štai krūminiai kūpoliai puikuojasi geltona ir violetine spalvomis drauge. Prie parko keliukų karaliauja garšvos, kvapieji gurgždžiai ir krūminiai builiai, rečiau – nariuotieji bervidžiai, miškinės notros ir vaistinės noteros. Didžiausia žolinių augalų įvairovė vasarą būna pievose. Jose rasti ir saugomi, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai: pievinis auksveitis, plaukuotoji jonažolė ir skydinis skaistenis. Užpelkėjusiuose išdžiūvusių tvenkinių dugnuose auga pelkinės usnys, vingiorykštės, žinginiai, įvairūs vėdrynai, asiūkliai, paparčiai, viksvos. Parko tvenkinių pakrantėse – kanapinis kemeras, paprastoji šilingė, geltonžiedis vilkdalgis, pelkinė poraistė. Vieno tvenkinio pakrantėse auga saugoma dėmėtoji gegūnė.

Būtina paminėti ir ant didžiųjų Užutrakio grotų augančią šliaužiančiąją žiemę. Šis visžalis augalas ypatingas tuo, kad randamas visuose prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andre parkuose. Šliaužiančioji žiemė buvo įkurdinta ant akmenų ar dirbtinų uolų.

Miškingoje parko dalyje daugybė mišriam miškui būdingų žolių: šalmučiai, vaisginos, juodžolės, vilkauogės, kiškiakopūsčiai, medutės, septynikės, glaudenės. Turėsite progą pamatyti ir gana retą orchidinių šeimos augalą – lizduolę, parazituojančią ant kitų augalų šaknų. Ji nevalgoma, tačiau nepamirškite paragauti šalia augančios vaistinės česnakūnės, turinčios česnakų ir krienų skonį ir dėl to Europoje specialiai auginamos.

Užutrakio parke susidarė ištisi sąžalynai didžiųjų dilgėlių, kurie nepatinka žmonėms, bet labai patinka drugeliams.

Pačiame Užutrakio centre susiformavo unikali žolinių augalų bendrija, labiau būdinga Vakarų Europai. Čia auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos miškinė dirsuolė ir miškinė šunažolė. Greta auga ir labai reti plačialapė miglė ir krūminis kiškiagrikis, išretintose parko vietose tapęs dominuojančia rūšimi. Tik neaišku, ar šie augalai žmonių buvo specialiai įkurdinti parke, ar pateko atsitiktinai, kartu su įvežtų medžių ir krūmų sodinukais.

Maršruto pabaigoje anksti pavasarį galite pamatyti dar vieną nedažnai aptinkamą rausvą mėsingą augalą, besiskiriantį nuo kitų augalų tuo, kad visiškai neturi lapų ir žalios spalvos. Jis pasižymi ypatingai giliomis šaknimis su siurbtukais, kurių pagalba siurbia maisto medžiagas iš medžių šaknų – tai gegužinė žvynšaknė. Pastebėta, kad gegužinė žvynšaknė mėgsta augti po ąžuolais, tačiau Užutrakio parke ji įsikūrė po liepomis.

Čia paminėta tik dalis augalų, kuriuos galite pamatyti, apsilankę Užutrakio parke. Visko nepamatysite, jei parke apsilankysite tik vieną kartą. Todėl kviečiame Jus į Užutrakio parką įvairiu metų laiku, ir parkas jus nustebins vis kitomis spalvomis ir kitais augalais

​Andželika Kriaučiūnienė

(Daugiau žr.: "Užutrakio augalija: istoriniai E. F. Andrė želdynai ir laukinės gamtos stebuklai")