Įdomu
Nukritę medžių lapai atidengė staigmeną: Trakų padangėje – naujas augalas. Būtent padangėje, nes kai kurie augalai, pavyzdžiui paprastasis amalas (Viscum album), įsikuria medžių lajose. Mūsiškis „įsitaisė“ pačioje beržo viršūnėje ir pasirodo tik lapams nukritus. Pastebėtas greta geležinkelio stoties, medžių juostoje palei traukinio bėgius. Pakeliui į Vilnių matosi dar keletas ir, tikėtina, plis toliau.
Paprastasis amalas – pusiau parazitinis augalas, augantis ant medžių, dažniausiai lapuočių – tuopų, beržų, obelų. Suleidęs į medį šaknis su siurbtukais, siurbia iš jo vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Organines, savo žalių lapelių pagalba, gaminasi pats. Todėl medžio, ant kurio „įsikuria“, nenugalabija ilgus metus, tačiau gausiai amalais apaugęs medis gali lūžti nuo jų svorio.
Prieš du-tris dešimtmečius amalus matydavome tik pietiniame Lietuvos pakraštyje, iš kur jie, šylant klimatui plinta šiaurės kryptimi. Svarbiausia plitimo „magistralė“ – Nemuno slėnis. Kaune ir apylinkėse amalų jau gausu. Panemunės soduose augančios obelys žiemą atrodo taip, lyg būtų su lapais. Amalų pastebėta jau ir gerokai šiauriau. Prieš dešimt metų arčiausiai Trakų amalą teko matyti Aukštadvario apylinkėse.
Amalas yra visžalis puskrūmis, sunokinantis baltas uogas, kurias mielai lesa paukščiai. Tad „keliauja“ amalai paukščių pagalba. Pažįstat amalinį strazdą? Jo pavadinimas susijęs su šiuo augalu. Sparnuočiai lesa jų uogas, paskui „pasėja“ nesuvirškintas sėklas. Sėklos yra labai lipnios, todėl be vargo prilimpa prie medžių ir sudygsta jų žievės plyšiuose.
Žmonėms amalas nuodingas. Kaip ir daugelis nuodingų augalų, turi gydomųjų savybių. Jų aprašymai kontraversiški, o atsižvelgiant į augale esančius toksinus, gydytis neskubėkim. Bet dėmesio vertos amalo dekoratyviosios ir mistinės savybės. Augalas ilgai nedžiūsta nuskintas, todėl naudotas papuošimams ir įvairioms apeigoms. Prisiminkime ir lietuviškąją „Velnio nuotaką“, kuriai scenarijų kūrė iš Dzūkijos (krašto, kur amalai augo nuo seno) kilęs Sigitas Geda: „Amalo amalo amalo gyslos, amalo amalo amalo auga kryžiais“. Angliškai kalbančiose šalyse amalas nuo senų laikų naudojamas kaip kalėdinė dekoracija, kuri ne šiaip puošia namus, bet pritraukia į juos meilę bei santarvę. O bučinys su išrinktuoju po amalu garantuoja amžiną meilę. Vėliau iš to kilo „patogesnis“ paprotys – galima pabučiuoti bet kurį po amalu stovinti žmogų – toks bučinys turėtų nešti sėkmę (bet gali atnešti rimtų nemalonumų)...
Geras laikas pakelti akis aukščiau ir apsidairyti, gal kur nors pasislėpęs, amalas auga ir visai šalia Jūsų namų?

Pirmąją ateljė Juozapas Čechavičius Vilniuje įsirengė už Sluškų rūmų stovėjusiame Mamerto Renigerio dvarelio mediniame name (dabar T. Kosciuškos g.), o apie 1867 m. tuometiniame Miesto sode (dabar Sereikiškių parkas) Pilies kalno papėdėje pasistatė nuosavą ateljė paviljoną. Fotografas buvo gerai žinomas ir pripažintas mieste. Turėjo autoritetą tarp kolegų, gerbė jį ir aukšti valdininkai. Vilniuje Juozapas Čechavičius fiksavo miesto architektūrą, istorinius paminklus, urbanistinį peizažą, Nemuno, Neries, Vilnios pakrantes, miesto įvykius, bažnyčių bei rūmų interjerus. Fotografas padarė įspūdingų miesto panoraminių nuotraukų. Stebėdamas Europos ir Rusijos fotografijos kultūrą sudarė kelis įrištus fotografijų albumus: „Vilniaus vaizdai", „Neries pakrančių albumas" ir „Vilniaus miesto vaizdai". 1874 m. fotografas kreipėsi į Sankt Peterburgo dailės akademiją, kad jo Vilniaus vaizdų fotografijoms, kaip meno kūriniams, būtų suteiktos autoriaus teisės. Jo prašymas buvo patenkintas, taigi taip buvo pripažinta jo kaip menininko meistrystė. Nuo tol ant kai kurių jo fotografijų visada buvo žymuo Ph. de Czechowicz / Vilna 1873 / la contrafaçone est défendue (Čechavičiaus fotografija / Vilnius 1873 / padirbti negalima). Darė fotografas ir portretus, tačiau anot kito žymaus Vilniaus fotografo Jano Bułhako: „portretavimas Čechavičiui buvo tik uždarbis, o tikrasis pomėgis labiau atsiskleidė gamtovaizdžiuose ir architektūriniuose Vilniaus peizažuose". Jiems fotografas naudojo didelio formato stiklo negatyvinės plokštelės suteikiančias daugiau techninių galimybių ir kūrybinės laisvės fiksuojant platų regėjimo lauką apimančias didingas panoramas ir lyriškus peizažus. Gyvendamas Vilniuje ir norėdamas susipažinti su fotografijos meno naujovėmis fotografas kelis sykius lankėsi Berlyne ir Londone. Juozapo Čechavičiaus darbai buvo aukštai vertinami amžininkų, eksponuojami ir apdovanojami parodose. 1872 m. už vietovių fotografijas Maskvos politechnikos parodoje, 1882 m. už architektūros fotografijas Rusijos pramonės ir meno parodoje apdovanotas sidabro medaliais. 1876-1885 m. Juozapas Čechavičius buvo Prancūzų fotografijos draugijos (Société Française de Photographie) nariu. Mirė fotografas 1888 m. sausio 1 d. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.
Fotografavo Juozapas Čechavičius Vilniaus apylinkes, tame tarpe ir Trakus. Žinomiausia jo fotografija, tai Trakų pilies griuvėsiai Galvės ežero saloje, su griuvėsių atspindžiais ežere. Tokią pilį savo eilėse apdainavo Maironis. Kita, mažiau žinoma menininko fotografija, daryta nuo Aukų kalno su vaizdu į Galvės ežerą. Kairėje - pusiasalio pilies bokšto griuvėsiai, trobelės, už jų iki ežero pakrančių besidriekiantys daržai su karaimų sodybomis, kenese, dešinėje salos pilies griuvėsiai, apaugusios medžiais ežero salos. Pirmame fone medis ir suolelis po juo. Šioje fotografijoje labai gerai atsispindi Juozapo Čechavičiaus meninės estetikos specifiškumas. Apčiuopęs kraštovaizdžio ypatumus, jis rasdavo objektyvui geriausius taškus. Dažnai žvelgdavo iš aukštesnio taško, kad aprėptų kuo platesnę erdvę. Jos gelmės įspūdį formuoja aiškiai atskirti planai: iš pirmo plano, kuriame galime tyrinėti chaotišką kasdienybę, žolę, lauko gėles, žiūrovo žvilgsnis vedamas viduriniuoju planu į tolumą, kurioje būtinai yra koks nors statiškas objektas. Beveik apčiuopiamas pirmojo plano detalumas kontrastuoja su labiau apibendrinta toluma, ji atrodo kaip įsivaizduojama gili erdvė. Dėl galimybės kaitalioti žvilgsnio koncentracijos nuotolį - nuo artimo, beveik lytinčio iki išblaškyto ir ilgesingo, fotografija atrodo monumentali ir didinga, jos erdvė atsiveria šviesai. Peizažinės fotografijos Juozapui Čechavičiui buvo dvasingumo idėjos realizavimo priemonė. Fotografas taip pat padarė ir kelias Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios interjerų nuotraukas.
Europinio masto esteto, talentingo XIX a. menininko sukurtos fotografijos pradėjo naują fotografijos raidos etapą - fotografijos, kaip meno, sampratos formavimą, prie ko savo kūryba ženkliai prisidėjo žymus fotografas Juozapas Čechavičius.


Juozapas Čechavičius 1818 - 1888 / Sudarytoja J. Gudaitė. - Vilnius, 2016.
Camera obscura. Lietuvos fotografijos istorija 1839 - 1945/ M.Matulytė, A. Narušytė. - Vilnius, 2016.
Nadežda Zajančkovskaja, 2019 m.
Nors ir negausi, karaimų tauta yra garsi savo mokslininkais, gydytojais, karininkais, poetais ir dailininkais. Vienas iš žymiausių karaimų dailininkų, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minėsime, tai Bari Egizas (1869-1946). Bari Egizas gimė 1869 metų liepos 13 dieną Odesoje, pasiturinčių karaimų, Izaoko ir Totekės Kotrynos Egizų šeimoje. 1885-1889 metais jis mokėsi Odesos dailiųjų amatų draugijos mokykloje. Jau besimokant dailės mokykloje išryškėjo ypatingas Bari Egizo talentas. Už savo darbus dailininkas buvo apdovanotas šešiais medaliais iš visų dėstomų dalykų - piešimo, kompozicijos ir tapybos. Tai suteikė jam plačias galimybes tęsti studijas. 1890 metais Bari be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją. Jo mokytojais buvo žymūs to meto dailininkai: P. Čistiakovas, K. Villevaldė, V. Vereščaginas ir kiti. Peterburgo dailės akademiją dailininkas baigė 1894 metais medaliu ir pripažintu menininku. 1897-1898 metais studijavo Paryžiuje, kur turėjo galimybę savarankiškai susipažinti su didžiųjų pasaulio meistrų tapyba Luvro ir Liuksemburgo muziejuose. Siekdamas praplėsti savo žinias meno srityse ne kartą lankėsi Florencijoje, Vienoje, Venecijoje, Maskvoje, Miunchene, Berlyne, Drezdene, Šveicarijoje. Grįžęs į Odesą, Bari daug metų dėstė tapybą ir piešimą įvairiuose gimtojo miesto mokyklose. Odesoje dailininkas aktyviai dalyvavo Dailiųjų menų draugijos veikloje. Daugelį metų Bari Egizas sistemingai dalyvavo Pietų Rusijos dailininkų draugijos rengiamose parodose Kryme, taip pat Kijeve, Charkove ir kituose miestuose. Spauda jį vertino kaip aukšto meninio lygio dailininką ir išskirtinės erudicijos žmogų. Apie 1922 metus Bari išvyko iš Rusijos į Turkiją, kur Stambule gyveno dailininko sesuo Vera su savo vyru Seraja Šapšalu. Stambule dailininkas turėjo savo studiją ir mokinių, išgarsėjo kaip puikus portretistas. Įvairių užsienio atstovybių ambasadoriai mielai užsakinėjo jam portretus. 1938 metais dailininkas atvyko į Vilnių, kur nuo 1928 metų gyveno jo sesuo Vera su savo vyru, karaimų vyriausiuoju dvasininku hachanu Seraja Šapšalu. Su sesers šeima Bari siejo nuoširdi draugystė ir meilė. Vilniuje dailininkas tapė portretus, dalyvavo parodose, mėgo bendrauti su jaunimu, pasakoti apie meną ir žymius dailininkus. Bari Egizas mirė 1946 metais. Palaidotas Vilniuje, Karaimų kapinėse.
Dailininko Bari Egizo talentas susiformavo XIX a. pabaigoje, kai Peterburgo dailės akademijoje, kur jis studijavo, ėmė ryškėti peredvižnikų kūrybos ir akademizmo meninių principų krizė, todėl naujų kelių ieškantys menininkai būrėsi aplink Sergejų Diagilevą ir jo leidžiamą žurnalą Meno pasaulis (Мир искусства). Bari Egizo kūrybą veikė ir prancūzų tapybos mokykla. Į Paryžių jis atvyko jau susiformavusiu menininku ir tobulinosi tuo metu, kai impresionizmą keitė simbolizmas, kai itin svarbus tapo pačios tapybos grožis, imta vertinti tapybiškumą, rafinuotą toninę spalvų harmoniją, minkštą, tirpstantį atmosferos perteikimą. Nors prancūzų tapyba turėjo įtakos Bari Egizo kūrybai, vis dėl to dailininkas liko ištikimas realistinei vaizdavimo krypčiai. Dažnai jo kūryba balansuoja ant sentimentalaus natūralizmo ribos. Ankstyvoje jo tapyboje juntama rafinuotų spalvų toninė harmonija, minkštas, tirpstantis atmosferos perteikimas. Dailininkas mėgo vaizduoti idealizuotas buities, sentimentalias scenas, perteiktas bydermejerio stiliumi. Vėlesniuose darbuose sustiprėja realistinė raiška, mažiau dėmesio kreipiama į pačios tapybos grožį. Amžininkai pastebėjo, kad „ilgas ir atidus senųjų portreto meistrų - Velaskeso, Rembranto, van Deiko, Ticiano - studijavimas padėjo Egizui įsigilinti į vaizduojamąją natūrą, atskleidė jo gebėjimą išreikšti dvasingumą realizmo rėmuose". Kritikai rašė: „Jo spalvos lengvos, jo natūra drobėse laisva, jo potėpis neužkankintas...Lyg išausta iš šviesos ir oro, šviesios, lengvos spalvos". Vienas iš ankstyviausių portretų - dailininko sesers Veros Egiz Šapšal 1905 metais aliejumi tapytas portretas. Jame realistine maniera perteiktas jaunos, išdidžios, savo vertę žinančios moters paveikslas. Dailininkas kruopščiai nutapė puriais juodais plaukais apgaubtą ovalų veidą, kuriame juodi antakiai rėmina gyvas, kiek valiūkiškas akis. Dažnai Bari Egizas tapė ir kitų savo tautos atstovų, karaimų, portretus. Tai realistiniai, giedros nuotaikos Nadeždos Lopataitės - Pileckienės ir Marianos Zajančkovskos portretai. Išlikę keli dailininko tapyti karaimų moterų portretai, kuriuose matome jaunas, žavias, rytietiškų bruožų moteris. Motinos portrete matome skarele apsigaubusios, besišypsančios senyvos moters veidą. Žavus 1939 metais aliejumi tapytas paveikslas „Šokanti karaimė". Jame vaizduojama jauna mergina, vilkinti tautiniais rūbais, etnografinėje aplinkoje. A. Šišmanas apie šį paveikslą rašė: „Pakėlusi ranką, kerinčiai šypsodamasi, daro pirmąjį pa. Šiame paveiksle ir detaliai pavaizduoti audinių raštai, kas labai svarbu etnografiniu požiūriu muziejui". Keli karaimų portretai piešti pieštuku. Tai Marko Šapšalo, Samuilo Pigito, S. Babovičiaus, Samuilo Pampulovo bei karaimo valstiečio portretai. Be didesnio formato portretų, Bari Egizas tapė miniatiūras ant dramblio kaulo. Išliko 1934 metais tapytas Seraja Šapšalo portretas ant dramblio kaulo plokštės. Dailininkas mėgo tapyti jaunas gražias moteris puošniais drabužiais. „Moters portrete" vaizduojama sėdinti, grakščiai į priekį palinkusi jauna moteris, vilkinti alyvine suknele, rankoje laikanti nedidelį kaspinais papuošta albumėlį. Stengdamasis perteikti daiktų medžiagiškumą, dailininkas tapo siauručiais potėpiais. Paveikslas „Meilės laiškas" A. Šišmano priskiriamas prie vieno iš vertingiausių Bari Egizo kūrinių. Šis paveikslas 1907 m. buvo eksponuojamas Peterburgo dailės akademijos pavasario parodoje. Paveiksle vaizduojama prie apvalaus stalelio sėdinti ir laišką rašanti jauna mergina, vilkinti puošnia suknele. Mergina nutvieksta saulės spindulių, o visas paveikslas mirga nuo šviesos žaismo. Paveikslai „Paslaptys" ir „Grojanti mergina" vaizduoja žavias jaunas damas, puošniuose interjeruose. 1927 m. pastele pieštame portrete, Bari Egizas, vaizduoja grakščiai į žiūrovą atsigręžusią jauną moterį, puošnia vakarine suknele, marginta retais geometriniais raštais. Moterį puošia kuklus perlų vėrinys ir auskarėliai. Idealizuotas jaunos moters atvaizdas nutapytas realistiškai, didžiausią dėmesį kreipiant į išraiškingas akis, dailų veidą. Be portretų Bari Egizas tapė daug peizažų su gimtojo Krymo, Irano, Turkijos vaizdais. Jie pasižymi subtiliu koloritu, raiškiu potėpiu, architektūrinių detalių gausa. Dailininkas Bari Egizas neturėjo pasekėjų ir mokinių, tačiau jo kūryba raiškiai papildo bendrąją XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės panoramą. Jo pavardė yra gerai žinoma portreto žanro tyrėjams ir kolekcininkams. 2010 metais Lietuvos dailės muziejaus surengė išsamią Bari Egizo darbų parodą ir išleido katalogą „Nuo Stambulo iki Vilniaus" detaliai supažindinantį visus meno mylėtojus su šio karaimų kilmės dailininko gyvenimu ir kūrybiniu palikimu.









Lietuvos dailės muziejaus metraštis IV. - Vilnius, 2001.
Bari Egizas. Tapyba, piešiniai. - Vilnius, 2009.
Karaimų dailininkas Bari Egiz / A. Zagareckaitė // Voruta, 2009 06 20.
Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys. - Vilnius, 2003.
A. Šišmanas. Bari Egiz. MAB RS. f. 143-1586.
Nadežda Zajančkovskaja, 2019 m.
Atnaujinimo data: 2025-02-05