Déjà vu: istorija ir dabartis

Prieš 66 metus išleista knyga – autentiškas liudijimas apie sunaikintą Trakų žydų bendruomenę

1954 m. išleistos knygos „Trakai" viršelis ir priešlapis

Apie prekybą

Po to, kai XIX a. pabaigoje caro valdžia atšaukė draudimą žydams gyventi Trakuose, ši bendruomenė pagausėjo ir, kaip rašoma knygoje, sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų (tai patvirtina ir įvairiuose tyrimuose paskelbti duomenys, žr. 5).

Kaip ir aplinkiniuose kaimuose, svarbiausias jų pragyvenimo šaltinis buvo prekyba. Turtingų pirklių, prekiavusių kailiais ar mišku, Trakuose nebuvo – vyravo smulkūs prekeiviai, o dauguma parduotuvėlių buvo įsikūrę tuose pačiuose namuose, kur gyveno jų savininkai. Dažniausiai pardavėjomis dirbo moterys, kurios tuo pat metu rūpinosi ir namų ūkiu: suskambus prie durų pritvirtintam varpeliui, šeimininkė iš virtuvės nuskubėdavo aptarnauti atėjusio pirkėjo. Dauguma šių parduotuvėlių prekiavo maistu – cukrumi, druska, sūdyta žuvimi ir kitais apylinkių žemdirbiams reikalingais produktais, o kai kuriose buvo galima įsigyti ir įvairių buities prekių – semtuvų, dalgių, siūlų, kartais net kosmetikos.

Iš kitų išsiskyrė ypatinga parduotuvių rūšis – tekstilės parduotuvės-manufaktūros, priklausiusios miestelio centre gyvenusiems senbuviams. Šis verslas buvo laikomas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

Buvo ir juvelyrikos parduotuvė, kurios savininkas Abraomas Šuvas, vadintas laikrodininku – joje buvo galima nusipirkti laikrodžių, aukso ir sidabro grandinėlių, sidabrinių stalo įrankių, smeigtukų, šukų ir papuošalų, viliojusių moteris.

Metalo dirbinių – spynų, vyrių ir plūgų – parduotuvės savininkas Benjaminas buvo šaltkalvio Abos Zalmano Halperino sūnus: vien šaltkalvio amato pragyvenimui nepakako, ir būtent parduotuvė teikė pagrindines pajamas.

Didmeninė prekyba miltais vyko dviejose parduotuvėse: viena priklausė Jošuai Zabludovskiui, antroji – Jokūbui Zandmanui. Iš jų dauguma kitų parduotuvių savininkų pirkdavo miltus mažmeninei prekybai arba duonai kepti.

Trakuose veikė ir viena smuklė – teisė užsiimti tokiu verslu būdavo suteikiama ne kiekvienam žydui. Vienintelis Jokūbas Vereckis gavo leidimą pardavinėti šnapsą jam priklausiusiame vieninteliame miestelio „restorane".

Licencijos pardavinėti alų dalintos lengviau, bet taip pat ne kiekvienam: tokį leidimą galėjo gauti tik nekilnojamojo turto – nuosavą namą – turintis žydas. Kai kurie apėjo šią taisyklę ir gavo licencijas savo kaimynų arba samdinių rusų ar lenkų vardais, nes šiems nebuvo taikomas reikalavimas būti namo savininku. O kartais vynas ir alus būdavo pardavinėjamas be jokių leidimų – tiesiog mokant kyšius mokesčių agentams („akciznikams") ir policijai.

Nors miestelyje buvo beveik tiek pat parduotuvių, kiek žydų – o iš tiesų daugiau, nes kai kurie krikščionys ir karaimai taip pat turėjo parduotuves – ši prekyba neužtikrindavo sotaus pragyvenimo. Uždarbis dažniausiai būdavo minimalus, išskyrus ketvirtadienius – turgaus dieną, kai apylinkių gyventojai suvažiuodavo nusipirkti būtiniausių dalykų ir prekyba kiek pagyvėdavo. Norėdami oriai gyventi, parduotuvėlių savininkai turėjo ieškoti papildomų pajamų šaltinių – antraip grėsė skurdas.

Nuotrauka iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai", po ja parašyta (iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė: „Žiemos žvejyba. Nuotraukoje: mokytasis Simonas Kocas (žuvo per Holokaustą) ir jo padėjėjai"

Žvejyba

Žvejyba pusiasalį supančiuose ežeruose maitino nemažai Trakuose gyvenusių žydų šeimų. Ežerus, kurių dalis priklausė miesteliui (magistratui), o dalis –grafui Tiškevičiui, ilgus metus nuomojosi lenkas Mazowelesky. Miesteliui priklausęs ežeras pagal viešą skelbimą būdavo išnuomojamas vieneriems metams tam, kas pasiūlydavo didžiausią kainą, todėl trys žydų žvejai – Mozė Menachemas Pokroiskis, Simonas Kocas ir Juozapas Patašnikas – suvienijo savo išteklius ir perėmė nuomą. Dar po kelerių metų savo ežero dalį jiems išnuomojo ir grafas, o žvejyba tapo vienu iš Trakų žydų pragyvenimo šaltinių, nors daugiausiai tarp žvejų buvo krikščionių.

Tačiau būta ir žymių žydų žvejų. Garsiausias ir vyriausias iš jų, Jokūbas Chačanskis, vadovavo žvejų grupei ir ištisas dienas praleisdavo ant vandens, todėl žinojo visas ežerų paslaptis, o savo darbo nemetė net sulaukęs aštuoniasdešimties. Daugiau bendravo su krikščionimis, nei su žydais, ir puikiai kalbėjo jų kalba (6), o visa šio vyro išvaizda ir laikysena liudijo apie išskirtinę jėgą ir galią. Griausmingu balsu duodami įsakymai – „Trauk!", „Stok!" – aidėdavo per ežero platybę ir pasiekdavo visus jo vadovaujamus žvejus. Įkopęs į devintą dešimtį ir turėdamas jau suaugusių anūkų, vedė jauną moterį, kuri vieną po kito pagimdė jam sūnų ir dukrą.

Jokūbo Chačanskio giminaitis Aronas Aronovičius taip pat buvo samdomas žvejys, bet nepasižymėjo fizine jėga, nebuvo įgudęs žvejyboje ir šioje srityje niekuo neišsiskyrė, tačiau aktyviai dalyvavo žydų bendruomenės gyvenime bei darbininkų organizacijos veikloje ir net buvo išrinktas gabajumi (7). Kadangi dėl žvejybos likdavo naktimis neišsimiegojęs, per rytinę Šabato maldą ar Toros skaitymą jam pasitaikydavo užsnūsti ir net garsiai užknarkti – o tada ant suolo šalia sėdintys kaimynai nepraleisdavo progos kyštelti į nosį tabako ir vaikiškai džiūgaudavo, sukėlę čiaudulį.

Arono žmona Lėja minima kaip puiki žmona. Žvejo algos – mokamos rubliais arba ežere pagauta žuvimi – nepakako išlaikyti šeimai, todėl ji padėdavo vyrui pardavinėti žuvį arba turgaus dieną iškeisdavo ją į kaimiečių atneštus kiaušinius, sviestą ar paukštieną. Nepaisant gyvenimo sunkumų, Lėja išlaikė humoro jausmą ir buvo malonaus būdo, o gebėjimas atleisti rodė širdies gerumą. Ji vadovavo vienai iš miestelio mokyklų ir aukojosi, slaugydama ligoninėje sunkiai sergančius šeimos narius – valandų valandas budėdavo prie ligonių, juos guosdama, girdydama vaistus, maitindama, apskalbdama ir, suprantama, nesitikėdama už tai jokio atlygio.

Arono žentas Šabtajus Glikinas buvo knygrišys. Kilęs iš Vitebsko srities, į Trakus pateko tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, kai jo dalinys apsistojo pusiasalyje įrengtose kareivinėse. Paleistas iš armijos, namo nebegrįžo – vedė Arono dukterį Riną ir atidarė knygrišyklą. Vos per kelis mėnesius jis perrišo visas suplyšusias knygas, kurių Trakuose pakako, taip pat sinagogos sąvadus ir maldaknyges, o kai nebeliko knygų, kurias reiktų įrišti, uošvio paskatintas įstojo į žvejų bendriją ir pragyvenimui prisidurdavo kaip vienas iš samdomų žvejų.

Miestelyje nebuvo pramonės, nebent tokia laikytume Izaokui Štrausui priklausiusią įvairių mineralinių gėrimų gamyklą, kuri, nepaisant ant selterio butelių etikečių užrašyto skambaus pavadinimo, buvo tik labai kuklus namudinio išpilstymo verslas. Šioje „gamykloje", kuri tiekė sodos vandenį ir apylinkių kaimams, be šeimos narių dirbo tik vienas samdytas darbininkas. Kadangi net ir garbiajam I. Štrausui pragyvenimui reikėjo papildomų pajamų, jis taip pat laikė parduotuvę, kurioje, kaip ir daugelyje kitų, buvo parduodama viskas – nuo duonos, kurią kepė jo žmona Pesė, iki priemonės vagonų ratų poliravimui. Taip pat jis vertėsi tuo, kad iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pelningai parduodavo pirkliams iš Vilniaus. Deja, iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio, kurio būtų pakakę įprasto namų ūkio išlaidoms, jo šeimai aprūpinti neužteko. Mat dukrai sulaukus vedybinio amžiaus reikia duoti kraitį, o kadangi I. Štrausas norėjo ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tai ir kraitis turėjo būti didesnis. Iš tiesų – po dukters vestuvių tėvas liko tarsi po gaisro...

Panašus likimas ištikdavo ir kitus žinomus miestelio prekybininkus ir verslininkus.

Simonas Kocas buvo žvejybos rangovas. O žvejyba – tarsi kortų žaidimas, kuris kartais atneša pelną, o kartais – nuostolį. Ir štai po poros metų, kai iš žvejybos gaunamų pajamų vos pakako padengti verslo išlaidas - sumokėti nuomą ir kitus mokesčius, algas žvejams ir paskolas už tinklus, pirktus daugiausiai iš kreditų – namuose nebeliko išteklių, kurie leistų atidaryti parduotuvę ir užsidirbti pajamų šeimos pragyvenimui. Garbusis Simonas ne tik studijavo Torą (8), išmanė Bibliją ir net Talmudą, bet išsiskyrė ir kitų sričių žiniomis. Jis buvo vienas iš nedaugelio, lankiusių Rusijos provincijos mokyklą, todėl mokėjo šią kalbą ir buvo palankiai vertinamas tiek žydų, tiek ir ne žydų. Be to, kelerius metus gyveno Vilniuje, o kelis kartus net buvo išvykęs iš šalies – tai pelnė jam dar didesnę miestelio gyventojų pagarbą. Todėl prireikus tvarkyti reikalus su valdžia, jį paprastai rinkdavo atstovu, taip pat bendruomenės tarybos nariu ar sinagogos gabajumi.

Nuotrauka iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai", po ja parašyta (iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė): "Įmonės „Zinger" („Singer") organizuoti siuvėjų kursai. Iš dešinės į kairę: 1. Judita Varšel 2. Estera Svirski (žuvo per Holokaustą) 3. Bela Zmičenski (žuvo per Holokaustą) 4. Jentelė Gruzovik (žuvo per Holokaustą) 5. Rivka Aronovič (žuvo per Holokaustą) 6. nenustatytas asmuo 7. Jona [Levter] 8. Lėja [Brodo] 9. Šeina Vilkiski (žuvo per Holokaustą) 10. Sonia Kloizner 11. kursų vadovė 12. Maša Zislin 13. nenustatytas asmuo"

Amatai

Tarp amatininkų, kurie sudarė nemenką bendruomenės dalį ir teikė miestelio gyvenimui įvairovės, populiariausios buvo siuvėjo ir batsiuvio profesijos. Trakuose dirbo 5 ar 6 siuvėjai, iš kurių kiekvienas pasižymėjo savo stiliumi ir turėjo savo klientų ratą. Jie siuvo be dizaino pavyzdžių – tik ant namie įrengtų siuvyklų sienų pakabintas nuotraukas, kuriose buvo įamžinti daugiau nei prieš 20 metų mados meistrų sukurti rūbai.

Siuvėjas Fochmanas buvo vienas iš naujakurių, per Pirmąjį pasaulinį karą atsikėlusių į Trakus iš vokiečių užimto Vilniaus. Gyvendamas Vilniuje, jis įstojo į profesinę organizaciją ir įgijo tam tikros inteligencijos, o savo maloniu būdu ir profesionalumu pritraukė jaunosios kartos klientus, kurie įprato lankytis jo namuose net ir tada, kai neturėdavo ką siūti, o tiesiog norėdavo pasikalbėti ar šventės proga pakelti taurę draugų rate.

Likę siuvėjai buvo gerokai vyresni už Fochmaną, o jų klientai – arba vyresnės kartos vyrai, arba kaimiečiai iš Trakų apylinkių. Vyriausias tarp šių siuvėjų buvo Becalelis Aronovičius – puikus profesionalas ir malonaus būdo žmogus. Jis rūpestingai laikėsi įsakymų ir nepraleisdavo maldos minjano (9) net paprastomis darbo dienomis, be to, buvo toks kuklus ir drovus, kad iš kuklumo priešais aron kodešą (10) išdrįsdavo praeiti tik per artimųjų mirties metines.

Garbusis Becalelis turėjo sūnų, kuris sugebėjo tapti – o stebukle – provizoriumi (vaistininku), o gyveno Vilniuje. Jam atvykus į Trakus aplankyti tėvų, visas Becalelio kuklumas staiga išgaruodavo ir užleisdavo vietą pasididžiavimui. „Provizorius atvyksta!" – pranešdavo visiems pažįstamiems ir negalėdavo apsispręsti, kaip į jį kreiptis: gal antruoju asmeniu? Juk jis – provizorius! O gal trečiuoju? Bet juk jis – sūnus! Becalelio žmona, provizoriaus motina, šią painiavą išsprendė visai atsisakydama asmeninių įvardžių ir kreipdavosi į sūnų beasmene forma: išskalbti? Valgyti? Miegoti?

Becalelio Aronovičiaus kolegos Mozė Basas ir Izaokas Broderis kuklumo požiūriu buvo jo priešingybė – turėjo išdidumo, būdingo tiems, kurie užsidirba duoną savo rankomis. Siuvėjams darbo netrūko, tad nors jiedu prabangoje nesimaudė, buvo nepriklausomi nuo svetimų žmonių gerumo (kas kita – giminaičių parama iš Amerikos).

Jei neskaitytume naujus batus gaminusių verslininkų, kurie samdė krikščionis darbininkus, batsiuvių Trakuose buvo mažiau nei siuvėjų. Neretai jie gyveno žemiau skurdo lygio ir būdavo be darbo, nes vietiniai įprato pirktis naujus batus, pagamintus Vilniuje ar vietinėse dirbtuvėse, o juk batsiuvių duona – batų taisymas ar gaminimas pagal miestelio gyventojų užsakymus.

Ypatingi batsiuvių klientai buvo žvejai, kuriems reikėjo aukštų, vandens nepraleidžiančių batų, o pripažintu šios srities meistru laikytas Izaokas Laututa (11). Jo pagaminti batai garsino jį visuose apylinkių ežeruose, tad jam nebuvo jokio reikalo vilioti klientus meilikavimu, ir galbūt būtent todėl šis puikus amatininkas garsėjo kaip viena iš įdomiausių miestelio asmenybių. Būdamas aštraus proto ir geros atminties, jis susikūrė savitą filosofiją ir kiekvienam bendruomenės ar platesnio pasaulio įvykiui pritaikydavo kokią nors parabolę, kurių semdavosi iš savo patirties, kadaise nutikusių istorijų ir ypač iš šventų raštų. Iš savo kartos žmonių garbusis Izaokas išsiskyrė ištikimybe tradicijai – niekada nepraleisdavo nei rytinės, nei vakarinės maldos ir giliai suvokė jų prasmę, o tyrinėdamas šventuosius raštus surasdavo tinkamą moralę bet kuriai progai. Aštriu žodžiu užsipuldamas valdžios vyrus ir turtinguosius (nesigailėdavo net rabino), ypač dažnai cituodavo iš Pranašų – Patarlių ir Jobo – knygų. Pasirodžius Mendelės Moicher Sforimo (12) knygoms, įniko į jas ir cituodavo „Kuiną" bei „Mokestį", o artimiausiems draugams net leisdavo pasiskolinti šias knygas, kurių Trakuose įsigyti buvo neįmanoma ir kurias jis pirkdavo savo kasdienės duonos sąskaita.

Aba Malecas taip pat buvo batsiuvys, bet neprilygo Izaokui Laututai nė per nago juodymą. Buvo vargingiausias iš vargšų, o alkis – tiesiogine to žodžio prasme – dažnai svečiuodavosi jo namuose. Jis nedalyvavo viešajame gyvenime ir nusišalino nuo bendruomenės reikalų, o melsdavosi nuošaliame kamputyje pirmame minjane, vengdamas minios.

Vienintelis jo gyvenimo malonumas buvo gaminti kurpalius, kuriuos šlifuodavo anksti pakilęs šaltais žiemos rytais. Vietiniai ūkininkai už darbą jam atsimokėdavo malkomis, tačiau užuot įkaitinęs krosnį ir išsklaidęs namuose tvyrantį stingdantį šaltį, jis iš medienos gamindavo kurpalius. Bet kai pačiam prireikdavo kurpalio – brangiai jį pirkdavo, nes saviškių niekada nepabaigdavo. Jis pjaudavo ir droždavo malką, kol ši tapdavo panaši į kurpalį, o tada nebaigtą atidėdavo šalin. Namuose jau darėsi ankšta nuo tokių paruošų, bet jo aistra buvo nepasotinama – prie silpnos ugnelės šviesos ankstyvais rytmečiais jis toliau pjaustė, drožė ir metė į krūvą nebaigtus gaminius. O kai kaimynai kartą paerzino dėl šio keisto įpročio, pratrūko: „Kuo jums kliūva mano kurpaliai? Vieni geria ir lošia kortomis, o aš patiriu malonumą dirbdamas kurpalius!".

Vis dėlto jei legendose apie lobius, kurie paverčia skurdžius laimingais turtuoliais, yra bent grūdas tiesos, tai jis teko Abai Malecui. Jis tarytum regėjo viziją, kurią kaip įmanydamas siekė paversti tikrove: norėjo, kad sūnūs taptų Toros žinovais. Ši viltis neturėjo jokio pagrindo, o jo paties žinios apie Torą buvo visai menkos, todėl negalėjo būti pavyzdžiu sūnums – bet nieko nepaisydamas kantriai nešė savo vilties naštą. Kas savaitę vieną ankstų rytmetį persimetęs per petį maišą su trupučiu duonos ir bulvių, gabendavo šį nuo savo burnos atitrauktą maistą sūnums, kurie mokėsi ješivoje Vilniuje. Ir gal kaip tik šis atkaklumas įkvėpė jo vaikams stiprybės iki galo siekti užsibrėžto tikslo: trys jo sūnūs tęsė Toros studijas, keliaudami iš vienos ješivos į kitą ir pelnydami savo mokytojų meilę, kol vienas po kito tapo rabinais. Kai jie sugrįždavo į namus aplankyti tėvo, jo širdis prisipildydavo džiaugsmo ir laimės.

Raudonbarzdis batsiuvys Arjė neišsiskyrė nei charakterio ypatumais, nei pasišventimu Torai, bet likimas lėmė šiam žmogui tapti savo miestelio ir savo kartos sensacija. Dvidešimt metų jis nesusilaukė vaikų, tačiau vis tiek nepaprastai mylėjo ir gerbė savo žmoną. Jiedu buvo laimingi ir ištiesdavo pagalbos ranką visiems, kuriems to reikėjo, o kartą priglaudė į namus užklydusią našlaitę. Nepraėjus nė metams, miestelyje kilo triukšmas: mergaitė buvo nėščia ir rengėsi gimdyti. Batsiuvys prisipažino, kad tai jo darbas, bet, neduok Dieve, ne iš nuodėmingos aistros – jis tik norėjęs sužinoti, ar pats yra nevaisingas, ar jo žmona, o nuo šiol daugiau nenusidės. Būdama geros širdies, žmona sutiko, kad mergina liktų namuose, kol pagimdys, o kai pagimdžiusi neturėjo kur iškeliauti – padėjo auginti vaiką.

Kadaise miestelyje darbavosi keli žydai kalviai, bet šis sunkus darbas nebuvo patrauklus, ir jiems išsikėlus kitur, naujų nebeatsirado. Galų gale liko vienintelis kalvis – Aba Melkinskis. Be kalvystės, jis užsiėmė prekyba su kalvėn atvykstančiais ūkininkais – pirko ir pats pardavinėjo. Žinodamas, kuri karvė turi veršiuotis ir kuri avis ruošiama pardavimui, pirmas pasisiūlydavo ūkininkui nupirkti gyvulius.

Derybos vykdavo kalviams įprastu būdu – padidinęs siūlomą kainą, Aba kaskart tai patvirtindavo savo didžiuliu surambėjusiu delnu smagiai pliaukštelėdamas per delną ūkininkui, ir šis neretai nusileisdavo tiesiog gelbėdamas savo rankas. Todėl Aba pašaipiai merkdavo pameistriams: „Dar vienas pliaukštelėjimas, ir veršelis bus mano".

Tačiau didžiąją pajamų dalį jis užsidirbdavo iš prekybos, o kalviu darbavosi iš meilės šiam amatui. Būdamas puikiu meistru, Aba apsieidavo vos su keliais įrankiais – visiems darbams tarnavo plaktukas, yla ir spaustuvas. Turėjo ir grąžtą, bet niekada nenaudojo – skyles mieliau pradurdavo yla. Jam nereikėjo nei modernių technologijų, nei darbo pasidalijimo, ir nė į galvą nebūtų atėjusi mintis pirkti fabrike pagamintas pasagas. Pasibaigus darbo dienai, neretai užlaikydavo pameistrius, kad nukaltų pasagų kitos dienos darbui.

Net ir vinių nepirkdavo – mieliau pasigamindavo pats. Nebandė gauti ir šiuolaikinių įrankių – gyrėsi pameistriams su plaktuku ir spaustuvu galįs pagaminti ne tik bet kokį įrankį, bet net ir laikrodį. Šiam nuostabiam žmogui buvo skirta skaudi ir ankstyva mirtis: kaldamas Abos prilaikomą karštą ketų, vienas iš jo mokinių nepataikė į priekalą, įkaitęs metalas atšoko ir trenkė kalviui į pilvą. Po kelių dienų Aba mirė ir žydų kalvių dinastija miestelyje baigėsi.

Trakuose dirbo du dailidės, o dailidė būdavo taip pat ir stikliumi. Vieną iš jų kažkodėl vadino Velvelu Stikliumi, o antrąjį – Samueliu Meiru Dailide. Šio šeima buvo ypač maža – vienintelis sūnus klajojo jūrose, tad Samuelis Meiras su žmona Faige gyveno vieni. Būdamas puikus meistras, vertėsi pasiturinčiai, bet prabangoje nesimaudė. Visada atrodė laimingas ir geros nuotaikos, tad susitikus buvo malonu su juo paplepėti apie nereikšmingus reikalus.

Visai kas kita – Velvelis Stiklius, turėjęs didelę šeimą ir mažų vaikų pilnus namus. Jo uždarbio nepakako ir plikai duonai su vandeniui, tad namiškiai kentė alkį, sunkiai įsivaizduojamą net šiame miestelyje, kur skurdas buvo įprastas. Kartais, ypač prieš šventes, bendruomenės moterys eidavo rinkti aukų, kad bent kiek palengvintų alkį Velvelio namuose. Skurdas ir gyvenimas ankštai susigrūdus aiškiai atsispindėjo šio sunkiai dirbančio žydo veide, o balse skambėjo toks sielvartas, kurį palyginti buvo įmanoma nebent su jo žmonos Velvelichos neviltimi.

Didysis šių namų stebuklas buvo vaikai: nors sočiai pavalgyti gaudavo gal kartą per savaitę, jie nežinojo, kas yra liūdesys, o per langus kiauras dienas ir vakarais aidėjo jų choru ar solo dainuojamos dainos ir grojama muzika. Šiems vaikams, neturintiems galimybės lavintis, skaitymas iš maldaknygės tapo didžiausiu pasiekimu, o vienas iš sūnų, vadintas „Milke" (Jerachmielis), dar labiau išsiskyrė – nors bendruomenės mokykloje praleido daug laiko besimokydamas Toros ir sočiai gavo mokytojų niuksų, skaitymo meno taip ir neįvaldė. Berniukas buvo gražus, judrus ir stiprus, bet nuo mažų dienų apleistas, todėl tapo nesuvaldomas, neišmoko amato ir nepaisė jokios tvarkos. Dienas praleisdavo dykinėdamas, o jo gyvenimas bėgo tuščias ir niekam nereikalingas. Paaugęs prisigretino prie kaime stovėjusio Lenkijos kariuomenės dalinio ir už darbą virtuvėje gaudavo pavalgyti, o kai sulaukė šaukiamojo amžiaus, jo lavinimu užsiėmė Lenkijos kariuomenė, turėjusi savų disciplinavimo metodų. Jų neištvėręs Milkė pabėgo, bet buvo sučiuptas ir nuteistas kalėti. Vėl pabėgo, vėl buvo sugautas. Į miestelį niekada nebegrįžo.

Švietimas: chederiai (13)

Mokyklų, kuriose būtų dėstoma jidiš ar hebrajų kalba, Trakuose nebuvo, tad jaunoji karta lavinosi tradiciniuose chederiuose. Mokytoja Taiba per porą kursų išmokydavo mergaites sklandžiai skaityti maldaknygę ir parašyti laišką jidiš kalba. Pasiekusios šį išsilavinimo lygį, jos palikdavo chederį ir tapdavo namų šeimininkėmis arba pradėdavo mokytis amato, pavyzdžiui, siuvėjos, o jei leisdavo finansinės galimybės, tęsdavo mokslus rusiškoje valstybinėje mokykloje.

Berniukų chederiai buvo laikomi labai garbingu institutu. Velvelio (Rabinovičiaus), visų vadinto mokytoju Velveliu, chederyje, skirtame 5-6 metų amžiaus pradedantiesiems, kelios kartos pramoko rašyti ir skaityti maldaknygę bei Torą (14), išverstą iš hebrajų kalbos į jidiš. Chederis, tuo pat metu tarnavęs ir kaip gyvenamasis būstas, buvo švarus ir tvarkingas. Velvelio vaikams emigravus į Ameriką, jis su savo padėjėja Pese gyveno iš atlygio už mokinių mokslą. Buvo ramus žmogus ir stengėsi sąžiningai atlikti savo darbą, turėjo „diržą", bet jo beveik nenaudojo, nekėlė perdėtų reikalavimų ir nesikėlė į puikybę, o jei kas nors iš vaikų pabaigęs kursą dar neįstengdavo paskaityti maldaknygės – mokydavo toliau, kol išmokydavo.

Melamedo (15) Šabtajaus Levo (Benkbacerio) chederyje jaunimas gilinosi į Torą, Raši (16) ir Tanachą (17), o kartais ir į Talmudą (18). Mokymas vyko įprastu metodu – verčiant į jidiš kalbą, ir prasmė čia buvo antraeilis dalykas, svarbiausia – žodis. Kiekvienas šventosios kalbos (19) – t. y. hebrajų – žodis turėjo savo vertimą į jidiš, įskaitant net ir žodžius, įprastus jidiš kalboje, todėl, pavyzdžiui, chen buvo ne kiekvienam berniukui žinoma „malonė", bet „maloningumas". Mokytojas kantriai kalė į galvas vertimus, ir vargas tam, kuris pasiklysdavo tarp „gumbo" ir „šašo", nes jei nemokėsi išversti – nesuprasi Toros.

Šiame chederyje paprastai mokėsi 20-30 įvairaus amžiaus ir lygio mokinių, suskirstytų į kelias grupes. Mokytojui (rebe; 20) mokant vieną grupę, kitos kartodavo ką išmokusios arba garsiai skaitydavo iš maldaknygės, o dažnai tiesiog žaisdavo sagomis, tad šios daugiabalsės kaimenės triukšmas pro chederio langus sklido toli į miestelį. Nors sąlygos mokymuisi nebuvo idealios, daugumai mokinių pavykdavo, kad ir per kelis kursus, įgyti nemenkų žinių, ypač apie maldų ir net Toros bei Tanacho žodžių reikšmes – tai buvo puikus įrodymas, kad pasišventusio žmogaus darbas nelieka bevaisis. Deja, išmokslinus kelias kartas Šabtajaus Levo širdis be laiko nusilpo ir vieną dieną eidamas iš Trakų į traukinių stotį jis staiga krito ir numirė, ištiktas širdies smūgio.

Mokytojavimas buvo vienintelė Velvelio (Rabinovičiaus) Mokytojo ir Šabtajaus Levo (Benkbacerio) Melamedo profesija, tad chederius jie laikė visą savo gyvenimą. O štai Samuelis Chasda, priešingai, chederį atidarydavo trumpam: metus ar dvejus palaikęs – uždarė, o po poros metų vėl atidarė kursui ar dvejiems. Mat Samuelis, kaip ir dauguma miestelio žydų, buvo parduotuvės savininkas, be to, užsiėmė ir kitais verslais. Rūkė žuvį, padėjo žmonai Chanai kepti duoną ir Trakuose buvo vienintelis, mokėjęs pašalinti sėdmens nervą iš užpakalinės gyvulio dalies, parduodamos kaip nekošerinė mėsa. Pigiai nusipirkęs tokios mėsos ir išvalęs, kas netinkama, gamino iš jos dešreles, kurios buvo labiau košerinės už košerines. Bet visų šių pajamų pragyvenimui neužteko, tad ėmęs skęsti skolose miltų pardavėjams, mėsininkams, žvejams ar Vilniaus didmenininkams, vėl atidarydavo chederį, kad išliptų iš duobės. Kaip ir kiekviename chederyje, turėjo vaikų nuo Toros iki Tanacho ir Gemaros (21) amžiaus. Pats Samuelis išsilavinimą įgijo įvairiose Lenkijos ir Lietuvos ješivose (buvo tikras eruditas!), be to, skaitė nemažai pasaulietinės žydų ir kitų tautų literatūros, išverstos į jidiš ar hebrajų kalbą, todėl turėjo Izraelio ir pasaulio istorijos žinių pagrindus.

Gimus sionizmui, tapo uoliu šio judėjimo šalininku, visa siela atsidavusiu idėjai, ir į namus parsinešė ką tik įkurto Žydų nacionalinio fondo dėžutę (22). Nusipirko ir Žydų kolonijinio banko (23) akcijų.

Tačiau kaip mokytojas garbusis Samuelis nebuvo šiuolaikiškas. Tanacho mokė tradiciškai giedodamas rečitatyvu ir per vertimą į jidiš kalbą – tik tai nebuvo pažodinis vertimas. Jis visa siela mylėjo Tanachą ir mokiniams jį aiškino, o ne vertė - suvokti prasmę ir idėją buvo ne mažiau svarbu, nei mokėti žodžius. O hebrajų kalbą dėstė jau ne kaip sakralią, bet kaip atgimstančią kalbą, kuri sugrįžta į kasdienį gyvenimą. Su Talmudu supažindindavo paprastai, atskleisdamas prasmes pagal Raši paaiškinimus, ir stengėsi neįvaryti nuobodulio ilgais komentatorių ginčais, nors puikiai juos išmanė. Rūpestingai apmąstė mokytojo darbą ir kartais pasitelkdavo originalių metodų, patraukdamas vaikų širdis gražia istorija, daina, o kartais ir išdaiga. Būdamas puikus plaukikas, vasarą kone kasdien eidavo su mokiniais maudytis ežere ir mokė juos plaukti. Nenuostabu, kad mokiniai jį gerbė ir net mylėjo.

Trakuose gyvenę melamedai formavo dvasinį bendruomenės portretą. Tačiau kartais metams ar porai būdavo parsikviečiami hebrajų kalbos mokytojai iš kitur – modernūs, mokę naujoviškais metodais. Jie netapdavo bendruomenės nariais ir netrukus išvykdavo, bet palikdavo ryškų pėdsaką – praėjus daugeliui metų, žmonės vis dar atsimindavo mokytojų Froindo, Pilionskio ir Zilbermano laikus. Vienas iš jų padėjo pagrindus miestelio bibliotekai – prasidėjusi nuo mažiems vaikams skirtų brošiūrėlių iš rinkinių „Gėlės", „Pumpurai" ir „Pirmieji vaisiai", ilgainiui ji tapo turtinga, šimtus vertingų knygų jidiš ir hebrajų kalbomis sukaupusia biblioteka, vienu iš miestelio kultūros židinių, kur vykdavo įvairūs renginiai.

Paskutiniaisiais metais mokytoju dirbo Saperšteinas. Jis vedė vieno apylinkių kaimo moterį, kurios tėvai įtaisė jiems Trakuose parduotuvę, bet paaiškėjo, kad iš prekybos pragyvenimui neužsidirbs, tad teko užsiimti mokymu. Pradėjęs nuo kelių valandų per dieną, netrukus jau mokė kasdien, kaip ir kituose chederiuose. Saperšteinas išmanė Torą, bet buvo labai irzlus ir įsiutęs dėl savo nedalios. Be to, kėlėsi į puikybę ir dėjosi puikiu įvairių sričių žinovu, tarp jų ir hebrajų kalbos gramatikos – nors iš tiesų jo žinios baigėsi Talmudu. Jis aršiai nekentė moterų dėstytojų ir nemėgo savo mokinių, bet spiriamas finansinės būtinybės toliau laikė chederį, o tėvai patikėdavo jam savo vaikus, nes kitų mokytojų tuo metu tiesiog nebuvo.

Nuotrauka iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai", po ja parašyta (iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė): "Žydų mokykla vokiečių okupacijos metu (Pirmasis pasaulinis karas). Mokytojai: M. Litvak ir Tema Kac (žuvo per Holokaustą)"

Žydų mokykla

1915 m. iš Lietuvos išstūmus Rusijos kariuomenę, valstybinė mokykla buvo uždaryta, ir Trakuose vėl neliko bendrojo lavinimo įstaigos. Bet netrukus ši spraga buvo užpildyta.

Brolis ir sesuo Juozapas ir Fania Mitlanskiai – galvoti maždaug dvidešimties metų Vilniaus mokyklos auklėtiniai – ryžosi imtis švietimo verslo ir nusprendė padedami kitų miestelio jaunuolių įsteigti žydų mokyklą. Jos įkūrimas Trakuose prilygo stebuklui, kuris tapo įmanomas tik dėl jaunųjų Mitlanskių valios stiprybės, veržlumo ir pasišventimo bendram gėriui, o pavyzdžiu pasitarnavo Vilnius, kur išvarius rusus susikūrė nemažai panašių įstaigų.

Užduotis buvo aiški: mokykla turėjo atlikti ir pasaulietinės mokyklos, ir chederio misiją, tad reikėjo parengti tinkamą ugdymo programą, surasti mokytojus ir vietą, parūpinti mokymo priemones ir lėšas.

Iš Vilniaus pavyko pasikviesti puikius mokytojus – brolį ir seserį Rovovskius, M. Litvaką, o po to – Rivką Edelson ir Temą Kac (24), kuriai buvo lemta tapti viena iš žymiausių Vilniaus geto asmenybių. Mokykla įsikūrė rusų mokyklos pastate, kur buvo visa reikalinga įranga: lenta, suolai, rašalinės, žemėlapiai ir kita. Mokymas vyko jidiš kalba, o vokiečiai, turbūt laikydami ją vokiečių kalbos tarme, pasirūpino įstaigos išlaikymu – užtikrino švarą ir šildymą, mokėjo mokytojams algas ir atleido juos nuo fizinio darbo, o skurstantiems vaikams tiekdavo karštą valgį.

Pažadėjus užtikrinti minimalų vokiečių kalbos pamokų skaičių, vokiečiai nebesikišo į ugdymo programą ir ją sudarė patys mokytojai. Nors patirties stigo, netrukus jie sukūrė gerai veikiančią mokyklą, kuri miestelio gyvenimui įkvėpė kultūros dvasios. Mokytojų surengtos Chanukos (25) ir Purimo (26) šventės išsiskyrė turiningumu ir tapo bendruomenės gyvenimo įvykiais, prisimenamais net po daugelio metų.

Tačiau ši mokykla gyvavo neilgai. Vokiečiams atsitraukiant, mokytojai išvyko, o tie, kurie juos pakeitė, neturėjo jėgų, gebėjimų, o gal ir noro tęsti pradėtus darbus.

Finansiniai sunkumai privertė sumažinti klasių ir mokytojų skaičių, o Trakus užėmus lenkams mokykla buvo visai uždaryta – jos likimą nulėmė tuometei Lenkijos politikai būdingi ekonominiai ir kultūriniai suvaržymai žydų atžvilgiu. Įsteigus lenkišką mokyklą, ją lankė nedaug žydų vaikų, o dalis išvyko mokytis į Vilnių, ir iš žydiško lavinimo miestelyje vėl liko tik hebrajų kalbos mokymas.

Jaunimo ugdymui pasišventęs rabinas Cvi Hiršas Levinas dar bandė iš gęstančių žarijų įkurti švietimo ugnį, iš savo asmeninių lėšų mokėdamas dalį algų mokytojams, bet politinių permainų laikas nebuvo palankus. Išmirštant vyresnės kartos mokytojams, chederiai vienas po kito užsidarė, o naujų nebeatsirado.

Paskutiniaisiais bendruomenės gyvavimo metais švietimu patikėta rūpintis nuo 1920 m. dirbusiam rabinui Perecovičiui, kuriam buvo lemta tapti paskutiniu Trakų rabinu.

Po daugybės bandymų jis pagaliau rado galimybę įsteigti mokyklą iš „Ezros" fondo paramos, tačiau ją lankė mažai mokinių, o ir tie patys ilgai neužsibūdavo. Konkurenciją sudarė bendrąjį pasaulietinį išsilavinimą teikusi lenkiška mokykla – ją pabaigusios mergaitės įgydavo teisę būti priimtos į moterims skirtą valstybinę mokytojų seminariją, veikusią Trakuose, be to, ji teikė galimybę išmokti lenkų kalbos ir kitų profesinei veiklai reikalingų dalykų.

Tuo metu žydų mokykloje, kuri buvo religinė, bendrųjų dalykų mokyta minimaliai.

Viena iš puikių šios mokyklos mokytojų buvo Chaja Bunimovič, caro laikais turėjusi retą galimybę mokytis gimnazijoje. Kai pabaigusi mokslus apsigyveno Trakuose, žmonės pradėjo prašytis jos privačių pamokų, o įsteigus religinę mokyklą pakvietė dėstyti bendrojo lavinimo dalykų. Išprususi ir išmintinga Chaja buvo talentinga mokytoja, ir būtent jos dėka religinės mokyklos auklėtiniai įgydavo šiek tiek bendrųjų žinių.

Nuotraukoje iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai" – apsnigtas sinagogos stogas ir bažnyčia žiemą. Prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. architekto Stanislovo Mikulionio padarytas nuotraukas galite pamatyti čia: "Sunaikinta bendruomenė ir ištrinta atmintis: žydų gyvenimas Trakų mieste"

Bendruomenės gyvenimas

Kaip buvo įprasta Lietuvoje, Trakų žydų bendruomenės gyvenimas sukosi apie sinagogą. Ji stovėjo negrįstoje gatvelėje, net po menkiausio lietaus virsdavusioje liūnu, ir kaip dauguma miestelio namų buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, kurių spalvą laikas išblukino neatpažįstamai. Apatinis aukštas buvo skirtas vyrams, o viršutinis – moterų galerija. Tame pačiame pastate buvo ir štiblas (27), ir kol vienas minjanas meldėsi sinagogoje, antrasis rinkdavosi štible – jį sudarydavo pristigusieji kantrybės klausytis į Trakus užsukusio kantoriaus giedojimo ar keliaujančio pamokslininko pamokslo.

Be to, sinagogoje buvo prieangis, kur Toros skaitymo ir pamaldų metu būriuodavosi šeimų galvos ir stoviniuodami ar vaikštinėdami aptarinėdavo kasdienius reikalus – nors toks elgesys buvo draudžiamas. Ypač daug žmonių ten susiburdavo Jom Kipuro (28) išvakarėse, kai visų labdaringų draugijų gabajai susėsdavo prie savo taupyklių ir po popiečio maldos išeinantys maldininkai praeidami turėdavo sumokėti tais metais pažadėtus įnašus – kas dvi savaites mokamą nustatyto dydžio rinkliavą ar užmokestį už pašaukimą skaityti Torą. Prie pietinės sinagogos sienos, šalia didelio dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo – Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė septynšakė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu (29). Retas provincijos miestelis išgalėjo papuošti savo sinagogą tokia grožybe.

Sinagogoje tarnavo du šamesai (30) – vyresnysis ir jo padėjėjas, bet mirus paskutiniajam padėjėjui, kitas nebebuvo paskirtas ir šias pareigas už priedą prie algos, kuri buvo gana menka, perėmė jaunas ir energingas vyresnysis šamesas Cvi Hiršas Šuvinas, visų vadintas šamesu Hiršu.

Kaip ir chazanas (31) (kantorius) Menachemas Mendelis Poralinskis, šamesas Hiršas kiekvieną penktadienį praeidavo pro bendruomenės narių namus ir susirinkdavo iš visų smulkias monetas, mokamas kas savaitę. Suma susidarydavo itin kukli, todėl bendruomenė skyrė šamesui ir sinagogoje įrengtą būstą, perduodamą kartu su šiomis pareigomis.

Vienas kambarys sinagogos pirmajame aukšte buvo naudojamas Toros studijoms ir svečių priėmimui – tiksliau, čia veikė mokykla, skirta vargšų vaikams, kurių tėvai neįstengdavo sumokėti mokytojui, o neturtingi pakeleiviai galėdavo apsistoti nakvynei. Vietoje šameso Simchos paskyrus jo energingąjį žentą Cvi Hiršą, jis pasirūpino išguiti abi šias institucijas iš savo kaimynystės.

Erdviame sinagogos kieme stovėjo rabino namas – naujas, geras, pastatytas specialiai Trakuose tarnavusiam rabinui Nahumui Grinhauzui, kuris pasižymėjo kaip puikus Toros žinovas, buvo nepaprastai malonios išvaizdos ir vertas tarnauti didesniame mieste, bet karjerai sutrukdė sionistinės pažiūros. Jis buvo tarp pagrindinių rabino Reineso (32) – vieno iš „Mizrachi" partijos įkūrėjų, Ketvirtojo sionistų kongreso delegato – padėjėjų, o sionistiniai įsitikinimai anuomet laikyti rimtu rabino trūkumu. Todėl Nahumui Grinhauzui nepavyko susirasti tarnybos geresnėje vietoje ir jis liko tarnauti Trakuose, o miestiečiai, vertindami jiems tekusią laimę, pastatė jam namą sinagogos kieme. Paskutiniaisiais bendruomenės gyvavimo metais tame pačiame kieme buvo pastatyta ir žydų mokykla.

Kaip ir kitur Lietuvoje, prie sinagogos veikė įvairios draugijos. Garbingiausia iš jų laikyta Talmudo studijų draugija, kuriai priklausė visų šeimų galvos, išskyrus prekybininkus. Ši draugija kasdien (vasarą – prieš popietinę maldą, žiemą – po vakarinės) studijuodavo po vieną Gemaros puslapį. Be to, Mišnos (33) studijų draugijos paprastai paskirdavo tam tikrą valandą Toros studijoms ir po rytinės maldos būdavo skaitoma po dvi Mišnos pastraipas. Talmudo ir Mišnos studijų draugijų susirinkimus nuolat lankydavo nedaug žmonių – bet daug gausiau susirinkdavo švenčiant kurio nors traktato ar dalies (34) studijų pabaigą, kuriai pažymėti atsinešdavo šnapso ir biskvito.

Neturtėliai ir prekeiviai paprastai lankydavo veikalo „Jokūbo šulinys" (35) studijų grupę – šios pamokos vykdavo kasdien tarp popietės ir vakaro maldų. Daugiausia eiliniai miestiečiai sudarė ir knygos „Žmogaus gyvenimas" (36) studijų draugiją, kuri susirinkdavo studijuoti šio veikalo kartą per savaitę, per šabą prieš popiečio maldą.

Šabo pabaigoje, tarp popietės ir vakaro maldos (po šabo vakarienės), visa bendruomenė susirinkdavo skaityti iš Psalmių knygos – vienas žmogus garsiai skaitydavo, o kiti unisonu kartodavo.

Šių draugijų siela buvo garbusis šochetas (37) Aronas Elijas Šneideris, skaitęs paskaitas apie „Jokūbo šulinį" ir „Žmogaus gyvenimą".

Kasdienio Talmudo puslapio ilgą laiką mokė Danieliaus Rabino sūnus Chaimas, kuris pragyvenimą pelnė iš mėsinės, bet iš kitų šio verslo atstovų išsiskyrė tuo, kad buvo mokslininkas, giliai išmanęs Talmudą bei žydų religinės teisės literatūrą ir turėjęs puikią atmintį. Net jei darbas sutrukdydavo pasiruošti pamokai, jis aiškindavo Talmudą paprastai ir lengvai, tuo pavergdamas klausytojų širdis ir pelnydamas pagarbą.

Po garbiojo Chaimo mirties jo pareigos teko minėtam Aronui Elijui, nors miestelyje buvo ir kitų Torą išmanančių žydų. Pavyzdžiui, aštriu protu, didingu stotu ir maloniu būdu pasižymėjęs mokslininkas Urijas Broida – deja, gyvenimas jį per daug išlepino, kad apsisunkintų kokiu nors darbu. Audimo parduotuvėje triūsusios jo žmonos Feigės pečius slėgė šeimos išlaikymo rūpesčiai, o Urijas įprato vėlai keltis ir sinagogoje pasirodydavo pasibaigus visiems minjanams. Nors buvo dievobaimingas ir laikėsi įsakymų, ypatingu uolumu nepasižymėjo. Mėgavosi vieniša malda, o nuo jos atsitraukęs – pokalbiais apie politiką ir kitus pasaulietinius dalykus. Rūpesčiai ir pareigos garbiajam Urijui neteikė malonumo, įskaitant ir vargą aiškinti draugijai Talmudą, todėl šochetui Aronui Elijui neliko nieko kita, kaip prisiimti papildomą įsipareigojimą.

Nuo tada garbiojo Arono Elijaus dienos tapo sklidinos. Kadangi buvo šochetas, kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį, turėdavo nueiti ilgą kelią iki skerdyklos, buvusios miestelio gale už tilto, ant aukštos ir stačios kalvos, į kurią kopdamas gerokai uždusdavo. Be to, vedė privačias Talmudo pamokas keliems chederio amžių išaugusiems miestelio jaunuoliams. Aronas Elijus garsėjo nuostabia kantrybe, pelniusia jam visuotinę pagarbą, o pykčio jausmas jam buvo svetimas. Parafrazuojant Pirkei Avot (38) pasakymą, kad „Nekantrus žmogus negali mokyti", jis buvo vadinamas kantriuoju mokytoju. Aronui Elijui susirgus sunkia liga, nuo kurios nebepasveiko, skerdiko darbo ėmėsi jo sūnus Kalmanas, kartu tarsi natūraliai perėmęs ir įsipareigojimą vesti pamokas įvairiose draugijose. Retai sūnus būna toks panašus į tėvą – garbusis Kalmanas tarytum paveldėjo savo tėvo būdą, dievobaimingumą ir tiesumą.

Kalbant apie viešąsias institucijas, negalima nepaminėti vieno gal ir nešvento, bet pasaulietiniam gyvenimui ypač svarbaus dalyko – pirties. Trakuose veikė mikva (39), tačiau bendruomenė įsteigė dar ir pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, ne tik žydams. Kartą per savaitę ar dvi, ketvirtadieniais, ji būdavo prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai sušukdavo – „moterys, į pirtį!", nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos rinkdavosi apsivalyti ir nusiprausti prieš artėjantį šabą.

Vyrams pirtis būdavo prišildoma penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ja naudodavosi ir Trakuose kareivinėse įsikūrusio caro kariuomenės garnizono kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavo dainą, o jos pavilioti vaikai bėgdavo iš paskos miesto gatvelėmis.

Neskaitant bandymo XX a. pradžioje įkurti sionistinę organizaciją, pasaulietinio pobūdžio viešasis gyvenimas užsimezgė tik po Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Jei tradiciniam bendruomenės gyvenimui vadovavo šeimų galvos – vidurinės ir vyresniosios kartos vyrai, tai pasaulietinę viešąją erdvę kūrė jaunimas, savo veikla įkvėpęs bendruomenei naujos gyvybės. Parafrazuojant Ekleziastą, viena karta nueina, kita – ateina, o Trakai lieka per amžius! (40)

Sendamas jaunimas natūraliai pereidavo į vyresniųjų statusą, bet Trakuose šis perėjimas vyko daug lėčiau, nei kitur. Į vyresniųjų ratą buvo priimami labai brandaus amžiaus vyrai, o „jaunimą" sudarė kelios kartos – nuo „vaikų", išaugusių vidurinės mokyklos amžių, iki „jaunuolių", sulaukusių 40 ir daugiau.

Neskubėta Trakuose ir su vedybomis, ir nors kiekviena mergaites auginanti motina pasižadėdavo sau ištekinti dukras ne vėliau kaip 18 metų, tai ir likdavo tik tuščiais žodžiais – sulaukus tinkamo amžiaus, vedybos vis dar regėdavosi kaip tolima svajonė.

18 metų jaunuoliai paprastai dar neturėdavo užsiėmimo, kuris leistų gyventi savarankiškai, ir maitindavosi prie savo tėvo stalo, sunkesniais laikais vos gelbstinčio nuo alkio. Toks vyras-vaikas pamažu įprasdavo būti priklausomas nuo kitų, todėl išrauti jį iš bedarbystės būvio ir priversti atsistoti ant savo paties kojų galėjo nebent galinga jėga: turtingų žmonių dukra, kraitis, nauja parduotuvė... Bet turtingų žmonių ar bent jau vedyboms tinkamų jų dukterų miestelyje nebuvo, o kraitį galėjo parūpinti gal tik turtingas dėdė iš Amerikos. Kadangi tokie dėdės ant medžių neauga, „jaunuolis" bandydavo suktis pats, deja, ne itin sėkmingai.

Kuo užsiimdavo miestelio jaunimas?

Išskyrus kai kurias išimtis – tuos, kas tęsė mokslus Vilniuje, siekdami įgyti profesinį ar bendrąjį išsilavinimą – jaunimas nieko neveikė. Dukros padėdavo savo motinoms tvarkytis namų ūkyje ar parduotuvėje, jei tėvai ją turėjo, o sūnūs stengėsi įsilieti į „prekybos pasaulį" – ketvirtadieniais, kai būdavo turgaus diena, iš ūkininkų nusipirkę kiaulienos, vaisių ir kitų produktų bandydavo pelningai parduoti juos Vilniuje. Bet dauguma buvo bedarbiai, neturintys jokio užsiėmimo.

Biblioteka

Trakuose nebuvo sportininkų komandų ar organizacijų, kuriose jauni žmonės galėtų išlieti energiją, o jaunimo socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru tapo biblioteka.

Kaip minėta, ją prieš Pirmąjį pasaulinį karą įkūrė miestelyje apie porą metų gyvenęs hebrajų kalbos mokytojas, norėjęs, kad šios kalbos besimokantys vaikai turėtų ką skaityti. Tas pats mokytojas subūrė platų bibliotekos bičiulių ratą, kurį sudarė vyresnio amžiaus „garbės nariai", „jaunieji nariai" ir „skaitytojai" – iš šios draugijos aukų bei skaitytojų mokesčio ir kūrėsi biblioteka.

Kadangi visos įplaukos buvo skiriamos knygų įsigijimui, bibliotekai parūpinta spintelė per kelerius metus užsipildė, ir ją tvarkę vaikai sunerimo, iš kur būtų galima įsigyti dar vieną spintelę bei pinigų buto nuomai. Pirmajai spintelei vienas iš tėvų skyrė kambarį, bet surasti vietos antrai ir vis didėjančiam skaitytojų skaičiui buvo gerokai sudėtingiau...

Išspręsti šią problemą padėjo žydų pagalbos komitetas JEKOPO (41), turėjęs centrą Vilniuje ir antrajame XX a. dešimtmetyje pradėjęs gauti iš Amerikoje veikusio „Joint" (42) dideles pinigų sumas, kad paremtų konstruktyvias įvairių žydų bendruomenių iniciatyvas.

Kokią veiklą buvo galima paremti Trakuose?

Miestelyje nebuvo nei gamintojų ar vartotojų kooperatyvų, nei profesinio rengimo mokyklų, o negausūs amatininkai tenkinosi savo turimais darbo įrankiais ir modernesnių netroško (atvežus iš Amerikos nedidelę partiją kirvių, plaktukų ir oblių, niekas jais nesidomėjo, tad beliko pigiai išparduoti kaip paprastus namų ūkio reikmenis).

JEKOPO jau buvo padėjęs atidaryti žydų banką, kurio nariais užsiregistravo visi bendruomenės vyrai ir kuris tapo veiksmingu finansiniu instrumentu, nes teikė kreditus mažomis palūkanomis, be to, buvo žinoma, kad paramą galima gauti ir kultūros reikmėms. Ši galimybė tapo paskata jau anksčiau užsimezgusiam politiniam judėjimui ir sutelkė jaunimą aplink nedidelę, bet augančią biblioteką.

Tai buvo laikas, kai Pirmasis pasaulinis karas baigėsi, o Rusijoje įsiplieskė revoliucija ir pilietinis karas – puikus metas visuomeninei santalkai, nes namo sugrįžo ir iš fronto paleisti kareiviai, ir išlaisvinti ar iš lagerių pabėgę belaisviai, ir į priverstinius darbus vokiečių išvežti miestelio gyventojai. Karas laikinai sustabdė emigraciją, išviliojusią į Ameriką nemenką jaunimo dalį, o į Izraelį su trečiąja emigracijos banga niekas iš Trakų nekeliavo. Miestelio jaunimas tebegyveno namuose, pasiruošęs veikti bendruomenės labui – o biblioteka buvo puiki dirva tokiai veiklai.

Pirmiausia įvyko visuotinis jaunimo susirinkimas, išrinkęs bibliotekos tarybą, kurios pirmininku tapo kantoriaus sūnus Arjė Giseris. Prasidėjus karui, jis tarnavo Rusijos armijoje ir buvo išsiųstas į Galicijos frontą, kur pateko į austrų nelaisvę, bet kaip protingas ir gabus jaunuolis buvo paskirtas į kariuomenės raštinę ir sugebėjo pelnyti tokį pasitikėjimą, kad vaikščiojo laisvai lyg būtų vienas iš kareivių. Pasiilgęs namų suklastojo kelionės leidimą ir sugrįžo į vokiečių valdžioje buvusius Trakus, kur sukėlė tikrą sensaciją, pasirodęs su Austrijos kariuomenės uniforma. Kai penktadienio vakarą Arjė atėjo į pamaldas sinagogoje, jį apspito visi miestelio žydai, reikšdami nuostabą ir džiaugsmą dėl sugrįžimo. Bet nepaisant guvaus proto, vieną svarbų dalyką jis pamiršo: kaip reaguos ne žydai? Tiksliau – vokiečių karininkai, tebevaldę Trakus? Laimei, kai kitą dieną vokiečiai atėjo į jo namus, Arjė spėjo pabėgti per langą. Šeima pasakė, neva sugrįžęs į savo dalinį Austrijoje, bet iš tiesų liko slapstytis Trakuose, nors už tai grėsė mirties bausmė. Sunku nupasakoti, kokius sunkumus jam teko patirti, daug mėnesių kasdien keičiant slėptuvę, kad apsaugotų nuo pavojaus ne tik save, bet ir savo namuose jį slapsčiusius bičiulius (o slėptis reikėjo net ir nuo žydų, galėjusių netyčia prasitarti). Tačiau iš šio pogrindinio gyvenimo Arjė išėjo nepalūžęs nei kūnu, nei dvasia, priešingai – kupinas energijos ir ištroškęs veiklos. Galimybė nuveikti ką nors dėl bibliotekos jį pakerėjo.

Arjė vadovaujama taryba buvo aktyvi ir energinga. Penki jo bendražygiai – devyniolikmetis iždininkas Jokūbas Meiras Bunimovičius, lankęs šią biblioteką nuo pat vaikystės (1941 m. rugsėjo 30 d. nužudytas per masines žudynes Varnikų miške), Cvi Iljanskis, Dovydas Cvi ir kiti – buvo pasišventę šiam reikalui.

Kadangi per pirmąjį lenkmetį valdžia persekiojo bet kokias žydų tautinio gyvenimo apraiškas, taryba nusprendė, kad palikti biblioteką be oficialaus leidimo pernelyg pavojinga, ir reikia pabandyti ją įteisinti. Tai atėmė daug laiko, energijos ir nervų, nes lenkai nejautė palankumo žydų bibliotekai. Be to, reikėjo parūpinti knygų. Didžioji dalis sukauptos literatūros buvo hebrajiška, bet dažnas jaunuolis šios kalbos nemokėjo, tad reikėjo knygų ir jidiš kalba. Taip pat norėta įsteigti skaityklą ir jaunimo kultūros tarybos namus - tačiau tai buvo neįmanoma, kol lenkų valdžia nepripažino bibliotekos. Vis dėlto galiausiai leidimas buvo gautas, ir skaityklos atidarymas tapo svarbiu miestelio gyvenimo įvykiu. Izraelio Nudlerio (nužudyto per masines žudynes 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške) bute šalia pravoslavų cerkvės skaityklai išnuomotas nedidelis kambarys kas vakarą būdavo sausakimšas skaitytojų – įsigijus naujų knygų, jų padaugėjo kelis kartus.

Išsiplėtus veiklai, reikėjo daugiau išteklių. Iš skaitytojo mokesčio gaunamų lėšų ir JEKOPO skirtos paramos nebepakako padengti padidėjusioms išlaidoms, todėl taryba nusprendė organizuoti bibliotekos „Paramos dieną".

Pasiskirsčiusios poromis, jaunos ir žavios miestelio moterys išėjo rinkti pinigų bibliotekai paremti. Aukojo ne tik žydai - daugiausia paaukojo Trakuose tuo metu gyvenę lenkai ir net lenkų kareiviai, tad surinkta suma pranoko lūkesčius ir keliems mėnesiams užtikrino bibliotekos biudžetą.

Vienas iš bibliotekos pajamų šaltinių buvo kartą ar du per metus rengiami „vakarėliai", tapę svarbiu miestelio gyvenimo įvykiu.

Tarp pagrindinių jų organizatorių buvo Juozapas (nužudytas per 1941 m. rugsėjo 30 d. masines žudynes Varnikų miške) ir Fania Mitlanskiai – jau minėti Trakuose veikusios žydų mokyklos steigėjai. Jų tėvai Izraelis ir Lėja Mitlanskiai buvo paprasti žmonės, ne taip seniai atsikėlę į miestelį ir įsteigę mechanizuotas batų dirbtuves, iš kurių uždirbdami daug pinigų norėjo suteikti savo vaikams „šiuolaikišką", XX a. antrojo dešimtmečio poreikius atitinkantį išsilavinimą - o tai reiškė, kad leido juos mokytis muzikos. Juozapas studijavo Vilniaus konservatorijoje, o Faniai buvo nusipirktas fortepijonas. Nepaisant socialinio statuso, brolis ir sesuo neturėjo nė lašo snobizmo, priešingai – savo paprastu ir maloniu elgesiu, charakterio gerumu ir įgimta išmintimi pelnė jaunimo simpatijas ir tapo svarbiais bendruomenės veikėjais.

Nenuostabu, kad aplinkinių miestelių šventės nė iš tolo negalėjo lygintis su Trakų jaunimo „vakarėliais", kuriuos rengiant daug prisidėdavo išlavintą skonį turėję Juozapas ir Fania, pasirūpindavę puikia programa su choru, kuriame dainavo visi miestelio jaunuoliai, šokiais ir vaidinimais.

Be to, Juozapas per šiuos „vakarėlius" pristatydavo klausytojams trumpas savo paties muzikines kompozicijas, kurios dėl malonių melodijų buvo atliekamos Vilniaus mokyklų teatrų scenose ir visų mielai dainuojamos. Net ir vėliau, kai gavęs darbą vienoje įstaigoje persikėlė gyventi į Vilnių, jis mielai talkindavo rengiant žymiąsias Trakų šventes.

Svarbiausiu „vakarėlių" akcentu būdavo choras, kuriame dainavo kone visi bendruomenės nariai ir kurio dainas, parinktas iš klasikinės muzikos repertuaro, o kartais ir Juozapo išverstas į jidiš kalbą, visi miestelyje puikiai mokėjo ir daugybę metų dainuodavo įvairiausiomis progomis – Pesacho (43) išvakarėse kepant macą, jaunimo vakarėliuose ar vakare besiirstant valtimi per ežerą.

Antra pagal svarbą programos dalis būdavo spektaklis, paprastai pagal Šolom Aleichemo pjesę, literatūros kūrinio skaitymas arba mandolinų ansamblio koncertas. Šį ansamblį Juozapui išvykus iš Trakų įkūrė jo brolis Cvi, kuris neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet buvo talentingas ir veiklus. Ansamblyje muzikavę jauni vyrai ir moterys negailėjo laiko repeticijoms, ir netrukus kolektyvas pasiekė tokį lygį, kad jau galėjo pasirodyti meninėje „vakarėlių" programoje ir buvo kviečiamas koncertuoti į aplinkinius miestelius.

Nuotrauka iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai", po ja parašyta (iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė): "Cvi Mitlanskio styginių orkestras. Sėdi iš dešinės į kairę: 1) Michaelis Chasdo (žuvo per Holokaustą) 2) Tuvija [Levter] (žuvo per Holokaustą) 3) poetas Šimšonas Kahanas (žuvo per Holokaustą) 4) Jona Svirski 5) Izaokas Vilkiskis (žuvo per Holokaustą) 6) Sonia Mitlanski (žuvo per Holokaustą) 7) dirigentas Cvi Mitlanskis (žuvo per Holokaustą) 8) Niuta Mitlanski 9) Nachumas Cvi (žuvo per Holokaustą) 10) Saliamonas Aronovičius (žuvo per Holokaustą) 11) Dovas Giršovskis 12) Juozapas Šubas 13) Izaokas [Zandmanas] (žuvo per Holokaustą) 14) Elijas Kocas (žuvo per Holokaustą)"

Po meninių pasirodymų prasidėdavo laisvoji programa, sudaryta iš kelių dalių. Viena svarbesnių buvo flirto žaidimas „Oro paštas". „Paštą" atstojo dėžutė, į kurią buvo galima įmesti laišką tam, į ką linksta širdis, o „paštininkui" paskelbus ant vokų užrašytus vardus, iš gautų laiškų skaičiaus tapdavo aišku, kuri mergina ar vaikinas pelnė daugiausiai simpatijų.

Būtina šventės dalis buvo užkandžių baras, kur buvo galima paskanauti įvairiausių pyragų, sumuštinių, saldainių ir, svarbiausia, ledų, kurie Trakuose buvo ypatingos prabangos prekė. Kartais būdavo surengiama ir loterija, kurios prizai – iš namų atnešti puodeliai, dubenėliai, žaislai, saldumynai, knygos, sąsiuviniai, o kartais net ir nebrangus laikrodis – pakurstydavo norą žaisti ir dalyvauti varžybose.

Tačiau pagrindinė laisvosios programos dalis buvo šokiai, neretai užsitęsdavę iki aušros. Dėl jų bilietus pirkdavo ne tik žydai, bet ir vokiečių ar lenkų kareiviai – priklausomai nuo to, kas tuo metu valdė Trakus – ateidavę ne pasimėgauti meniniais pasirodymais, o tiesiog pašokti su gražiomis merginomis.

Už pagalbą aiškinantis asmenvardžių rašybą ir terminus dėkojame dr. Larai Lempertienei.

Parengė Rasa Kalinauskaitė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kultūrinės veiklos vadybininkė

NUORODOS:

1. Interneto prieiga: https://archive.org/details/troki00unse. Taip pat nurodoma, kad šios knygos kopijos yra Niujorko Žydų kultūros tyrimų institute (YIVO) ir Jeruzalėje esančiose Žydų nacionalinėje ir universiteto bei Jad Vašemo bibliotekose.
2. Yizkor, arba atminimo, knygos – jidiš ir/ar hebrajų kalba išleistos iš įvairių miestų kilusių žydų parengtos knygos, skirtos per Holokaustą sunaikintų šių miestų bendruomenių atminimui.
3. Iš anglų k. čia ir toliau išvertė R. Kalinauskaitė.
4. Trakai šioje knygoje vadinami ne miestu, o kaimu ar gyvenviete, angl. village – vert. past.
5. Pvz., žr.: Troki: zarys antropogeograficzny / Jan Jerzy Tochtermann. - Wilno, 1935. (Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie; t. 9, z. 1), p. 13-15. Taip pat žr.: Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991, p. 147-149.
6. Knygoje rašoma, kad Trakuose vyravusi lenkų kalba nebuvo gryna ir labiau priminė baltarusių kalbą, – aut. past.
7. Gabajus – sinagogos iždininkas ir valdybos narys.
8. Angliškame knygos vertime nurodyta, kad jis buvo talmid chacham.
9. Minjanas – 10 suaugusių (t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų) vyrų kvorumas, būtinas norint atlikti kai kurias religines ceremonijas (bendruomeninę maldą, Toros skaitymą sinagogoje, maldų skaitymą per vestuves ir kt.).
10. Aron hakodešas (hebrajų kalba „šventoji skrynia") – spinta ar niša sinagogos rytinėje sienoje, kurioje laikomi Toros ritiniai. Tai viena iš svarbiausių sinagogos vietų, kilusi iš Biblijoje minimos Sandoros skrynios, kurioje buvo laikomos lentelės su 10 Dievo įsakymų.
11. Kyla abejonių, ar ši pavardė užrašyta teisingai, tikroji forma kol kas nėra aiški.
12. Mendelė Moicher Sforimas (Mendelis Knygnešys), tikroji pavardė Šalomas Jokūbas Abramovičius; 1835-1917) – šiuolaikinės meninės prozos jidiš kalba pradininku laikomas rašytojas.
13. Chederis (hebr. cheder – patalpa) – žydų religinė pradinė mokykla.
14. Tora – penkios pirmosios Senojo Testamento knygos, sudarančios Penkiaknygę.
15. Melamedas (hebr.) – chederio mokytojas.
16. Raši – akronimas, kuriuo vadinamas žymus žydų Biblijos ir Talmudo komentatorius Rabis Šlomas ben Icchakas Saliamonas ben Izaokas (1040 m. vasario 22 d. - 1105 m. liepos 13 d.).
17. Tanachas, hebrajiška Biblija. Ją sudaro 39 Senojo Testamento knygos, suskirstytos į 3 dalis: Penkiaknygė (Tora), Pranašai (hebr. Neviim) ir Raštai (hebr. Ketuvim). Pavadinimas kilo iš pirmųjų šių dalių raidžių T, N, K.
18. Talmudas (hebr. mokymas, studijavimas) – teisinių ir etinių judaizmo nuostatų sąvadas, Toros pasakojimus ir įstatymus interpretavusių žydų išminčių palikimas.
19. Lietuvos žydai, kaip ir visi žydai aškenazai, vartojo dvi kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. „Šventąja kalba" (lešon ha-kodeš arba lošn-koideš) vadinama hebrajų kalba buvo skirta religinės teisės, liturgijos, religinio švietimo ir literatūros sritims, o kaip šnekamoji kalba nevartota. Jidiš buvo bendravimo kalba, šios kalbos ir kultūros tyrėjas prof. Dovydas Kacas ją apibūdino taip: „jidiš buvo visuotinė gimtoji kalba ir universali bendravimo kalba, kurios vartojimo sferos vienas polius buvo intymi namų aplinka, o kitas – ješiva ir rabinų teismas." (Žr.: http://litvakai.mch.mii.lt/kalba/Default.htm).
20. Rebe – pagarbus kreipimasis.
21. Gemara (hebr. gamar – papildyti, paaiškinti) – III-V a. aramėjų kalba parašytas Palestinos ir Babilonijos išminčių komentarų ir paaiškinimų rinkinys, papildantis Mišną ir kartu su ja sudarantis Talmudą.
22. Aukos Žydų nacionaliniam fondui, įsteigtam 1901 m. siekiant surinkti lėšas žydų valstybės įkūrimui jų istorinėje tėvynėje Erec-Izraelyje (Izraelio žemėje), buvo renkamos į specialias mėlynas dėžutes, o už šiuos pinigus perkama žemė.
23. 1897 m. įvykusiame Pirmajame sionistų kongrese nuspręsta įsteigti Žydų kolonijinį banką, kad būtų galima finansuoti sionistų judėjimo tikslus.
24. 1990 m. Jeruzalėje išleistoje Ervino Birnbaumo knygoje „In The Shadow of The Struggle" nurodyta, kad Temai Kac (Tema Katz) pavyko sužeistai išsigelbėti iš žudynių duobės Paneriuose, bet žmonės Vilniaus gete nepatikėjo siaubingu jos pasakojimu. Žr. prieigą internete, p. https://books.google.lt/books?id=GB8uPatYT6kC&pg=PA192&lpg=PA192&dq=tema+katz+vilna&source=bl&ots=Xwdcj70Udn&sig=D4XakXAKvEjDLjV2tzdZoiCG_d4&hl=en&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=tema%20katz%20vilna&f=true
25. Chanuka – šviesos šventė, švenčiama pagal hebrajų kalendorių kislevo mėnesio 25 dieną (gruodį), minint išniekintos Jeruzalės šventyklos atgavimą, apvalymą ir atšventinimą 165 metais pr. m. e.
26. Purimas – pavasarėjant (pagal hebrajų kalendorių adaro mėnesio 14-tą dieną, pagal grigališkąjį – vasarį arba kovą) švenčiama džiaugsminga šventė, kuria minima, kaip Persijos karaliaus žmona žydaitė Estera išgelbėjo žydus, sutrukdydama juos sunaikinti norėjusiam Persijos karaliaus patarėjui Hamanui.
27. Štiblas – nedidelė patalpa bendruomenei melstis, maža sinagoga.
28. Jom Kipuras – žydų religinė šventė, Atpirkimo diena, švenčiama pagal hebrajų kalendorių tišrej mėnesio 10 d. (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių), skirta apsivalymui nuo nuodėmių.
29. Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria uždegamos kitos Menoros žvakės.
30. Šamesas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – sinagogos sargas ir pagalbininkas.
31. Chazanas – maldų vedėjas sinagogoje.
32. 1902 m. Vilniuje Izaokas Jokūbas Reines įkūrė religinį sionizmo judėjimą „Mizrachi".
33. Mišna (hebr. Pakartojimas) – Talmudo dalis, sakytinės tradicijos branduolys, II a. sudarytas iš ankstyvųjų Toros išminčių aiškinimų.
34. Mišną sudaro 6 dalys, sudarytos iš 7-12 traktatų.
35. „Jokūbo šulinys" – 1490-1550 m. sudaryta Talmude užrašytos vadinamosios agadinės (nuo hebr. Agada – pasakojimas) literatūros, kurią sudaro žydų papročiai, pamokančiomis ar šmaikščiomis smulkmenomis papildyti bibliniai ir istoriniai pasakojimai, kompiliacija su komentarais.
36. „Žmogaus gyvenimas" – vienas iš vilniečio rabino Abraomo Dancigo (1747 arba 1748-1820) veikalų.
37. Šochetas – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.
38. Pirkei Avot (iš hebr.: „Tėvų pamokymai") – Mišnos traktatas, skirtas etiškam elgesiui.
39. Mikva (hebr. mikváh – baseinas) – tekančio vandens baseinas, naudojamas ritualiniam apsiprausimui (priimant judaizmo religiją, tikinčio vyro apsivalymui, moteriai prieš vedybas, po mėnesinių ar gimdymo).
40. Parafrazė iš Ekleziasto knygos 1:4: „Viena karta praeina, kita – ateina, o žemė lieka per amžius."
41. YEKOPO (akronimas iš pavadinimo rusų kalba Еврейский комитет помощи жертвам войны) – 1914 m. įsteigta organizacija, teikusi pagalbą žydams, nukentėjusiems per Pirmąjį pasaulį karą, o vėliau ir pogromų aukoms. 1914-1916 m. jos skyriai buvo įkurti didesniuose tuometės Rusijos ir Ukrainos miestuose.
42. „Joint" arba „American Jewish Joint Distribution Committee" (paž. „Amerikos žydų jungtinis paskirstymo komitetas") – didžiausia nepolitinė pagalbos visame pasaulyje gyvenantiems žydams organizacija su vadovybe Niujorke, įkurta 1914 m. siekiant sukurti vieningą pagalbos sistemą Pirmojo pasaulinio karo aukoms.
43. Pesachas – žydų šventė, švenčiama per pirmąją pavasarinę Mėnulio pilnatį, prisimenant žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės.

Rőmeriai – didikai, patriotai, mecenatai, dailininkai, muzikai, literatai

Trakų bazilikos Rőmerių koplyčia žavi mus subtiliu klasicizmu, o koplyčios sienose įmūrytos memorialinės lentos pasakoja garsios Lietuvos didikų giminės istoriją. Šeimos legenda byloja, jog Berentas Rőmeris 1223 metais su kunigaikščio Albero Saksoniečio riteriais atvyko į Livoniją. Vėliau jo palikuonys tarnavo Livonijos ordino magistrui. 1620 metais švedams užgrobus Kuršą neteko savo žemių, persikėlė į Lietuvą ir čia giminė giliai įleido šaknis. Rőmeriai tapo Trakų žemės teisėjais, vėliavininkais ir pakamariais, o XIX a. išgarsėjo kaip karšti patriotai, masonai, visuomenininkai, švietėjai ir mecenatai. Jie reiškėsi muzikoje ir literatūroje, nė vienoje kitoje didikų giminėje nebuvo tiek dailininkų, kaip Rőmerių. Dailininkų dinastijos pradininku pagrįstai laikomas Edvardas Jonas Rőmeris (1806-1878), dailę studijavęs Vilniaus universitete pas garsų dailininką Joną Rustemą. Polinkį dailei jis paveldėjo iš savo tėvo Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos Mykolo Juozapo Rőmerio (1778-1853), kuris turėjo puikų meninį išsilavinimą, gražiai piešė bei rūpinosi gabiais dailei jaunuoliais. Edvardo Jono Rőmerio sūnus Alfredas Rőmeris (1832-1897) tapo vienų iškiliausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos dailininkų. Talentingas portretistas, skulptorius, kultūros paveldo tyrėjas ir puoselėtojas buvo itin spalvinga, ryški asmenybė. Būsimasis dailininkas gimė 1832 m. balandžio 16 d. Vilniuje Edvardo Jono Rőmerio (1806 -1878) ir Onos Bialozaraitės - Rőmerienės (1805-1834) šeimoje. 1834 m. nuo džiovos mirė jo motina, 1839 m. už anticarinę veiklą į Rusijos gilumą buvo ištremtas tėvas, tad Alfredą augino seneliai Rachelė Raés - Rőmerienė ir Mykolas Juozapas Rőmeris, turtingas žemvaldys, Vilniau gubernijos bajorų maršalka, garsios masonų ložės „Uolusis lietuvis" meistras. Pradinį išsilavinimą Alfredas įgijo namuose. 1844 m. mokėsi piešti pas dailininką Vincentą Dmachauską. 1845-1850 m. mokėsi Vilniaus bajorų institute, kuriame dailę dėstė iškilus Romantizmo epochos tapytojas Kanutas Ruseckas. Baigęs mokslus išvyko pas tėvą į Vologdos guberniją, kur pragyveno kelerius metus. Vėliau grižo į Lietuvą ir toliau lavino gabumus vadovaujamas dailininko Jono Zenkevičiaus, su kuriuo 1857 m. išvyko į dvejų metų kelionę po Europos meno centrus. Aplankė Dresdeną, Leipcigą, Berlyną, Kelną, Briuselį, Ostendę, Antverpeną. Buvo išsinuomojęs tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje. 1859 m. grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kriaunų dvare prie Rokiškio, kur ūkininkavo ir kūrė. 1864-1865 m. kalintas Dinaburgo (dabar Daugpilio) tvirtovėje, nes buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu, priklausymu slaptoms organizacijoms, rengusioms pasipriešinimą caro valdžiai. Jo dvaras buvo sekvestruotas. 1869-1874 m. dailininkas gyveno užsienyje. Paryžiuje pas garsų portretistą Leoną Bonnat mokėsi tapybos, o pas Antonį Oleszyńskį – grafikos. Nuo 1871 m. studijavo dailę Miuncheno dailės akademijoje. 1874 m. sugrįžęs į Lietuvą vedė Vandą Sulistrovskytę (1853-1944). 1875 m. jiems gimė vienturtė duktė Elena. Su šeima dailininkas apsigyvena žmonos dvare Karolinave, Pastovių r., Baltarusijoje, kur, kaip prisimena duktė, „stengėsi suderinti menininko pašaukimą ir kūrybą su agronomija, o keliautojo ir pasaulio piliečio įpročius – su archajiškais kaimynų dvarininkų papročiais". 1884 m. persikėlė gyventi į Krokuvą, tiek dėl meninės veiklos, tiek dėl dukros išsimokslinimo. Krokuvoje Alfredas Rőmeris įsiliejo į aktyvų visuomeninį gyvenimą: buvo Meno istorijos komisijos prie Mokslų akademijos nariu, Tapytojų ir skulptorių klubo pirmininku, publikavo straipsnius apie Slucko juostas, Vilniaus bažnyčių freskas, aktyviai dalyvavo meno parodose. 1894 m. grįžo į Karolinavo dvarą, kur mirė 1897 m. sausio 24 d. Palaidotas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Rőmerių koplyčioje.

Trakai Alfredo Rőmerio kūryboje

Alfredas Rőmeris nelaikė savęs tikruoju dailininku, tačiau į meną žiūrėjo labai rimtai. Jis tikslingai siekė portretisto karjeros, daug portretavo savo gimines ir artimus draugus. Jo portretai atspindi atskirus dailininko gyvenimo etapus: italų tipai – iš studijų ir kelionių Romoje laikų, kalėjimo draugai – iš Dinaburgo tvirtovės, draugų ir giminių portretai – iš Kriaunų ir Karolinavo dvarų, Vilniaus aplinkos. Alfredas dirbo ne tik tapybos, bet ir grafikos, skulptūros srityse, sukūrė nemažai portretinių medalionų. Jo kūrybai būdingas realistinis piešinys, subtilus šviesos ir šešėlių žaismas. Dailininkas daug keliavo fiksuodamas Lietuvos miestų ir miestelių vaizdus. Atvykęs į Trakus Alfredas Rőmeris nupiešė kelis piešinius. Vienas iš jų ypač vertingas, nes jame pavaizduoti neišlikę Trakų bernardinų Šv. Mikalojaus bažnyčios griuvėsiai. Mūrinė bažnyčia buvo pastatyta ant kalvos, Bernardinų vienuolyno teritorijoje XVIII a. viduryje. XIX a pirmoje pusėje caro valdžios sprendimu uždarius vienuolyną, šventovė buvo apleista, o apie 1883 m. nugriauta. Šv. Mikalojaus bažnyčia, užfiksuota Alfredo Rőmerio, turėjo vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros bruožų. Kitas dailininko piešinys vaizduoja ant aukštos kalvos stovinčią Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Kaip žinoma, bažnyčią 1409 metais fundavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Pirmoji bažnyčia pastatyta gotikiniu stiliumi, tačiau per XVII-XVIII a. istorinius neramumus buvo ne kartą apiplėšta ir nuniokota. Vėliau atstatyta klasicizmo sliliumi, o 1700 metais LDK artilerijos generolo Mato Römerio (1606?-1699) sūnų Mato (1655-1718) ir Jurgio iniciatyva ir jų lėšomis prie jos pietinės sienos pristatyta Römerių giminės koplyčia. Alfredo Rőmerio piešinys, pieštas plunksna ir tušu, vaizduoja aukšta mūro siena apjuostą bažnyčios pagrindinį fasadą su bokštais. Piešinys realistinis, pieštas tušu ir plunksna.

Nadežda Zajančkovskaja, TINP direkcijos archyvarė

Literatūra:
Babušis I. Bajoriškieji virsmai ir kartų kaita XIX a. viduryje ir antroje pusėje: dailininkai Rőmeriai. - K., 2010.
Aleksandravičius E. XIX amžiaus profiliai. - V., 2000.

Vakaro klausimas: „Trakai - sostinė ar periferija?"

Gintaras Abaravičius, Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius

Iš pirmo žvilgsnio man pasirodė, kad tema savo esme yra labai plokščia ir, atleiskite, net kvailoka. Pirmiausiai dėl to, jog visiems žinoma, kad dabartiniai Trakai, kurie po II-ojo Pasaulinio karo yra netekę dalies savo istorinio pavadinimo „Naujieji Trakai", niekad nebuvo Lietuvos sostine. Priminsiu, kad, pasak Lietuvos metraščių, sostine septynetą metų (galimai nuo 1316 iki 1323) buvo kiti Trakai – tie, kuriuos iki šiol tebevadiname Senaisiais Trakais.

Antra, dėl to, kad Trakų tikrai negalime vadinti „periferija", nes jie yra tik apie 30 km į vakarus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Pagalvokime: jei Trakai išties būtų periferija, tai kokiu žodžiu turėtume vadinti Žagarę, Veisiejus ar Zarasus?

Taigi, atsakymas į klausimą, ar Trakai yra sostinė, ar periferija, labai jau paprastas – nei sostinė, nei periferija. Trakai yra tiesiog Trakai – miestas su savo nepagražinama istorija ir ganėtinai tragiška jį kūrusių ir tebekuriančių gyventojų patirtimi.

Šia išvada vakaro diskusiją būtų galima ir baigti, nebent turime aibes laiko maloniems sofistiniams pokalbiams apie tai, ko apskritai nėra, bet labai norėtųsi, kad būtų.

Visgi, pažvelgus giliau, negalima nepastebėti, kad pats klausimas „Trakai – sostinė ar periferija?" iš esmės diagnozuoja gana liguistą dabartinio Trakų elito pasimetimą savo gimtajame mieste. Kodėl, nesant jokiems objektyviems pagrindams, Trakus norima matyti arba kaip „sostinę", arba kaip „periferiją"?

Taigi, iš pirmo žvilgsnio sekli vakaro tema „Trakai – sostinė ar periferija?" leidžia mums pažvelgti giliau ne tiek į Trakus, kiek į save pačius. Tai iš tiesų būtų puiki proga pakalbėti, kaip patys jaučiamės Trakuose ir ko mums iš tiesų juose trūksta. Ar kartais nesame tik didmiesčio malonumų ir patogumų trokštantys hedonistai, be reikalo kaltinantys Trakus dėl savo nerealių svajų? O juk vaistai nuo šio negalavimo paprasti – tiesiog reikia persikelti gyventi į Vilnių.

Nepaisant to, kad tokį šiandien mus pačius demaskuoti galintį klausimą kažkas formuluoja kaip naujieną, iš tiesų taip nėra. Ne pirmą kartą nepagrįstą abejonę Trakais kėlė ir kelia tam tikro tipažo istorinių periodų personažai. Spėju, kad pirmą kartą panašų klausimą uždavė netrukus po Vytauto Didžiojo mirties 1430-aisiais kęstutaičių palikuonys, vėliau dėl to ginčijosi Lietuvos didikai ir smulkioji aristokratija.

Na, o po 1788-04-07 Trakų pilies teismo posėdžio Trakų miestą, Vytauto Didžiojo palikimą, į savo rankas perėmė racionalioji prastuomenė, neišgirdusi Rezeknės iždininko Jono Odineco diagnozės, kad tai, ko nenuniokojo priešas, naikina šiame krašte gimęs piktavalis žmogus. Nuo to meto prasidėjo entuziastingas Trakų transformavimas, startuota nuo visos vaivadijos ir visos Lietuvos puošmenos – Naujųjų Trakų Salos pilies griovimo, o didžiausias proveržis pasiektas XX a. II-oje pusėje, kai į siaurą pusiasalį tarp ežerų sugebėta sugrūsti visą tarybinio Trakų rajono centrą (nors, reikia pripažinti, nespėta Trakuose pastatyti dešimttūkstantinio tarybinio miesto, kurio daugiaaukščiai turėjo apjuosti visą ežeryną su vaizdais į Trakų Salos pilį).

Deja, šiandien mus (tikiuosi, kad kol kas tik mažą miestiečių dalį) vėl graužia klausimas, kada galų gale Trakai taps „sostine", ar taip ir liks „periferija"?

Dėkui Dievui, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba - Atkuriamasis Seimas 1991-04-23 nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo" įsteigė valstybės saugomą teritoriją Lietuvos valstybingumo istoriniam centrui Trakuose – pilių kompleksams, Trakų miesto ir jo apylinkių kultūros ir gamtos vertybėms, kitiems objektams ar jų kompleksams, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžiui, etnokultūriniam paveldui saugoti, tvarkyti ir naudoti.

Priminsiu, kad atkurtoji Lietuvos valstybė Trakus su visu apymiesčiu paskelbė saugomais anksčiau, nei iš jos pasitraukė okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė (1993-09-01).

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija yra viena iš daugelio valstybės ir savivaldos institucijų, kuri taip pat įgyvendina Lietuvos valstybės 1991 metais suformuotą užduotį saugoti ir tausojančiai naudoti mūsų visų istorinius Trakus.

Buvau paprašytas pasisakyti, kaip gi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija galėtų prisidėti prie šiuolaikinės Trakų tapatybės formavimo? Tiesą sakant, suglumau, nes šiandien mes nebegalime prisidėti prie šio kilnaus tikslo, kadangi tai padarėme kur kas seniau – nuo pirmų savo darbo dienų, ir tuos darbus tebetęsiame.

Tai pradėjome daryti taip seniai, kad tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, net nebesiejama su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos veikla. Todėl noriu priminti, kad dar XX amžiaus gale mes pradėjome savo „Kitokių Trakų" projektą, kurio metu ėmėmės aktualizuoti Senųjų ir Naujųjų Trakų paveldą (pvz., „Sugrįžimas į Senuosius Trakus", „Iš Vilniaus į Trakus su sarmatų Horacijumi", „Šiaudinė siena", E. F. Andrė parkų kelias ir kt.).

Vien tuo neapsiribojome – Lietuvos Respublikos Prezidento lygmenyje atkūrėme Senųjų Trakų herbą ir vėliavą, pradėjome tvarkyti apleistas Naujųjų Trakų Pusiasalio pilies ir Senųjų Trakų piliavietės teritorijas, tiltus į Trakų Salos pilį, Bernardinų vienuolyno kalvą, Bražuolės piliavietę, karaimų kapines, kelią į sentikių Daniliškėse kaimą, Užutrakio dvaro sodybą, įkūrėme Vytauto Didžiojo kelią, aranžavome istorinio kraštovaizdžio apžvalgos aikšteles, įrengėme Varnikų botaninio zoologinio draustinio pažintinį taką, organizavome karaimų vaikų vasaros stovyklas, rinkome vietos gyventojų žodinius ir vaizdinius prisiminimus, organizavome Trakų apymiesčio miktotoponimikos tyrimus ir jų publikacijas, teritorinio planavimo dokumentų rengimus ir pan.

Tikrai džiugu, kad šiandien apie tai daug kas jau yra pamiršę, nes dalimi išvardintų temų ir objektų iš tiesų pradėjo rūpintis tie, kuriems tai yra privalu ir pagal pareigas, ir pagal objektų prigimtį.

Mūsų tikslas buvo ne atlikti visus galimus darbus valstybės saugomoje teritorijoje už visus kitus, bet be prievartos ir didaktikos suformuoti poreikį objektų savininkams ar valdytojams tai pradėti daryti patiems ir tuo pagrįstai didžiuotis ir, žinoma, girtis.

Šiandien gi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija metodiškai teikia rajono merui, ministerijoms, Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei ir plačiajai visuomenei naujus pasiūlymus tausojančiai plėtoti ir kartu stiprinti istorinių Trakų tapatybę šiuolaikiniame pasaulyje.
Pavyzdžiui, pirmieji įvardinome, jog Trakai nebegali būti „Vienos pilies miestu". Tai, kas buvo gyvybinga ir efektyvu sovietmečiu, šiandien kelia diskomfortą gyventojams ir pavojų trapiam miesto paveldui. Vietiniams ir svečiams akis bado tai, kad „Vienos pilies miesto" pagrindinė Karaimų gatvė virto automobilių stovėjimo aikštele. Kartu visiems aišku ir tai, kad šios stichinės aikštelės toliau plėtoti nebėra jokių fizinių ir teisinių galimybių. Ežerų neužpilsi, paveldo – nenugriausi.

Kai kam valdžioje atrodo, kad kažkas dėl to turi būti kaltas. Mums atrodo, kad galima atsigręžti į pačią objekto – Trakų miesto – prigimtį ir išdrįsti įgyvendinti efektyviausią ir į ateitį orientuotą sprendimą. Todėl Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija jau ne pirmus metus siūlo iš esmės persvarstyti gyvybingą istorinio miesto plėtotės kryptį ir Trakus pradėti vystyti kaip „Ežerų miestą", atveriant pažinimui, renginiams, paslaugoms ir kokybiškam gyvenimui visą miesto pusiasalį bei priešingus ežerų krantus? Kartu galima bus įveiklinti ne vien Galvės ežero dalį aplink Trakų Salos pilį, bet ir visus miestą juosiančius ežerus.

Nesiplėsiu, kokia iš to būtų nauda ir ką konkrečiai jau šiandien būtų galima padaryti, nes apie tai galite laisvai paskaityti mūsų ar „Galvės" laikraščio internetinėse svetainėse. Esame įsitikinę, kad Trakų kaip ežerų miesto ateitis yra tiesiog neišvengiama, klausimas tik toks, ar tai pradės mūsų karta, ar reiks laukti dar 10-ies rinkimų.

Kitas pavyzdys, ką siūlome „naujos" Trakų tapatybės formavimui, yra atsigręžimas į Trakų miesto gyventojus, kurie kūrė ir tebekuria šį miestą. Visi žinome, kad Trakuose buvo net du miestai –Didysis ir Mažasis. Pastarajame veikė karaimų savivalda su karaimų vaitu priešakyje.

Mes siūlytume bent simboliškai atkurti abi Trakų miesto savivaldas, kad ir žaisminga istorinio žaidimo forma. Gal pabandom leisti pačioms bendruomenės išsirinkti savo „vaitus", iškilmingai juos prisaikdinti (būtų puiki atrakcija miesto svečiams, ypač jei vaitai būtų sveriami prieš kadencijas ir po jų) ir leisti, pavyzdžiui, Karaimų ir aplinkinių gatvių kasdienius reikalus spręsti savarankiškai Mažojo miesto gyventojams betarpiškai. Tikėtina, kad Mažojo miesto bendruomenė su savo lyderiu vaitu efektyviausiai išspręstų ne tik parkavimo, bet ir prieplaukų nuomos klausimus savo Karaimų gatvėje ir savo Galvės pakrantėje. Tam nereikėtų leisti šimtų tūkstančių eurų popierinėms humanizavimo analizėms ir studijoms.

Gi didžiojo miesto vaitas (šiandieninis seniūnas) galėtų kur kas rimčiau rūpintis nebe turistiniais, bet didžiosios Trakų miesto gyventojų dalies reikalais. Vėlgi, tikėtina, kad sutvarkius visus iki vieno „asfalto ir šaligatvių" klausimus, netrukus atsirastų poreikis labiausiai sunaikintoje miesto dalyje atkurti trečiąją Trakų dominantę – bernardinų ansamblį, dar vieną kultūros objektą, kuris ne tik išplės Trakų miesto turistę geografiją, bet ir miesto gyventojų kasdienybės žvilgsnius privers naršyti arčiau dangaus.

Apie Trakų bernardinų vienuolyno atkūrimo galimybes ir tikslus taip pat galite paskaityti mūsų ar „Galvės" laikraščio internetinėse svetainėse.

Na, ir trečiasis šį vakarą, bet tikrai ne paskutinis Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos siūlymas – atminties apie sunaikintus šio miesto kūrėjus gaivinimas. Kalbu apie žydiškuosius Trakus, apie kuriuos sutartinai nekalbama daugiau nei 79-nerius metus. Taip, statistiką ir datą žinome – 1941-09-30 Varnikų miške buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai iš Trakų ir jų apylinkių.

Tačiau tuo ir teapsiribojama, o kur realiai Trakuose jie gyveno, kaip gyveno – mažai kas klausia. Net nebežinoma, kur stovėjo Trakų žydų sinagoga, kurią esą per klaidą vietoje sandėliuko tik 1966 metais nugriovė tuometinė nomenklatūrinė miesto valdžia.

Manome, kad ši tema apie išnaikintų gyventojų miestą turi tapti viena svarbiausių, siekiant iš tiesų formuoti kokybišką šiuolaikinę Trakų miesto tapatybę. Gal tai padės suvokti, kad 1947 metų gaisro metu didelė Trakų dalis sudegė ne dėl liepsnų kaitrumo, bet dėl to, kad nebebuvo tikrų šeimininkų, kurie tas liepsnas savo namuose gesintų.

Greitu laiku Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija viešai pristatys atkurtą skaitmeninį Trakų žydų sinagogos modelį ir pakvies naujuosius trakiečius diskusijai, kaip visi kartu galime prikelti nužudytuosius iš užmaršties ir kaip liudyti apie juos ir jų Trakus likusiam pasauliui.

Gintaras Abaravičius

2020-11-06, Trakai

Atnaujinimo data: 2024-01-19