Turistiniai maršrutai

Jeigu manėte, kad nacionalinis parkas tik Trakų senamiestis ir Užutrakio dvaro sodyba, tai klystate. Norėdami praplėsti Jūsų pažinimo horizontus, sukūrėme interaktyvius maršrutus ir kviečiame pirmai pažinčiai su kitokiu parko kraštovaizdžiu – gamtiškai natūraliu ir kaimišku. Pasivaikščiojimai šiais maršrutais ne tik puiki proga pamatyti neparastai vaizdingas, ežeringas Trakų apylinkes, bet ir sužinoti kažką naujo apie aplankytas vietas.

Siūlomi trys pirmieji interaktyvūs maršrutai – Bražuolės, Užutrakio ir Kudrionių driekiasi palei Akmenos ežerą, Bražuolės upelį, po Kudrionių kraštovaizdžio draustinį. Maršrutai veikia GPS principu. Pasirinkę norimą maršrutą bei suteikę prieigą prie Jūsų mobiliojo įrenginio galėsite savarankiškai keliauti ir pažinti. Maršrutai turi vieną arba kelis pradžios taškus pažymėtus vėliavėle. Galite sekti savo buvimo vietą ir pažintines informacines stoteles, pažymėtas nuotrauka apskritime ir skaityti aprašymus kiekvieno maršruto žemėlapyje. Atėjus prie konkrečios stotelės spauskite ant nuotraukos ir sužinokite daugiau.

Smagaus pasivaikščiojimo!

Užutrakio maršrutas

Sudėtingumas - vidutinis
Ilgis -14 km
Trukmė ~ 4 val.
Pradžia/pabaiga - Užutrakio dvaro sodybos automobilių stovėjimo aikštelė

Šiuo žiediniu maršrutu išėjus iš Užutrakio dvaro sodybos galima pasižvalgyti po gražiausias Trakų istorinio nacionalinio parko panoramas, aplankyti unikalų objektą skulptūrų parką Angelų kalvą, Budos ir Bražuolės tipinius Trakų regiono kaimus, Bražuolės piliakalnį ir Akmenos ežero apylinkes. Maršrutas vingiuoja vietiniais lauko, žvyruotais ir asfaltuotais keliukais.

Papildoma informacija:
Maršrutas turi dvi jungtis su kitais dviem maršrutais: pirmoji su Bražuolės maršrutu ties Bražuolės pilkapynu. Antroji su Daniliškių maršrutu ties posūkiu link Akmenos k. (koordinatės: 54.67499, 24.89498), kuri sujungia su Daniliškių maršrutu ir gali atvesti į sentikių Daniliškių kaimą.

P.S. Maršrute yra galimybė ties Akmenos užeiga, grįžtant į Užutrakio davaro sodybą kirtus kelią Vievis-Trakai užlipti ant “Saulutės” apžvalgos kalvos, nuo kurios atsiveria absoliučiai gražiausia netik Trakų bet ir Lietuvos panorama. Deja, dėl kol kas dėl neišspręstų žemės nuosavybės klausimų žymėti maršruto per privačią nuosavybę neturime teisinio pagrindo.

Objektų aprašymai
Galvės ežero Apžvalgos aikštelė. Nuo, deja, jau kiek želdiniais apaugusios kalvos viršūnės matosi Galvės ežero kraštovaizdis ir Trakų senamiesčio fragmentas.

Angelų kalva
Kalvoje įkurtas medinių stogastulpių parkas. Dauguma skulptūrų – mediniai angelai.
Jų kūrėjai - garsūs Lietuvos menininkai drožėjai. Skulptūros atsirado gyventojų ir bendruomenių entuziazmo ir atkaklaus darbo dėka. Visi kalvoje esantys angelai yra šventinami. Taip kalva tapo sakralia vieta, tradicinės lietuviškos drožybos ekspozicija. Medinių stogastulpių drožyba kaip unikali meninė raiškos priemonė, įtraukta į UNESCO saugomų menų sąrašą.

Būdos kaimas (vietinių vadinama mažybine forma Būdkomis)
Geras pavyzdys kaip istoriniai laikmečiai atsipindi kaimo kraštovaizdyje. Čia matote Būdkų, palivarko kumetyno, ūkinių pastatų ir kolchozo fermų likučius. Pastarosios pritaikytos žirgynui, o buvusiame kumetyne kaip ir anksčiau gyvena žmonės. Palivarkas (taip yra vadinamas dvaro filialas) priklausė Užutrakio savininkams Tiškevičiams. Mūriniame pastate, atskiruose butuose gyveno palivarke dirbusių kumečių šeimos. Kiekviena šeima turėjo nedidelį žemės sklypą daržovėms auginti. Palivarke augino karves, arklius ir avis. Kiti Būdkų pastatai – didžiuliai tvartai ir kluonai. Karvidėje be šeimininkų karvių stovėjo ir palivarko gyventojų karvės (po vieną šeimai). Per Kalėdas visi vaikai iš Būdkų būdavo kviečiami į rūmus ir gaudavo dovanų - megztinių, kojinių ir kt. numegztų pačios grafienės. Vaikus vaišindavo
įmantriais saldumynais, parvežtais iš Varšuvos. Rūpintasi švietimu. Palivarko vaikai būdavo vežami į mokyklą, kurioje būdavo privaloma tamsiai mėlyna uniforma. Būdomis vadinamų kaimų šiaurinėse Trakų apylinkėse yra net keli. Manoma, jog „būdos“ dažniausiai atsirado ten, kur viduramžiais, o kiek ir vėliau, miško savinikų samdyti kirtėjai turėjo laikinas stovyklas – būdas. Vėliau jos kai kur virto kaimais.

Bražuolės kaimas
Bražuolė seniūnaitijos centras. 1950-1992 buvo “Akmenos” kolūkio centrinė gyvenvietė. Matome sandėlius – tai buvę kolchozo technikos garažai, kuriuose dabar įsikūrę vietos verslininkai. Visa tai savotiškas gal ir ne labai estetiškas, bet irgi jau istorinis paveldas. Senieji gyventojai su kaimynais ir tarpusavyje dažniausiai kalbasi lenkiškai. Su anūkais jau vis dažniau lietuviškai. Bražuolės kaimo pavadinimas kilęs žinoma nuo Bražuolės upelio sietinas su lietuviškais žodžiais brazdėti, krebždėti.

Bražuolės pilkapynas.
Pilkapynas apardytas. Dabar matomi tik du žemės sampilai. Pilkapynas tyrinėtas XIX amž. A. H. Kirkoro. Tuo metu būta šešių pilkapių. 1950 m. fiksuoti tik du. Manoma, kad tai piliakalnyje IX – XII gyvenusios karingos bendruomenės protėvių degintiniai kapai. Pilkapynų pylimo tradicija be sakralinės reikšmės greičiausiai buvo ir juos supylusios bendruomenės teritorinis žymeklis, įteisinantis bendruomenės prigimtinę teisę į šią teritoriją.

Piliakalnis
Bražuolės piliakalnis, įrengtas Bražuolės upelio šlaite. Apgyvendintas dar II tūkstantmetyje pr. Kristų. Ankstyvaisiais viduramžiais tapo Trakų gynybinio komplekso dalimi. Manoma, kad viduramžiais ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta pylimų ir griovių juosta apsupta medinė pilis, buvusi vienu iš LDK gynybos centrų. Ant išorinio pylimo viršaus buvo pastatyta ir mažiausiai dešimt kartų remontuota gynybinė medinė 1,5 m pločio siena. Pilyje rezidavo LDK kunigaikštis Jogaila. Čia
1382 m. pasirašė sutartį su Kryžiuočių ordinu, ieškodamas sąjungininkų kovoje dėl valdžios prieš LDK kunigaikštį Kęstutį. Matomai šioje pilyje buvo suregztas sąmokslo planas - nužudyti Kęstutį. Piliakalnis labai apardytas arimų ir aikštelėje stovėjusios sodybos, šlaitai apaugę medžiais ir krūmais ir pamatyti kur buvo apsauginiai pylimai, grioviai, gynybinės sienos ar pilies vieta neįmanoma.

Tvenkinys

Bražuolės upelio ištakos (t.y.Bražuolės hidrografinis draustinis) ir šio tvenkinio užpelkėję, krūmais apaugę krantai yra tobula vieta vandens paukščiams perėti ir maitintis. Čia galima pamatyti ir išgirsti gerves, sklandantį juodąjį peslį, pievoje stebėti besiganančias stirnas. Auga daug į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Tai buveinių apsaugai svarbi teritorija įtraukta į europinį NATURA 2000 tinklą.

Akmenos hidrografinis draustinis 2
Nuo šio taško  vakarų ir pietvakarių kryptimi atsiveria gilaus ir stambaus Akmenos ež. duburio panorama. Pastarąjį duburį iš pietų apriboja ir nuo Plomėnų bei Alsako ežero duburio atskiria ledyno pakraščio suformuotas, iš žvyrų ir sunkių priemolių susidedantis stambus ir aukštas kalvagūbris, kuris vietomis iškyla virš 200 m.,  iš šiaurės - vėliau susiformavęs, kiek žemesnis, taip pat ledyno pakraščio suformuotas gūbrys. Nuo šios vietos atsiveria santykinai gamtiškiausias ir vienas iš vaizdingiausių Trakų aukštumų kraštovaizdžių, kuri galima būtų trumpai apibūdinti kaip Stambiai kalvota, gūbriuotą, ežeringai giliai daubotą, miškingą-agrarinį kraštovaizdį.

Akmeninė užeiga
Ant Akmenos ežero kranto kažkada kažkokiu būdu atsiradusi „Akmeninė užeiga“ tapo kraštovaizdžio tarša. Blogasis pavyzdys kaip daryti nereikia ir kaip sunku sudarkius teritoriją ją atkurti.

„Saulutės“ kalva.
Nuo kalvos viršūnės atsiveria gražiausias ir unikaliausias Lietuvos panoraminis kraštovaizdis. Galvės ežero vandenų platybės su salomis, Trakų pilimi, Trakų Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, Trakų senamiesčiu, apsuptu
žaliuojančiomis mišku apaugusiomis kalvomis.

Bražuolės pėsčiųjų maršrutas

Sudėtingumas - vidutinis
Ilgis - 5 km
Trukmė ~2 val
Pradžia/pabaiga - piliakalnio automobilių stovėjimo aikštelė (pažymėta vėliavėle).

Žiedinis tik 5 km ilgio maršrutas vingiuoja pro Bražuolės piliakalnį, pilkapyną ir Bražuolės upelio aukštupiu pro Trakų ežeryno nuostabiausias panoramas atveda prie Akmenos ežero sodybos „Akmenos užeiga“ , o čia apsisukęs grįžta į pradžios tašką Bražuolės piliakalnio papėdę – automobilių stovėjimo aikštelę. Takas veda vietiniais lauko ir žvyruotais keliukais.

Papildoma informacija:
Maršrutas turi dvi jungtis su kitais maršrutais: pirmoji Užutrakio ties „Akmenos užeiga“ sujungia su Užutrakio maršrutu ir gali atvesti į Užutrakio dvaro sodybą. Antroji Daniliškių ties posūkiu link Akmenos kaimo (koordinatės: 54.67462, 24.88893) sujungia su Daniliškių maršrutu, ir gali atvesti į unikalų savo istorija sentikių Daniliškių kaimą.

P.S. Maršrute yra galimybė ties Akmenos užeiga, kirtus kelią Vievis- Trakai užlipti ant “Saulutės” apžvalgos kalvos, nuo kurios atsiveria absoliučiai gražiausia ne tik Trakų bet ir Lietuvos panorama. Dėja, dėl kol kas dėl neišspręstų žemės nuosavybės klausimų žymėti maršruto per privačią nuosavybę neturime teisinio pagrindo.

Bražuolės maršruto objektų aprašymai

Piliakalnis
Bražuolės piliakalnis, įrengtas Bražuolės upelio šlaite. Apgyvendintas dar II tūkstantmetyje pr. Kristų. Ankstyvaisiais viduramžiais tapo Trakų gynybinio komplekso dalimi. Manoma, kad tada ant piliakalnio stovėjo galingai įtvirtinta, pylimų ir griovių juosta apsupta medinė pilis, buvusi vienu iš LDK gynybos centrų. Ant išorinio pylimo viršaus buvo pastatyta ir mažiausiai dešimt kartų remontuota gynybinė medinė 1,5 m pločio siena. Pilyje rezidavo LDK kunigaikštis Jogaila. Čia
1382 m. pasirašė sutartį su Kryžiuočių ordinu, ieškodamas sąjungininkų kovoje dėl valdžios prieš LDK kunigaikštį Kęstutį. Matomai šioje pilyje buvo suregztas sąmokslo planas - nužudyti Kęstutį. Piliakalnis labai apardytas arimų ir aikštelėje stovėjusios sodybos, šlaitai apaugę medžiais ir krūmais ir pamatyti kur buvo apsauginiai pylimai, grioviai, gynybinės sienos ar pilies vieta neįmanoma.

Bražuolės pilkapynas
Pilkapynas apardytas. Dabar matomi tik du žemės sampilai. Pilkapynas tyrinėtas XIX amž. A. H. Kirkoro. Tuo metu būta šešių pilkapių. 1950 m. fiksuoti tik du. Manoma, kad tai piliakalnyje IX – XII gyvenusios karingos bendruomenės protėvių degintiniai kapai. Pilkapynų pylimo tradicija be sakralinės reikšmės greičiausiai buvo ir juos supylusios bendruomenės teritorinis žymeklis, įteisinantis bendruomenės prigimtinę teisę į šią teritoriją.

Bražuolės aukštupys
Upelis prasideda tik už 400 m. nuo Galvės ir Akmenos ežerų, kurie tyvuliuoja aukščiau upelio ištakų. Ežerų gelmės požeminiais vandenų srautais susijungia su Bražuolės slėniu ir nenutrūkstamai maitina upelį. Dėl to jis toks vandeningas ir šaltas. Pelkėtas, krūmais ir žolėmis apaugęs aukštupys - rojus paukščiams ir ...lankytojų
siaubui uodams. Būtent dėl šios unikalios hidrografinės struktūros upelio aukštupys paskelbtas hidrografiniu draustiniu. Beje, Bražuolės žemupys dėl savo šalto ir sraunaus vandens - lašišinių žuvų mėgstama neršto vieta.

Akmenos hidrografinis draustinis I
Akmenos ežeras vienas švariausių ir vaizdingiausių Lietuvos ežerų. Užima 276,5 ha plotą, didžiausias gylis 30.2 m. Akmenos ežeras laikomas benuotekiniu, neturinčio paviršinio ryšio su kitais ežerais. Tinkamas megėjiškai žvejybai. Ir vis dėlto didžiausias šio ežero turtas - regimoji vertė, sukurianti išskirtinį unikalų Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdį.

Akmenos hidrografinis draustinis II
Nuo šio taško  vakarų ir pietvakarių kryptimi atsiveria gilaus ir stambaus Akmenos ež. duburio panorama. Pastarąjį duburį iš pietų apriboja ir nuo Plomėnų bei Alsako ežero duburio atskiria ledyno pakraščio suformuotas, iš žvyrų ir sunkių priemolių susidedantis stambus ir aukštas kalvagūbris, kuris vietomis iškyla virš 200 m.,  iš šiaurės - vėliau susiformavęs, kiek žemesnis, taip pat ledyno pakraščio suformuotas gūbrys. Nuo šios vietos atsiveria santykinai gamtiškiausias ir vienas iš vaizdingiausių Trakų aukštumų kraštovaizdžių, kuri galima būtų trumpai apibūdinti kaip Stambiai kalvota, gūbriuotą, ežeringai giliai daubotą, miškingą-agrarinį kraštovaizdį. 

Akmeninė užeiga
Ant Akmenos ežero kranto kažkada kažkokiu būdu atsiradusi „Akmeninė užeiga“ patapo kraštovaizdžio tarša. Blogasis pavyzdys kaip daryti nereikia ir kaip sunku sudarkius teritoriją ją atkurti.

„Saulutės“ kalva
Nuo kalvos viršūnės atsiveria gražiausias ir unikaliausias Lietuvos panoraminis kraštovaizdis. Galvės ežero vandenų platybės su salomis, Trakų pilimi, Trakų Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, Trakų senamiesčiu, apsuptu
žaliuojančiomis mišku apaugusiomis kalvomis. Ši kalva dar vadinama Kęstučio kalva. Pasakojama, kad Jogaila pasikvietė menamoms deryboms ant šios kalvos nuo Kunigaikštį Kęstutį ir būtent čia jį suėmė.

Daniliškių pėsčiųjų maršrutas

Sudėtingumas - vidutinis
Ilgis ~ 18 km
Trukmė ~ 6 val
Pradžia/pabaiga -Bražuolės piliakalnio automobilių stovėjimo aikštelė

Kelionė šiuo ilgu maršrutu puiki proga žingsniuojant ar važiuojant dviračiu po kaimiškuosius Trakų kraštovaizdžius pasižvalgyti ne tik po įspūdingas Trakų ežeryno panoramas bet ir patirti šimtametę žmogaus ir gamtos sambūvio istoriją
užrašytą kaimų architektūroje, žmonių atmintyje, žemėnaudoje bei paminkluose. Maršrute daug istorinių įdomybių - demarkacinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių tarpukaryje vieta, Daniliškių sentikių kaimas ir piliakalnis bei daug gamtos.

Papildoma informacija:
Maršrutas turi jungtis su Bražuolės ir Užutrakio maršrutais.

Objektų aprašymai

Bražuolės piliakalnis
Bražuolės piliakalnis, įrengtas Bražuolės upelio šlaite. Apgyvendintas dar II tūkstantmetyje pr. Kristų. Ankstyvaisiais viduramžiais tapo Trakų gynybinio komplekso dalimi. Manoma, kad viduramžiais ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta pylimų ir griovių juosta apsupta medinė pilis, buvusi vienu iš LDK gynybos centrų. Ant išorinio pylimo viršaus buvo pastatyta ir mažiausiai dešimt kartų remontuota gynybinė medinė 1,5 m pločio siena. Pilyje rezidavo LDK kunigaikštis Jogaila. Čia
1382 m. pasirašė sutartį su Kryžiuočių ordinu, ieškodamas sąjungininkų kovoje dėl valdžios prieš LDK kunigaikštį Kęstutį. Matomai šioje pilyje buvo suregztas sąmokslo planas - nužudyti Kęstutį.

Piliakalnis labai apardytas arimų ir aikštelėje stovėjusios sodybos, šlaitai apaugę medžiais ir krūmais ir pamatyti kur buvo apsauginiai pylimai, grioviai, gynybinės sienos ar pilies vieta neįmanoma.

Akmeniniai vartai
Prieš jus keista lyg pradėta ir nebaigta tvora. Žmonės pasakoja, kad čia  gyveno kažkoks amerikonas, kuris vėliau pardavė savo nuosavybę ir kažkur išvažiavo. Netoli šios vietos yra Kunigaikštinės kaimas.  Vietiniai žmonės pasakojo legendą, kad čia medžiodavo Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas – nuo to ir kilo kaimo pavadinimas. Kaimo pavadinimas gali būti susijęs su netoliese buvusia Bražuolės pilimi, kuri priklausė kunigaikščiui Jogailai.

Akmenos hidrografinis draustinis
Akmenos ežeras vienas švariausių ir vaizdingiausių Lietuvos ežerų. Užima 276,5 ha plotą, didžiausias gylis 30,2 m. Akmenos ežeras laikomas benuotekiniu, neturinčio paviršinio ryšio sus kitais ežerais. Tinkamas megėjiškai žvejybai. Ir vis dėlto didžiausias šio ežero turtas - regimoji vertė, sukurianti išskirtinį unikalų Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdį.

Bitiškių ežeras

Tai dumblingas netaisyklingos, šakotos formos, nenutekantis ežeras. Giliausia vieta 10,5 metro. Pasak žvejų čia kimba kuojos, lydekos, ešeriai ir lynai. Krantai beveik ištisai apaugę medžiais ir krūmais. Ežeras rininės kilmės. Siauri ilgi vingiuoti ežerai vadinami rininiais, atsiradę ledyno tirpsmo vandenims susikaupus siauruose žemės paviršiaus plyšiuose - rinose.

Demarkacinė linija - kirtis per valstybių ir žmonių likimus.
Tai vieta menanti skausmingą Lietuvos istorijos periodą – gyvenimą be Vilniaus ir Vilniaus krašto. Kraupus periodas, kai kaimyninės valstybės Lietuva ir Lenkija prarado istorinę bendrystę, laisvę, nepriklausomybę, o laimėjo bendras priešas – Rusija. Linija tarpukariu atskyrusi Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ėjo ir per šią vietovę

Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu tais laikais buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis, vingiuota ir labai paini, beveik be natūralių gamtos ribų. Nesant aiškių ribų nuolat kildavo nesusipratimų, neteisėtų sienos žymėjimo ir perėjimo. Vėliau atsirado pasieniečių postai, perėjimo punktai, išakėta ir iškirsta miško juosta., pastatytos sienos gairės, medinės kartys su viršuje pririštomis šluotomis. Vidutiniškai vieną kilometrą saugojo du pareigūnai.

Šiandien toks sienos žymėjimo ženklas gali sukelti šypseną ir atrodyti kiek neįprastai. Tačiau realybė buvo tokia, kad būtent prie tokiomis gairėmis nužymėtos demarkacinės linijos ne vienas pasienietis paguldė savo galvą už Lietuvą.

Kudrionių kraštovaizdžio draustinis
Miškai besimainantys su raiškiomis kalvotomis ganyklomis labia pagyvina kraštovaizdį. Šios kalvos ir yra vertingiausia draustinio savybė. Tikriausiai, sutiksite kad kalvotas reljefas džiugina akį. Labai svarbu, kad tokios vietovės liktų atviros ir būtų naudojamos ganykloms, taip natūraliai saugant pievas nuo užžėlimo ir leidžiant paganyti žvilgsnį po ledynmečio palikimą.

Daniliškių piliakalnis
Vietinių vadinamas Totorių kalnu. Sovietmečiu vykdant archeologinius tyrimus rasta I tūkstantmečio lipdytos keramikos. Piliakalnis ypač stačiais, augmenija apaugusiais šlaitais. Jį supa Sasonės ežero slėnis ir pelkė. Nuo piliakalnio viršūnės veriasi fantastinės Trakų istorinio nacionalinio parko etaloninės panoramos. Sovietiniais metais per piliakalnio apžvalgos teritoriją nutiesta aukštosios įtampos elektros linija, menkina vizualią kultūros paveldo objekto vertę. Deja, piliakalnis kol kas nepritaikytas lankymui.

Daniliškių sentikių kaimas
Daniliškių sentikių kaimas, kuriame nuo Rusijos caro persekiojimo slėpėsi sentikiai įsikūrė dar XVIII amž. Tai seniausia sentikių bendruomenė Vilniaus krašte. Archyvuose 1822 m. dokumentuose minima, kad dvarininkų Riomerių žemėse
Daniliškių kaime įsikūrę žmonės sudarė 116 asmenų sentikių bendruomenę. Gyvenvietėje būta 17 kiemų. Gyvenamieji pastatai buvo statomi galiniu fasadu atsukti į gatvę, o ūkio statiniai „paslėpti“ giliau sklype. Tarpukario Lietuvos žemės
reformos metu, Daniliškių žemė buvo sudalyta į 24 sklypus ir šalia kaimo įkurti 4 ‘kolonijomis” vadinti vienkiemiai. Šiuo metu kaime gyvena tik keletas sentikių šeimos. Deja, senojo valakinio kaimo fizinės ir dvasinės vertybės, mažėjant
gyventojų skaičiui tampa nykstančiu etnokultūriniu paveldu.

Daniliškių cerkvė
Lietuvos sentikių maldos namai, liaudies architektūros paminklas, pastatytas XIX amž. Cerkvė labai nukentėjo per I pasaulinį karą. Tarpukariu buvo renovuota, sovietmečiu visai uždaryta. Paskutinė renovacija valstybės ir privačiomis lėšomis atlikta 2019 m. Pakeisti abu cerkvės kupolai, restauruoti langai ir sutvarkyta aplinka.
Po rekonstrukcijos cerkvėje sukurtas šviesus vidaus interjeras, naujas ikonostatas. Cerkvėje yra dvasinė erdvė su maldos sale bei vieta kur gali vykti bendruomenės religinės, kultūrinės ir socialinės iniciatyvos. Šventosios trejybės cerkvė įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Šv. Trejybė – viena iš mylimiausių sentikių švenčių. Netoli cerkvės yra veikiančios sentikių kapinės.

Daniliškių sentikių kapinės
Iki šiol veikiančios nedidelės senos kapinaitės. Įkurtos tikėtina XVIII. Tai pagrindinė parapijiečių laidojimo vieta. Kapinėse išliko apie dešimtį antkapinių XIX a. paminklų. Ant seniausiojo iš jų parašyta: “Šioje vietoje palaidotas Dievo tarnaitės Marijos dvasios tėvo Fiodoro motinis kūnas. Iš Dievo malonės gyveno 97 metus ir mirė 1842 m. Lapkričio 28 d. Ir jos marti Melanija, tų pačių metų gruodžio 15 d. Jei kas ateis prie kapo ir perskaitys, tepasimeldžia Dievui ir geraširdiškai tris kartus nusilenkia už jų sielas.“

Lukos ežero maršrutas

Sudėtingumas: lengvas
Ilgis: apie 7 km
Trukmė: apie 3 val.

Maršrutas labiausiai tinkamas pėsčiomis, tačiau jį galima įveikti ir dviračiu, jei nusiteiksite apie kilometrą dviratį prasivesti miško žaliatakiu.

Pradžia / pabaiga – Trakų geležinkelio stotis.
Atvykus traukiniu, reikia pereiti gatvę pėsčiųjų perėja ir laipteliais nusileisti link ežero. Tiksli starto vieta pažymėta vėliavėle. Kadangi maršrutas yra žiedinis, o dalis jo eina Trakų miesto teritorija, pradėti galima ir bet kuriame patogiame miesto taške.

Šis žiedinis maršrutas, kurio dalis anksčiau vadinta „Jaunimo taku“, apjuosia Lukos (dar vadinamą Bernardinų) ežerą. Jo idėjos pradininkas – Trakų jaunimo turizmo ir laisvalaikio centras. Taką geriausiai apibūdina šūkis „Du viename“: pusė maršruto – istorinis, pusė – gamtinis, todėl per vieną pasivaikščiojimą  aplankysite ir garsiausius istorinio Trakų miesto objektus, ir kartu pasimėgausite išskirtiniu Trakų gamtos grožiu.

Miesto dalyje takas palei ežerą grįstas trinkelėmis, o miške rasite žaliatakio, vietinių kelių atkarpų bei medinių lentučių takelį per pelkę.

Papildoma informacija

Gamtinė ir miestiškoji maršruto dalys sujungiamos mediniu tiltu per Galvės ežerą, esančiu ties Pusiasalio pilimi. Tai puiki vieta užmesti meškerę ar pasidaryti asmenukę.

Objektų aprašymai

Pusiasalio pilis

Pačiame miesto centre, pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos ežerų, nuo XIV a. stovi Kęstučio laikus menanti pilis. Tai viena didžiausių aptvarinių pilių Lietuvos teritorijoje. Ji taip vadinama todėl, kad pilies vidinį kiemą iš visų pusių juosia gynybinės sienos su šaudymo angomis, bokštais ir vartais. Papildomai pilį saugojo sutvirtinti šlaitai ir iškasti grioviai.

Per savo istoriją pilis ne kartą buvo puolama, plėšiama, deginama ir vėl atstatoma. Su ja siejama ir tragiška istorija, susijusi su sostų kovomis po Vytauto mirties – 1440 m. pilies bokšte buvo nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis.

XVI a. pilis tapo Trakų vaivadijos teismu, o dalis bokštų buvo pritaikyti kalėjimui. Šiandien čia įsikūręs Trakų istorijos muziejus, supažindinantis su pilių komplekso raida, Trakų vieta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje bei viduramžių kasdienybe.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Ant kalvos, matoma iš tolo, stovi Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. XV a., Trakuose gausėjant katalikų bendruomenei, 1409 m. Vytautas Didysis skyrė žemės ir lėšų bažnyčios statybai bei prie jos veikusios mokyklos išlaikymui.

Manoma, kad Vytauto globa lėmė tai, jog per įvairius istorinius kataklizmus bažnyčia niekada nebuvo uždaryta ar paversta sandėliu ar cerkve, kaip nutiko daugeliui kitų Lietuvos bažnyčių. Šiai šventovei suteiktas itin garbingas bazilikos titulas, liudijantis šios šventovės išskirtinę vietą katalikų pasaulyje.

Pagrindiniame altoriuje kabo nuo seno stebuklingu laikomas Dievo Motinos paveikslas. Šv. Mišios bazilikoje laikomos kasdien lietuvių ir lenkų kalbomis.

Žvėrynas

Spėjama, kad šiame siaurame žemės ruože, iškyšulyje tarp Galvės ir Lukos ežerų, viduramžiais buvo įkurtas Žvėrynas. Tuo laikotarpiu valdovai savo dvaruose mėgo laikyti įvairius laukinius gyvūnus pramogai ir medžioklei. Tokį žvėryną turėjo ir Vytautas Didysis.

1414 m. Trakuose apsilankęs prancūzų kilmės riteris Ghillebert de Lannoy rašė:

„Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti, vadinami briedžiais. Yra ten laukinių arklių, meškų, šernų, elnių ir kitokių gyvulių.“

Šaltiniai mini, kad žvėrynui tverti žmonės buvo siunčiami net iš Nemenčinės. Tačiau 1503 m. valdovas atleido 13 baudžiauninkų nuo šios prievolės – matyt, žvėrynas tuo metu jau buvo nebenaudojamas. XVII a. rašoma, kad šioje vietoje buvo gera ganykla arkliams.

Lukos ežeras

Lukos ežeras turi kelis pavadinimus. Senuose žemėlapiuose jis vadinamas Lankos ežeru – spėjama, kad anksčiau buvo laikomas Galvės ežero dalimi, įlanka ar užutėkiu. XVI a., pakrantės kalvoje pastačius Bernardinų vienuolyną (neišlikusį iki mūsų dienų), ežeras imtas vadinti Bernardinų vardu. Vienuolynui kurį laiką priklausė ir dalis ežero.

Ežeras yra rininės kilmės, susidaręs ledynui išgraužus gilią vagą, pasižymi pailga forma su daugybe įlankėlių ir aukštais, išraiškingais šlaitais.

• Plotas – 0,8 km²
• Ilgis – 2,2 km
• Didžiausias plotis – 450 m
• Didžiausias gylis – 20,5 m
• Kranto linijos ilgis – 6,5 km

Liūdnoji poilsiavietės istorija (buv. Lenkijos geležinkeliečių poilsiavietė)

Šioje vietoje tarpukariu veikė Lenkijos geležinkeliečių poilsiavietė. 1941 m. rugsėjo pabaigoje į pakrantėje stovėjusius keturis namukus valtimis per perkėlą (dabartinio tilto vietoje) buvo atplukdyti Trakų miesto žydai. Jie buvo išvaryti iš savo namų ir daugiau nei savaitę laikomi uždaryti be maisto ir vandens sausakimšose patalpose.

1941 m. rugsėjo 30 d. Trakų miesto žydai buvo sušaudyti netoliese esančiame Varnikų miške – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai.

Žiemos kelias

Lukos ežeras ežerui užšalus tapdavo Žiemos keliu. Nuo senų laikų iki pat sovietmečio ledu buvo keliaujama iš Trakų į Vilnių ir atgal.

Viduramžiais žiemos kelias vedė tiesiai į Pusiasalio pilį. Vėliau jis ėjo iš Vilniaus per dabartinį Varnikėlių kaimą ir Baluošio ežerą. Kirtęs įstrižai Bernardinų ežerą, ties pilimi kelias išsišakodavo: šiaurinė šaka vedė tiesiai į pilį, o šiaurės vakarinė – į netoliese susiformavusią turgaus (Rotušės) aikštę. Ši sankryža lėmė trikampę aikštės formą.

Kelias buvo labai populiarus ir XX a. pradžioje – juo gyventojai vykdavo į Lentvario geležinkelio stotį. Jis tęsėsi nuo Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio Vytauto gatvės pradžioje per ežerą  link Lentvario. Kelio trasa buvo gerai matoma iki 1947 m. didžiojo Trakų miesto gaisro.Šiandien šioje vietoje įrengtas skveras.

Senosios žydų kapinės

Trakuose kadaise gyveno gausi žydų bendruomenė. Ant kalvos prie Lukos ežero liko vienintelis atminimo ženklas apie juos – senosios ir nykstančios žydų kapinės.  

Jose apie  pustrečio šimto samanomis apaugusių, yrančių antkapių - žmonės čia laidoti iki Antrojo pasaulinio karo.  Antkapiai įvairių dydžių ir formų pilko, rausvo tašyto lauko akmens, šlifuoto granito ir betono.  Ant antkapių dar  matomi  įrašai hebrajų rašmenimis. Dalis antkapinių paminklų sunyko, dalis nugriuvo ir susmego į žemę.