Pasiūlymai dėl Trakų vystymo
Kurkime ateitį, vertą garbingos istorijos
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kviečia visus, neabejingus Lietuvos istorijai ir gamtai, kartu kurti Trakų ateities viziją - šiuolaikišką senosios Lietuvos sostinės idėją, vertą garbingos šio miesto istorijos ir unikalaus kraštovaizdžio.
Neabejojame, kad Trakai turi keistis. Gėda, kad baigiantis trečiajam nepriklausomybės dešimtmečiui vis dar gyvename su griūvančiais ir grėsmę žmonių gyvybei keliančiais sovietiniais statiniais ežerų pakrantėse, su apšepusiu mediniu paveldu ir daug metų neprižiūrima autobusų stotimi, žinodami, kad seniesiems gyventojams iki šiol negrąžinta nuosavybė, stebėdami automobilių užkimštą Karaimų gatvę ir turistų antplūdį vienintelio Galvės ežero pakrantėje, kai kitų ežerų krantai plyti tušti ir sunkiai pasiekiami, su skaudančia širdimi, kad pagrindinį turistų srautą nukreipus į Salos pilį, liko apleistos ir visuomenei menkai pažįstamos, o kartais ir visai nežinomos kitos Trakų vertybės, net ir tokios, kaip Trakams daug nusipelniusių bernardinų palikimas, kurį mena ant Bernardinų kalvos tarp brūzgynų, apleistų pastatų ir šiukšlių yranti kultūros vertybė - vienuolyno liekanos, ar Bažnytėlės saloje esantys Vytauto Didžiojo statytos Šv. Jurgio cerkvės, vėliau tapusios Sapiegų mauzoliejine koplyčia, griuvėsiai.
Kad galėtume spręsti įsisenėjusias problemas, būtina atvirai kalbėtis ir apie abejotino skaidrumo istorijas, trukdančias kurti geresnę Trakų ateitį - tokias, kai leidus įrengti motelį jis buvo išparduotas kaip butai, kaip Kudrionių poilsio kompleksas, kai investavus dideles viešąsias lėšas Trakų raj. savivaldybės įmonei priklausę pastatai daug metų laikyti nenaudojami, kol galiausiai 2017-iais parduoti, ar priežastys, dėl kurių savivaldybei priklausantis buvusio internato pastatas tiek metų stovi šalia vaikų darželio ir mokyklos tuščias, išdaužytais langais, tarsi čia ką tik būtų praėjusi vandalų orda.
Ar pavyks sukurti vietos gyventojams ir miesto svečiams patrauklesnę aplinką, išryškinant - o ne naikinant - Trakų unikalumą, priklausys nuo mūsų, kaip visuomenės, gebėjimo susitarti dėl ilgalaikės aplinką tausojančio vystymo perspektyvos.
Tikimės, kad būtent tokia perspektyva bus numatyta, rengiant Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio naujausias sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Todėl visus neabejinguosius kviečiame į talką: kurkime Trakų dabartį ir ateitį skaidriai, negriaudami to, ką paveldėjome, suderindami šiuolaikiškumą su pagarba kultūros ir gamtos vertybėms.
Žemiau rasite Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos pasiūlymus dėl aplinką tausojančio vystymo ir kai kurių konkrečių sprendimų - anksčiau jie buvo pateikti Trakų rajono savivaldybės administracijai ir kitoms institucijoms, o dabar teikiami toms institucijoms, kurios netrukus spręs Trakų vystymo ir Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos atnaujinimo klausimus.
Jei norite pasidalinti mintimis, lauksime Jūsų laiško el. paštu adresu [email protected]
Trakų istorinio nacionalinio parko informacija apie priežastis, nulėmusias dabartinę padėtį, ir pasiūlymai:
Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija pateikė institucijoms pirmąją dalį pasiūlymų dėl Trakų vystymo ir TINP planavimo schemos atnaujinimo. Žemiau skelbiame 2019 m. rugpjūčio 2 d. išsiųsto rašto tekstą (skenuotą kopiją rasite čia: 2019-08-02 TINP direkcijos raštas dėl pasiūlymų).
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetui
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
Valstybinei kultūros paveldo komisijai
Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trakų rajono savivaldybės tarybai
Trakų rajono savivaldybės administracijai
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui
2019-08-02 Nr. S-(3.23)-357
PASIŪLYMAI DĖL PROBLEMŲ, TRUKDANČIŲ TAUSOJAMAI VYSTYTI TRAKUS, SPRENDIMO IR TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS ATNAUJINIMO (I)
Pritardama siekiui spręsti įsisenėjusias problemas, šiandien akivaizdžias daugumai Trakuose besilankančių žmonių, Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija tikisi, kad sutelkę valstybės politikų, institucijų ir plačiosios visuomenės pastangas galime sukurti ir įgyvendinti kitokią Trakų ateities viziją - šiuolaikišką senosios Lietuvos sostinės idėją, vertą garbingos šio miesto istorijos ir unikalaus kraštovaizdžio.
Neabejojame, kad Trakai turi keistis. Gėda, kad baigiantis trečiajam nepriklausomybės dešimtmečiui vis dar gyvename su griūvančiais ir grėsmę žmonių gyvybei keliančiais sovietiniais statiniais ežerų pakrantėse, su apšepusiu mediniu paveldu ir daug metų neprižiūrima autobusų stotimi, žinodami, kad seniesiems gyventojams iki šiol negrąžinta nuosavybė, stebėdami automobilių užkimštą Karaimų gatvę ir turistų antplūdį vienintelio Galvės ežero pakrantėje, kai kitų ežerų krantai plyti tušti ir sunkiai pasiekiami, su skaudančia širdimi, kad pagrindinį turistų srautą nukreipus į Salos pilį, liko apleistos ir visuomenei menkai pažįstamos, o kartais ir visai nežinomos kitos Trakų vertybės, net ir tokios, kaip Trakams daug nusipelniusių bernardinų palikimas, kurį mena ant Bernardinų kalvos tarp brūzgynų, apleistų pastatų ir šiukšlių yranti kultūros vertybė - vienuolyno liekanos.
Kad galėtume spręsti įsisenėjusias problemas, būtina atvirai kalbėtis ir apie abejotino skaidrumo istorijas, trukdančias kurti geresnę Trakų ateitį - tokias, kai leidus įrengti motelį jis buvo išparduotas kaip butai, kaip Kudrionių poilsio kompleksas, kai investavus dideles viešąsias lėšas Trakų raj. savivaldybės įmonei priklausę pastatai daug metų laikyti nenaudojami, kol galiausiai 2017-iais parduoti, ar priežastys, dėl kurių savivaldybei priklausantis buvusio internato pastatas tiek metų stovi šalia vaikų darželio ir mokyklos tuščias, išdaužytais langais, tarsi čia ką tik būtų praėjusi vandalų orda.
Ar pavyks sukurti vietos gyventojams ir miesto svečiams patrauklesnę aplinką, išryškinant - o ne naikinant - Trakų unikalumą, priklausys nuo mūsų visuomenės gebėjimo susitarti dėl ilgalaikės aplinką tausojančio vystymo perspektyvos, šiuolaikiškumą suderinant su pagarba kultūros ir gamtos vertybėms.
Tikimės, kad būtent tokia perspektyva bus numatyta, rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio inicijavimo naujausias sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų rajono savivaldybėje įvykusiame Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Todėl TINP direkcija teikia pasiūlymus dėl aplinką tausojančio vystymo ir kai kurių konkrečių sprendimų - ankstesniais metais daugelį šių pasiūlymų teikėme Trakų rajono savivaldybės administracijai ir kitoms institucijoms, o dabar teikiame toms institucijoms, kurios netrukus dalyvaus sprendžiant klausimus dėl Trakų vystymo ir TINP planavimo schemos atnaujinimo, bei pastaruoju tikslu Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų sprendimu (2019 m. liepos 10 d. Nr. 107-S-18 / 2019 m. liepos 17 d. Nr. 121-S-1) sudarytai darbo grupei.
Taip pat teikiame paaiškinimus dėl kai kurių klausimų, kuriais viešojoje erdvėje, leidiniuose (2019 metais išleistame „Trakų raj. savivaldybės investiciniame vadove") ir susitikimuose su Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos bei Kultūros komitetų nariais Trakų raj. savivaldybė ir kiti suinteresuoti asmenys teikė neteisingą informaciją, neatitinkančią faktinių aplinkybių (pvz., dėl buvusios „Žalgirio" irklavimo bazės ir kt.).
Pasiūlymas Nr. I. Trakai - ežerų miestas
Viena iš akis badančių Trakų problemų - tai, kad gausiau lankantis turistams Karaimų gatvė, senamiesčio kiemeliai ir Galvės ežero pakrantė ties tiltais į Salos pilį tampa panašūs į perpildytą autobusų ir lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelę.
TINP direkcija ne kartą siūlė šią problemą spręsti, keičiant savaime susiklosčiusį požiūrį į Trakus kaip „vienos pilies miestą" ir kryptingai kuriant „Trakų - ežerų miesto" koncepciją. Naujas požiūris į Trakus, kaip ežerų miestą, smarkiai išplėstų turizmo ir kultūrinės veiklos erdvę - tam būtų pritaikytas ne tik vienintelis Galvės ežeras (371,2 ha) ir vienintelė jo pakrantė, kaip dabar, bet ir pusiasalyje įsikūrusį miestą natūraliai juosiantys Bernardinų-Lukos (79,3 ha), Totoriškių (75,7 ha) ir Skaisčio (307,9 ha) ežerai. Kurti šį naują požiūrį padėtų TINP direkcijos jau seniai siūlomi konkretūs sprendimai, kurie leistų išskaidyti lankytojų srautus visame Trakų mieste, o transporto priemones palikti miesto prieigose.
Tam, kad vietos gyventojai ir svečiai moderniomis ekologiškomis vandens transporto priemonėmis (neteršiančiomis aplinkos, nekeliančiomis triukšmo ir bangavimo) galėtų laisvai judėti visu miestą juosiančiu ežerynu, tereikia padaryti pasukamais du tiltus, kurie dabar yra nepraplaukiami ir trukdo keliauti susisiekiančiais ežerais - vienas tiltas užkerta kelią tarp Galvės ir Totoriškių ežerų, o antrasis atskiria Galvės ir Bernardinų-Lukos ežerus.
Toks paprastas tiltų pertvarkymas galėtų tapti daugelio teigiamų pokyčių pradžia.
Pirma - tai atvertų galimybes vystyti ir plėtoti vandens turizmą visame Trakų senamiestyje ir jį supančiame kraštovaizdyje.
Antra - vystydami susisiekimą vandeniu ir įrengę transporto priemonių laikino sustojimo vietas miesto prieigose, prie šiandien jau įrengtų, bet retai naudojamų dviračių ir pėsčiųjų takų, išlaisvintume Trakų senamiestį nuo jį užgriozdinančių automobilių.
Trečia - tai paskatintų Galvės, Bernardinų-Lukos, Totoriškių bei Skaisčio ežerų pakrantėse priešais miestą įrengti gyvybingą prieplaukų sistemą, kuri vietos gyventojams ir svečiams teiktų perkėlimo ir pažintinių kelionių vandens maršrutais paslaugas.
Beje, TINP direkcija jau yra įrengusi prieplauką Užutrakio dvaro sodyboje, todėl jau dabar būtų galima iš autobusų stoties į Užutrakį atkeliauti vandeniu, jeigu tiltas tarp Galvės ir Bernardinų-Lukos ežerų būtų pasukamas.
Ketvirta - atsisakius ydingo požiūrio, dėl kurio Salos pilis yra tapusi kone vieninteliu turistų traukos centru ir nepakankamai atskleidžiamos kitos vertybės, būtų paskatintas tolygus kultūros ir turizmo paslaugų vystymas visame Trakų mieste, ne vien Karaimų gatvėje. Vietos gyventojai galėtų savo sodybose teikti daugiau maitinimo, apgyvendinimo, alternatyvaus judumo (valčių, dviračių, tradicinio transporto) priemonių nuomos paslaugų - smulkiam verslui atsivertų platesnė erdvė visame Trakų senamiesčio pusiasalyje, kurio plotas 163,95 ha, bei jo prieigose, keturių ežerų pakrantėse.
Penkta - įrengus pasukamą tiltą virš Galvės ir Totoriškių ežerų santakos, tranzitinis automobilių transportas aplenktų Trakų miesto centrą ir savaime nusikreiptų aplinkkeliu Plomėnų gatve.
Įvykus šiems pokyčiams, kurie išryškintų Trakų unikalumą ir sukurtų patrauklesnę šiuolaikišką aplinką darnoje su gamta ir istoriniu palikimu, miestas pagaliau pradėtų funkcionuoti kaip kurortinė vietovė, kuriai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 350 „Dėl kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo, kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo ir kurorto ar kurortinės teritorijos statuso gyvenamosioms vietovėms suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2006, Nr.42-1514) yra nustatyti aiškūs reikalavimai.
Kaip rodo kitų ežerų regionuose įsikūrusių miestų - pavyzdžiui, Gižycko miesto Lenkijoje - patirtis, harmonizavus vandens ir sausumos eismo srautus bei tinkamai suderinus tvarkaraščius galima sukurti tik tai kurortinei vietovei būdingą gyvenimo ritmą, poilsiui ir pramogoms skirto laiko, lėtos veiklos ir ramybės atmosferą, kuri skatina turistus ilgiau pabūti išskirtinėje, nekasdieniškoje aplinkoje ir naudotis teikiamomis paslaugomis.
Pridedame 2017 metais Trakų rajono savivaldybei pateiktą TINP direkcijos raštą su šiais pasiūlymais (priedas Nr. 1).
TINP direkcija prašo šį klausimą išnagrinėti, priimant sprendimus dėl Trakų vystymo bei rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą: siūlome numatyti sprendinius, būtinus norint plėtoti ir įgyvendinti „Trakų - ežerų miesto" koncepciją.
Pasiūlymas Nr. II. Dėl būtinybės įrengti aikšteles automobiliams
Automobiliai, sustatyti ant žolės ar kelkraštyje, pažeidžiant kelių eismo taisykles - jau daug metų įprastas vaizdas karštą dieną, kai daugybė žmonių suplūsta prie ežerų ir Trakai iš žaliojo miesto virsta nelegalia automobilių stovėjimo aikštele, kur niokojama gamta ir negerbiami pailsėti atvykstantys žmonės.
Jau daug metų TINP direkcija ragina kompleksiškai spręsti šią problemą (žr. pasiūlymą dėl Trakų - ežerų miesto koncepcijos vystymo), o vieną iš pasiūlymų pateikė Trakų rajono savivaldybei dar prieš du dešimtmečius. „Trakų istorinis nacionalinis parkas informuoja, kad šiuo metu aktualiausia yra sureguliuoti automobilių srautus prie Akmenos, Galvės, Skaisčio ir Šulininkų ežerų", - rašoma 2000-iais tuomečiam Trakų rajono savivaldybės merui Sauliui Raščiauskui išsiųstame TINP direkcijos rašte (priedas Nr. 2 su priedu dėl siulomų aikštelių).Tada TINP direkcija siūlė įrengti dešimt automobilių stovėjimo aikštelių, nurodydama konkrečias tam tinkamas vietas, ir ragino nedelsiant pradėti šių aikštelių detaliuosius planavimus, išspręsti žemės nuosavybės, aplinkosauginius ir ekologinius klausimus, parengti techninius projektus, apsispręsti dėl jų įrengimo bei eksploatavimo būdo.
Deja, tai nebuvo padaryta, priešingai - dalis aikštelėms tinkamų vietų galimai tapo privačia nuosavybe.
Informuojame, kad per tą laiką TINP direkcija įrengė tris automobilių stovėjimo aikšteles, kurias perėmė eksploatuoti Lietuvos automobilių ir kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (šiaurinėje Galvės ežero pakrantėje ir kelyje Vilnius-Trakai), o taip pat atnaujino bei įrengė tris aikšteles Užutrakio dvaro sodybos teritorijoje, bet akivaizdu, kad to nepakanka.
Kadangi būtinybė spręsti nurodytą problemą išlieka aktuali ir šiandien, TINP direkcija prašo šį klausimą išnagrinėti, priimant sprendimus dėl Trakų vystymo bei rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą: siūlome užtikrinti, kad aikštelių įrengimui tinkamos vietos nebūtų užstatytos, o jeigu dalis žemės tapo privačia nuosavybe - svarstyti galimybę išpirkti ją visuomenės poreikiams.
Pasiūlymas Nr. III. Šiaurinis Trakų dviračių žiedas
Dviračių kelias, iš šiaurės apjuosęs Trakus ir vingiuojantis 17 kilometrų vaizdingu maršrutu per TINP teritoriją, būtų svarbus daugeliu požiūrių: padėtų išlaisvinti nuo automobilių grūsties Trakų senamiestį, atokiau gyvenantiems žmonėms suteiktų galimybę dviračiais ar paspirtukais saugiai nuvykti į mokyklas ir darbus mieste, o Trakų svečiams - ekologiškai nukeliauti toliau nei iki skausmo pažįstama Salos pilis su turistų apsėsta Galvės ežero pakrante, patiriant daugiau nuostabių dalykų, kuriais Trakai yra unikalūs.
Takas, besidriekiantis per Trakų senamiesčio urbanistinį, Galvės ir Akmenos ežerų hidrografinius bei Užutrakio parko kraštovaizdžio architektūros draustinius, nuvestų keliautoją prie menkiau pažįstamų gamtos ir kultūros vertybių, tokių kaip Arakalnio mitologinė vietovė ir Bražuolės archeologijos kompleksas, taip pat į rekreacinius objektus - Akmenos paplūdimį, poilsiavietes, žirgyną ir kt.
Vietos žmonėms, gyvenantiems Būdos, Bražuolės ir Akmenos kaimuose ar Trakų mieste, tai taptų susiekimo alternatyva, leidžiančia atsikratyti priklausomybės nuo automobilių.
Šio šiaurinio Trakų dviračių žiedo nereiktų kurti nuo nulio: dalis jo atkarpų egzistuoja dar nuo sovietmečio, dalis įrengta Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tik šie takai nėra sujungti į saugią ir vientisą kasdienio susiekimo ir pažintinio turizmo sistemą.
Ateityje ši idėja galėtų išsivystyti ir į ambicingesnį projektą - dviračių taką, vedantį per tris istorines Lietuvos sostines. Tam reiktų, kad Vilniaus miesto ir Trakų rajono savivaldybės imtųsi kurti kultūrinį kelią, sujungiantį žymiojo kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) suprojektuotus Užutrakio, Trakų Vokės ir Lentvario parkus (žr. IV pasiūlymą dėl E. F. Andrė parkų kelio), o Širvintų ir Trakų raj. savivaldybės nutiestų dviračių takus nuo Trakų iki Kernavės.
Šį taką būtų galima sujungti ir su šiuo metu jau įrengtu dviračių taku, vedančiu į Senuosius Trakus - antrąją istorinę Lietuvos sostinę, bet prieš tai reiktų įrengti TINP planavimo schemoje numatytą Trakų miesto pietinį apvažiavimą, taip panaikinant tranzitinio eismo srautą, kuris kelia pavojų dviratininkams ir neleidžia vystyti alternatyvaus transporto sistemų visame istoriniame mieste ir jo apylinkėse.
Šiaurinio Trakų dviračių žiedo idėja nėra nauja - dar 2012-iais TINP direkcija prašė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos įtraukti jį į prioritetinių projektų sąrašą, kartu pateikdama ir detalią informaciją apie įrengimui būtinus darbus (priedas Nr. 3) bei pristatė idėją Trakų rajono savivaldybės darbuotojams.
Deja, kol kas ji nesusilaukė palaikymo, nors galima pasidžiaugti, kad TINP direkcijos pasiūlymu Trakų rajono savivaldybės 2016-2025 metų strateginiame plėtros plane, patvirtintame Trakų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. S1-77, yra numatyta panaikinti automobilių eismą keliu palei Galvės ežerą iki Užutrakio dvaro sodybos ir pritaikyti jį ekologinio transporto priemonėms.
Norėtume tikėtis, kad tai taps žingsniu link Šiaurinio Trakų dviračių žiedo idėjos įgyvendinimo - TINP direkcija siūlo numatyti tam reikalingus sprendinius, sprendžiant Trakų vystymo klausimus bei rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą.Pasiūlymas Nr. IV. E. F. Andrė parkų kelias. Tolstanti vizija ar ateitis, kurią dar galime sukurti?
Lietuvai teko laimė turėti didelį turtą, reikšmingą pasaulio mastu - keturis vieno iškiliausių XIX a. pabaigos kraštovaizdžio architektų, botaniko E. F. Andrė suprojektuotus parkus, priskiriamus brandžiajam jo kūrybos laikotarpiui, iš kurių trys - Užutrakio, Trakų Vokės ir šio kūrėjo gulbės giesme vadinamas Lentvario parkas - yra visai šalia Vilniaus.
Deja, mūsų valstybė kol kas nesugeba pasinaudoti galimybėmis, kurias tai teikia.
Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad atkūrę analogų pasaulyje neturinčių E. F. Andrė parkų triadą Vilniaus pašonėje galėtume sukurti kultūrinio turizmo maršrutą, įdomų ne tik lietuviams, bet ir keliautojams iš užsienio - dar 2004-iais lankydamasis Lietuvoje apie tai kalbėjo ir tuometis Europos Kultūros kelių instituto direktorius Mišelis Toma-Penetas (Michel Thomas-Penette).
Išskirtinę mums tekusio E. F. Andrė palikimo vertę ir jo teikiamas galimybes, kuriomis nepasinaudojame, pažymėjo ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2014 m. balandžio 30 d. ataskaitoje Nr. VA-P-50-2-4 „Dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo užtikrinimas" (interneto prieiga: https://www.vkontrole.lt/pranesimas_spaudai.aspx?id=18006): „(...) Europos kultūros kelių institutas ir Kultūros paveldo departamentas atliko 2001-2011 m. Trakų Vokės parko restauravimo ir galimybių studiją. Joje buvo numatyta plėtoti vieną iš E. Andrė parkų, kuris po restauravimo turėjo tapti siūlomo įgyvendinti Europos Tarybos parkų ir sodų kelio dalimi Lietuvoje. Departamentas 2011 m. parengė dvaro specialųjį planą, tačiau toliau jokie darbai nebuvo vykdomi. Atgaivinus E. Andre parkus (Lentvario, Trakų Vokės, Užutrakio ir Palangos dvarų) ir padarius turistinį apžvalgos parko kelią, padidėtų lankytojų srautai, toks kelias galėtų būti įdomus ne tik Lietuvos turistams."
Valstybės auditoriai tada konstatavo blogėjančią Lietuvos dvarų paveldo būklę ir surašė išsamias rekomendacijas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui, kad būtų sustabdytas tolesnis šio paveldo, taip pat ir E. Andrė parkų, nykimas Lietuvoje.
Nepaisant gerų norų ir pastangų (apie TINP iniciatyvas žr. toliau), šiandien E. F. Andrė parkų kelias vis dar lieka tolima vizija. Iš trijų šalia Vilniaus esančių dvarų sodybų su žymiojo kraštovaizdžio architekto sukurtais parkais nuosekliai atkuriamas tik Užutrakis.
Kas gimdo destrukciją Lentvaryje ir Trakų Vokėje?
Lentvario dvaro sodybą - nacionalinės reikšmės objektą, kuris 2005-iais pripažintas valstybės saugomu, o 2008-iais paskelbtas kultūros paminklu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 15949) - ir E. F. Andrė sukurtą jos parką (uniklaus kodas 22212) darko tranzitinis kelias, plieniniu atitvaru ir automobilių eismu atskiriantis lankytojus nuo ežero pakrantės, ir kakofonija, kurią kelia parko kaip visumos pojūtį naikinantys privatūs ūkeliai, kur kiekvienas savininkas tvarkosi kaip išmano arba visai nesitvarko, pūdydamas jam atitekusį ar išnuomotą kultūros paminklą.
Ypač slogų įspūdį palieka akyse griūvančios ir sąmoningai ardomos, plytomis išrenkamos daržinės liekanos - valstybės „saugomas" nacionalinės reikšmės kultūros paminklas (unikalus kodas 22206). Akivaizdu, kad nepaisant „saugojimo" jis sparčiai verčiamas plytų krūva (žr. nuotraukas, priedas Nr. 4). Liūdnai be gyvybės ženklų atrodo ir Lentvario dvaro sodybos kavinės „Rivjera" vaiduoklis su aptrupėjusiomis Atlantų skulptūromis, nors nereikia daug fantazijos, kad įsivaizduotum, kokią patrauklią vietą čia buvo galima sukurti per daugiau nei dešimtmetį nuo tada, kai jis paskelbtas valstybės saugomu kultūros paminklu (unikalus kodas 22204). Džiaugsmą, kad kelis dešimtmečius griūti palikti Lentvario dvaro sodybos rūmai (unikalus kodas 22202) šiandien pagaliau restauruojami ir taps prieinami visuomenei, deja, temdo nerimas, kad autentišką stogo formą gali sudarkyti stiklinis naujadaras. Kituose dvaro pastatuose įsikūrusių žmonių ūkeliai pasitinka šio kultūros paminklo lankytoją žanriniais vaizdais, kalbančiais ne apie E. F. Andrė parko idėją, bet apie skurdžią buitį ir dvarų sodybų naikinimą, pradėtą sovietinės nacionalizacijos ir tęsiamą mūsų laikais.
Panaši padėtis ir Trakų Vokės dvaro sodyboje - valstybės saugomame nacionalinės reikšmės kultūros paveldo komplekse (unikalus kodas 923) su E. F. Andre sukurtu parku (unikalus kodas 24992): net centrinė sodybos dalis prie pat rūmų užstatoma ir skaidoma gyvatvorėmis, o istorinis parterio takas užtvertas, privatizuotų pastatų savininkams taip žymintis savo teritorijas.
Tokią kakofoniją ir išskirtinės vertės E. F. Andrė palikimo naikinimą nulėmė neatsakingas, o kartais ir neskaidrus privatizavimas, kai nusitaikyta net ir į tai, ką Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo nusprendusi išsaugoti visuomenei kaip ypatingai vertingus ir todėl nedalomus kultūros paminklus, kurių vientisumas neturi būti pažeistas.
Apie privatizavimo ypatumus ir dėl to kylančius klausimus
Palangos, Trakų Vokės ir Užutrakio dvaro sodybos bei Lentvario dvaro sodybos teritorija negali būti privatizuojamos - taip buvo nustatyta 1992 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą" (Žin., 1992, Nr. 17-491), kuriuo patvirtintas vertingiausių ir todėl neprivatizuojamų dvarų sodybų sąrašas.
Tačiau netrukus šį sąrašą imtasi trumpinti.
Trakų Vokės dvaro sodybai lemtingu tapo 1993 m. gegužės 27 d. tuomečių ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus bei Kultūros ir švietimo ministro Dainiaus Trinkūno nutarimas Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos" (Žin., 1993, Nr. 18-460), kuriuo ji buvo išbraukta iš neprivatizuojamų paminklų sąrašo ir „perkelta" į neprivatizuojamų teritorijų sąrašą.
Įkandin Traku rajono savivaldybės taryba 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 59 leido privatizuoti pastatus visose Trakų rajone buvusiose istorinėse dvarų sodybose, tarp jų ne tik Lentvaryje, bet ir Užutrakyje, nepaisant to, kad jis buvo įrašytas į neprivatizuojamų paminklų sąrašą (žr. priedą Nr. 5 ir su juo pateiktą sąrašą). Šį neteisėtą savo sprendimą Trakų rajono savivaldybės taryba panaikino tik 2002-iais (žr. priedą Nr. 6) - po to, kai TINP direkcija kreipėsi į teismą, o Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė raštišką reikalavimą (žr. priedą Nr. 7).Deja, Trakų Vokės ir Lentvario neapsaugojo niekas, todėl šiuose ansambliuose buvo privatizuoti ne tik paminkliniai pastatai, bet ir sovietmečio namai, šiltnamiai, sandėliukai, pašiūrės ir kt.
Dar daugiau - net ir sovietmečiu saugota Lentvario parko dalis šiandien yra padalinta bene į dešimt žemės sklypų, o vien Trakų Vokės dvaro sodybos centrinėje dalyje suformuoti penki dideli sklypai (Žalioji a. Nr. 2, Nr. 14A, 15 ir Eduardo Andrė g. Nr. 29, Vilnius). Kaip tai tapo įmanoma - nežinia, nes E. F. Andrė parkai pagal įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus turėtų priklausyti išimtinai valstybės nuosavybei, visų jų teritorijos tebėra neprivatizuojamos (Lentvario ir Trakų Vokės sodybos yra įrašytos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą, galiojantį „Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijų" sąrašą, interneto prieiga: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.CDFBD48D2F0D/asr).
Ką siūlė ir siūlo TINP direkcija
Nepaisant apverktinos padėties Lentvario ir Trakų Vokės dvarų sodybose, šiandien dar anksti laidoti idėją sukurti E. F. Andrė parkų kelią - brandžiausi šio iškilaus kraštovaizdžio architekto kūriniai yra pernelyg didelė vertybė, ir bent dalį šiuos parkus žalojančių dalykų dar galima pataisyti.
TINP direkcija siūlo numatyti E. F. Andrė parkų kelią ir pateikti detalizuotus jo sprendinius rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą bei sprendžiant Trakų vystymo klausimus. Verta prisiminti, kad 2008-iais parengtoje TINP planavimo schemoje buvo numatyta Lentvario dvaro sodybą įtraukti į TINP teritoriją.
Galvojant apie ateitį, verta grįžti ir prie anksčiau TINP direkcijos teiktų pasiūlymų, kurie lieka aktualūs ir šiandien. 2013-iais TINP direkcija pateikė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai paraišką projektui „Eduardo Fransua Andrė šiaurės parkų kelias: nuo koncepcijos įgyvendinimo link", kurio tikslas - parengti ir pristatyti plačiajai visuomenei koncepciją, apimančią ne tik keturis Lietuvoje esančius E. F. Andrė parkus, bet ir jo palikimą Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Planuota, kad Lietuvos specialistai su partneriais iš Vilanovo rūmų - muziejaus ir W. Weisso muziejaus - fondo atliks Trakų Vokės, Užutrakio, Lentvario ir Palangos dvarų sodybų socio-ekonominės ir kultūrinio turizmo būklės tyrimus, išanalizuos jų kompleksinio vystymo galimybes, surinks ir apibendrins duomenis apie E. F. Andrė palikimo būklę kaimyninėse šalyse, o šios medžiagos pagrindu parengs koncepciją, kur per Lietuvos parkus nusidriekęs kultūrinis maršrutas bus suvokiamas kaip tarptautinio E. F. Andrė šiaurės parkų kelio dalis. Tikėtasi, kad tai išjudins bendram darbui dvarų palikimo valdytojus, mokslininkus, verslininkus, valstybės bei savivaldos institucijas, kurie sutelktomis jėgomis imsis vystyti šalia Lietuvos sostinės natūraliai egzistuojantį, bet neišryškintą ir apleistą kultūros kelią, turintį perspektyvą tapti tarptautiniu reiškiniu, o šis judėjimas taps geruoju pavyzdžiu kitiems ir padės išvengti vertingiausių dvarų ansamblių vulgarizavimo, ypač žalojančio rūmų interjerus ir žaliąją architektūrą - parkus. Deja, tada valstybė neskyrė finansavimo E. F. Andrė šiaurės parkų kelio koncepcijos sukūrimui.
Kai kuriuos konkrečius darbus, kuriuos reiktų atlikti, kuriant E. F. Andrė parkų kelią, TINP direkcija įvardijo 2008-iais bendraudama su Vilniaus apskrities viršininko administracija:
1. Sutvarkyti kelią, jungiantį Užutrakį ir Lentvarį (apie 7 km) bei Lentvarį ir Traku Vokę (apie 7 km), įrengiant gerą kelią automobiliams ir dviračių taką, kurį būtų galima sujungti su Vilniaus miesto dviračių taku. Kelyje Užutrakis - Lentvaris - Trakų Vokė įrengti infrastruktūrą su trumpalaikio poilsio aikštelėmis, kavinukėmis ir t. t.
2. Panaikinti Lentvario dvaro sodybą kertantį tranzitinį kelią ir įrengti paminklo apvažiavimą pietinėje (pagal galiojantį Lentvario bendrąjį planą) ar šiaurinėje dalyje.
3. Sutvarkyti Užutrakio privažiavimo kelią ir tranzitinę atkarpą parko teritorijoje.
4. Panaikinti Trakų Vokės tranzitinį kelią parko teritorijoje.
5. Įrengti Užutrakio, Lentvario, Trakų Vokės sodybų teritorijų apsaugos sistemą (restauruoti Trakų Vokės aptvėrimą, įrengti Lentvario ir Užutrakio aptvėrimus, įrengti apsaugos įrangas su stebėjimo punktais).
6. Įrengti Užutrakio, Lentvario, Trakų Vokės sodybų lankytojams ir juose vykstančių masinių renginių dalyviams trumpalaikio poilsio aikšteles (automobilių aikšteles) su apsauga, WC, telefonais.
7. Įrengti bendrą Užutrakio, Lentvario, Trakų Vokės sodybų informacinę pažintinio turizmo sistemą.
8. Visą projekto laikotarpį vykdyti informacinę švietėjišką veiklą (laidos, leidiniai ir kt.).
9. Pritaikant objektus turizmui ir rekreacijai, pritraukti investuotojus, galinčius teikti, pvz., maitinimo paslaugas kavinukėse.
10. Įrengti parkų - žaliosios architektūros - restauracijos bendrąjį medelyną, žydinčių parko augalų daigyną ir pan.
11. Įkurti Užutrakyje parkų restauracijos centrą - mokyklą praktikams.
Pasiūlymas Nr. V. Dėl Bernardinų kalvos sutvarkymo
Vienas iš daugelio Trakų miesto skaudulių - sąvartynu ir asocialių asmenų lindyne paversta aukščiausia miesto Bernardinų kalva, ant kurios šiandien apžėlusios brūzgynais ir piktžolėm riogso visiems „atviros" nusiaubtų ir apdegusių pastatų griuvenos, o tarp jų ỹra į Kultūros vertybių registrą įrašyta paveldo vertybė - Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno pastato liekanos, menančios nuo XVII amžiaus Trakuose įsikūrusių ir ryškų pėdsaką miesto istorijoje palikusių bernardinų laikus. Prieš porą metų čia sandėliuotos ir senos automobilių padangos, išvežtos tik po to, kai TINP direkcija raštu kreipėsi į seniūniją.
Dėl šio skandalingo apsileidimo kartais kaltinama TINP direkcija, bet šie priekaištai nėra pagrįsti - direkcija netrukdo tvarkyti Bernardinų kalvos, priešingai, siekia, kad ši miesto istorijai ypač svarbi vieta būtų sutvarkyta, atskleidžiant visuomenei istorinį palikimą.
Dar daugiau - teisinės sąlygos tai padaryti buvo sudarytos dar prieš 16 metų, kai Trakų rajono savivaldybės taryba 2003 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S1-252 „Dėl Bernardinų kalvos (AR-1496) Birutės g., Trakų m., detaliojo plano patvirtinimo" patvirtino Bernardinų kalvos detalųjį planą. Pagal jį numatyta, kad ši teritorija turi būti naudojama visuomenės reikmėms, joje galima atstatyti čia buvusius istorinius pastatus ir atkurti istorinį sodą bei įrengti miesto viešąją erdvę su infrastruktūra ir želdynais - cituojame tarybos sprendime nurodytus sprendinius:
„Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis - kitos paskirties žemė / visuomeninės paskirties teritorija (teritorija skirta bažnyčioms, vienuolynams ir kitiems religinių bendruomenių objektams statyti ir patalpoms esamuose bei projektuojamuose statiniuose įrengti).
3. Numatant skirtingą teritorijos tvarkymo režimą, sklypas skirstomas į atskiras dalis:
3.1. sklypo dalis 1a (4958,0 kv. m ploto) - teritorija numatoma istorinių pastatų atstatymui;
3.2. sklypo dalis 1b (2584,0 kv. m ploto) - numatomas istorinio sodo atkūrimas, naudojama bendramiestiniams tikslams;
3.3. sklypo dalis 1c (1133,0 kv. m ploto) - režimas, numatantis galimybę rekonstruoti esamus pastatus;
3.4. sklypo dalis 1d (1823,0 kv. m ploto) - naudojama infrastruktūriniams objektams įrengti;
3.5. sklypo dalis 1e (13179,0 kv. m ploto) - bendramiestinio naudojimo teritorija, skirta bendro naudojimo želdynams įrengti ir eksploatuoti. <...>".
Patvirtinus šį detalųjį planą, buvo suformuotas 2,3738 ha dydžio žemės sklypas (un. Nr.4400-0498-7453), kurį šiuo metu patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Tačiau planai sutvarkyti Trakų istorinei tapatybei ypač svarbią vietą ir sukurti visuomenei įspūdingą viešąją erdvę taip ir liko neįgyvendinti. Tai padaryti sutrukdė Trakų rajono savivaldybės įmonei - taigi, iš esmės visiems trakiečiams - priklausiusių pastatų privatizavimas ir teisminiai ginčai, suinteresuotiems asmenims dalinantis menkaverčius sovietinio laikotarpio pastatus.
2005 m. kovo 2 d. dėl Trakų rajono savivaldybės įmonės UAB „Trakų šiluma" įsiskolinimų buvo iš varžytinių parduoti keturi pastatai, kuriuos ši įmonė buvo perėmusi Trakų rajono savivaldybės tarybos 1998 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 75: administracinis pastatas (un. k. Nr.7995-3000-1011), sandėlis (un. k. Nr.7995-3000-1022), garažas (un. k. Nr.7995-3000-1044) ir elektros skydinė (un. k. Nr.7995-3000-1055). Šiuos pastatus įsigijo privatus juridinis asmuo, kuris nebandė įgyvendinti detaliojo plano, numačiusio Bernardinų kalvos sutvarkymą visuomenės poreikiams, ir 2015 m. kovo 18 d. pardavė sandėlį, garažą ir elektros skydinę vienam privačiam fiziniam asmeniui, o 2016 m. gegužės 4 d. pardavė ir administracinį pastatą - tik kitam fiziniam asmeniui.
Deja, dabartiniai savininkai šių pastatų netvarko, jie riogso ant kalvos nuniokoti ir griūvantys.
Kaimynystėje ỹra apleistas regioninės reikšmės paveldo objektas - Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno pastato liekanos. Tokią šios vertybės būklę iš dalies paaiškina Valstybinės kultūros paveldo komisijos konstatuotas faktas, kad 2009-2015 metais Trakų rajono savivaldybė kultūros paveldo apsaugai skyrė mažiausiai lėšų iš visų savivaldybių.
Taigi, tai, kad Bernardinų kalva šiandien yra tokia apleista, o visuomenei neatskleistas su ja susijęs istorinis paveldas ir nesukurta viešoji erdvė, nulėmė ne kokie nors TINP direkcijos nustatyti apribojimai, bet neatsakingas savivaldybės įmonės turto privatizavimas, nenumatant jį įsigijusiems asmenims įpareigojimų, kurie būtų užtikrinę viešąjį interesą - nors TINP direkcija siūlė tai padaryti.
Dar daugiau, dėl nežinomų priežasčių Bernardinų kalvos detalusis planas iki šiol nėra įregistruotas ir išviešintas teritorijų planavimo dokumentų registre.
Siekdama, kad Bernardinų kalva būtų tvarkoma, 2017 metais TINP direkcija kreipėsi į Trakų rajono merę Editą Rudelienę, atkreipdama dėmesį į sąvartynu paverstą miesto istorijai svarbią vietą ir prašydama inicijuoti 2003-iais Trakų rajono savivaldybės tarybos patvirtinto detaliojo plano sprendinių įgyvendinimą (priedas Nr. 8).
TINP direkcijos manymu, atkūrus bernardinų vienuolyno kompleksą jame galėtų būti įrengta reprezentacinė Trakų miesto koncertų salė ir teminis viešbutis, kurių labai trūksta Trakams.
Todėl TINP direkcija prašo išnagrinėti šį atvejį ir imtis veiksmų užtikrinti viešąjį interesą sutvarkyti šią miesto istorijai svarbią vietą, išsaugant ir atskleidžiant visuomenei istorinį palikimą.
Bernardinų kalvos sutvarkymą numačiusio detaliojo plano kopija paskelbta TINP direkcijos interneto svetainėje (prieiga: tinp.lt/d279l-bernardin371-kalvos.html )
Pasiūlymas Nr. VI. Dėl poilsio komplekso prie Bitiškių ežero. Kas įkalino Kudrionis griuvėsiuose?
Trakuose yra nemažai vietų, kur pasijunti tarsi laiko mašina būtų nunešusi tave atgal į sovietmetį ar Pripetės miestą, kur po Černobylio katastrofos namai stūkso išdaužytais langais, apleisti ir užželiantys augmenija. Dalies tų vaizdų miesto valdžia nerodo jokių institucijų atstovams, atvykstantiems aiškintis Trakų problemų, dėl dalies - kaltina TINP direkciją. Todėl verta konkrečiai pasiaiškinti - kas ir kodėl užkonservavo sovietmečio griuvenas ir ką daryti, kad jų atsikratę sukurtume Trakų gyventojams ir svečiams mielas erdves?
Gražioje vietoje šalia Bitiškių ežero netoli Trakų esančiame Kudrionių kaime sovietmečiu čia buvusio „Plastos" gamyklos profilaktoriumo pastatai atrodo taip, lyg paskutinį kartą žmogaus koja į šią vietą būtų įžengusi tada, kai prieš tris dešimtmečius griuvo geležinė uždanga. Griūvantys pastatai, ant kurių žaliuoja gerokai ūgtelėję medeliai, išdaužyti, su visais rėmais išplėšti langai ir durys, vanduo, tekantis per nuniokotų kambarių sienas, iš pažiūros bet kada nugriūti galintys aptrupėję balkonai ir laiptai bei neuždengti šuliniai, grasinantys pražudyti neatsargų smalsuolį.
Čia turėjo atsirasti visuomeninės paskirties objektas - šiuolaikiškas poilsio kompleksas su paplūdimiu, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintoje TINP planavimo schemoje buvo numatyta sovietinius pastatus rekonstruoti, įrengiant poilsio namus, kur vasarą galėtų apsistoti 296, o žiemą - 240 žmonių. Kartu numatyta naujai įrengti iki 250 vietų paplūdimį 400 m. ilgio šiaurinėje Bitiškių ežero pakrantėje.
Tai vienas iš atvejų, kai pagal TINP planavimo schemą numatyta sovietinius pastatus ne nugriauti, bet pertvarkyti ir pritaikyti dabarčiai - nurodyta, kad jie „(...) gali būti rekonstruojami, remontuojami, ribojant jų dydį bei architektūros formas, pagal architektūros tradicijas bei kraštovaizdžio apsaugos reikalavimus, projektus suderinus nustatyta tvarka".
Todėl Kudrionių kompleksui yra suformuotas net 8 ha dydžio rekreacinės paskirties žemės sklypas (kad. Nr. 7984/0001:184, Žaizdrių kad. vietovė), kuriame yra 25 pastatai ir statiniai.
Iš jų 11 nuosavybės teise pagal 1999 m. sausio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-605 priklausė Trakų rajono savivaldybės tarybai, kuri šį turtą perdavė valdyti savo įsteigtai UAB „Trakų paslaugos" (buvusi UAB „Trakų turizmas"). Ši įmonė pagal 1999 m. gegužės 3 d. priėmimo-perdavimo aktą perėmė: 1. poilsio namus (un. Nr. 7999-2004-1129), 2. poilsio namus (un. Nr. 7999-2004-1132), 3. poilsio namus (un. Nr. 7999-2004-1118), 4. gyvenamąjį namą (un. Nr. 7999-2004-1030), 5. visuomeninio maitinimo pastatą (un. Nr. 7999-2004-1072), 6. kultūrinį, mokslo pastatą (un. Nr. 7999-2004-1061), 7. buitinio aptarnavimo pastatą (un. Nr. 7999-2004-1083), 8. ūkinį pastatą (un. Nr. 7999-2004-1094), 9. garažą (un. Nr. 7999-2004-1050), 10. siurblinę (un. Nr. 7999-2004-1044) ir 11. rūsį (un. Nr. 7999-2004-1107).
1999 m. kovo 10 d. Trakų rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. 29 „Dėl UAB „Trakų turizmas" patvirtino „Kudrėnų poilsio bazės investicinį projektą" - planuota, kad atnaujinus poilsio kompleksą jame ilsėsis Vilniaus ir Kauno gyventojų šeimos, vyks vaikų vasaros stovyklos ir apsistos svečiai iš Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos - ir suteikė 1,2 mln. litų garantą paskolai gauti (žr. priedą Nr. 8).
Deja, užuot kūrus Trakams svarbų rekreacinį objektą, prasidėjo kitoks procesas - nors į kompleksą investuotos didelės viešosios lėšos, savivaldybės įsteigta UAB „Trakų paslaugos" nevykdė investicinio projekto, o jai valdyti perduotas turtas pamažu perėjo į kitas rankas. 2002 m. rugpjūčio 9 d. turto pardavimo be varžytinių aktais Nr. ABC006121 ir Nr. ABC006118 UAB „Trakų paslaugos" prarado net dvejus poilsio namus (319,11 m² ir 319,72 m² ploto).
Viešojo intereso požiūriu nesuprantama ir tai, kodėl įspūdingo dydžio gyvenamajame name (un. Nr. 7999-2004-1030), kurio plotas net 1073,22 m², UAB „Trakų paslaugos" deklaravo tik 372,29 m² gyvenamąjį plotą ir kodėl šis apie 14 puikiai išplanuotų ir įrengtų butų pastatas bemaž du dešimtmečius stovėjo nenaudojamas ir naikinamas.
Verta prisiminti, kad Kudrionių kompleksas buvo minimas Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tirtoje korupcijos byloje, kurioje už kyšininkavimą buvusiems Trakų rajono merui Vytautui Petkevičiui, vicemerui Sauliui Raščiauskui ir administracijos direktoriui Leonardui Karnilai paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės, jų vykdymą atidedant 3 metams (interneto prieiga į vieną iš publikacijų: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/korupcijos-byloje-nuteisti-buve-traku-savivaldybes-vadovai-isvenge-laisves-atemimo-bausmes-59-810030).
„STT tirtos bylos duomenimis, 2008-ųjų vasarį L. Karnila su įkalčiais kišenėje buvo sulaikytas darbo kabinete, kai tarpininkė jam perdavė 10 tūkstančių litų. Skelbta, kyšis buvo skirtas tam, kad Trakų savivaldybė sutiktų parduoti Kudrionių kaime esančią poilsio bazę už 2,5 milijonų litų.", - rašoma STT interneto svetainėje pacituotame straipsnyje (prieiga: https://www.stt.lt/lt/naujienos/?cat=3&nid=1649&print=1).
Kai 2017-iais, jau pasibaigus korupcijos bylai, TINP direkcija eilinį kartą pasidomėjo Kudrionių komplekso likimu, Trakų raj. savivaldybės merė 2017 m. liepą atsiųstame rašte nurodė, kad 2017 m. gegužės 10 d. jis buvo parduotas - tai padaryta Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S1-225 „Dėl UAB „Trakų paslaugos" nekilnojamojo turto pardavimo" pagrindu.
Taigi, vaiduoklių miestelis ant Bitiškių ežero kranto gąsdina čia užklystančius Trakų svečius anaiptol ne todėl, kad TINP planavimo schema ar TINP direkcija trukdytų šią teritoriją sutvarkyti - priešingai, TINP planavimo schema sudaro išskirtines galimybes Kudrionių komplekse ir jo aplinkoje vystyti rekreacinę veiklą, o TINP direkcija ne kartą ragino savivaldybę imtis šio darbo.
Tokios pat pozicijos TINP direkcija laikosi ir dabar - Kudrionys yra tinkama vieta rekreacijai ir tokio objekto Trakams reikia, todėl prašome šį atvejį išnagrinėti ir imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinta tai, kas numatyta TINP planavimo schemoje.
Pridedame TINP direkcijos raštą Trakų rajono savivaldybei dėl Kudrionių komplekso ir prie jo pridėtus dokumentus, tarp jų ir 1999 m. kovo 10 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą „Kudrėnų poilsio bazės investicinį projektą (priedas Nr. 9). Pasiūlymas Nr. VII. Dėl buvusios Trakų internatinės mokyklos pastato. Kas ją nusiaubė ir kodėl netvarko?
Viena iš didžiųjų mūsų laikų Trakų paslapčių - kodėl Trakų raj. savivaldybei priklausantis buvusios internatinės mokyklos pastatas pačiame miesto centre, jo senamiestyje, Birutės gatvėje šalia Lukos ežero jau daug metų stovi nusiaubtas, išdaužytais langais, šiurpindamas visai greta darželį ir mokyklą lankančius vaikus vaizdais, vertais zombių miestu kadaise vadinto Didžiasalio nykiausių laikų?
2017-iais leidinyje „Trakų žemė" tą klausimą su skausmu kėlė buvę šios mokyklos pedagogai, straipsnyje „Mokyklos gimimas ir... išnykimas" (interneto prieiga į 2017-08-28 paskelbtą publikaciją svetainėje www.traku-zeme.lt: http://www.traku-zeme.lt/mokyklos-gimimas-ir-isnykimas/) priminę jos istoriją (įsteigta 1957-iais, kai po Stalino mirties prasidėjus „atšilimui" tėvai išsikovojo teisę mokyti savo vaikus lietuviškai, nes vidurinėje mokykloje dėstyta tik rusų ir lenkų kalbomis, vėliau čia dirbo ir mokėsi nemažai žinomų asmenybių, veikė irkluotojų klasės) ir faktą, kad pastatas nusiaubtas visai neseniai - po to, kai nuo 2000-ųjų čia veikę Trakų vaikų globos namai 2009-iais buvo perkelti į Rūdiškes ir paliko patalpas, įrengtas už Vokietijos Reinės mieste veikiančių „Carito" vaikų globos namų ir Reinės miestiečių paaukotas lėšas:
„Vokiečiai padėjo renovuoti bendrabučio pastatą, teikė gausybę įrenginių, pagal europinius reikalavimus išpuošė kambarius, užsimezgė glaudūs ryšiai tarp Reinės ir Trakų globos namų vaikų. Deja, visa tai truko neilgai. Globos namai buvo perkelti į Rūdiškes, vėliau į Lentvarį. Bendrabučio pastatas merdi, langai išdaužyti, stogas kiauras, baisu net pagalvoti, kaip atrodo vokiečių pastangomis išpuošti kambariai. Kaip ir Trakų Salos pilis XX a. pradžioje, mūsų bendrabutis iki šiol „tebestovi dar vis.... ir iš skausmo mums verkia širdis."
Iškėlus globos namus, pastatas buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir 2011-iais Trakų raj. savivaldybės sprendimu perduotas patikėjimo teise valdyti UAB „Trakų šilumos tinklai", o vėlesnė informacija prieštaringa ir, švelniai tariant, keista.
2012-ųjų sausį laikraštis „Galvė" žinutėje „Svajoja apie sanatoriją Trakų internate" paskelbė, kad „sulaukta pasiūlymo atlikti medicininės reabilitacijos, sanatorinio gydymo ir sveikatinimo paslaugų plėtros galimybių studiją, kuri galbūt būtų pirmasis žingsnis pastatą vaiduoklį vėl prikelti naujam gyvenimui" (interneto prieiga į 2012-01-26 svetainėje www.galve.lt paskelbtą publikaciją: https://www.galve.lt/svajoja-apie-sanatorij-trak-internate/).
Kiek daugiau nei po pusmečio ta pati „Galvė" žinutėje „Kas parduoda Trakus?" (interneto prieiga į 2012-11-15 publikaciją svetainėje www.galve.lt: https://www.galve.lt/pardav-bals-ir-gavo-per-galv/) pranešė, kad nežinomi asmenys be Trakų rajono tarybos žinios bando parduoti internato pastatą, skelbimuose įkainotą 4,4 milijonais litų, be to, internatui suformuotas žemės sklypas paslapčia padalintas, o jo dalis su katiline ir skalbykla „jau priklauso nenustatytiems subjektams":
„Dar 2011 metų birželio 7 dieną pastatų kompleksas su visa žeme (Birutės g. 42A) perduotas UAB „Šilumos tinklai" naudoti. Vieną dieną eidamas pro šalį tarybos narys Henrikas Jankovskis pastebėjo atliekamus geodezinius matavimus internato teritorijoje ir naudodamasis teise pasmalsavo - kas ir ką čia veikia? Prisistatęs matininkams, tarybos narys gavo atkirtį, esą jis nepanašus į tokį ir daugiau į kalbas nebuvo leistasi. Šis įvykis sukėlė įtarimą ir buvo pasidomėta kitais keliais, kokie darbai atliekami šioje savivaldybės tarybai priklausančioje teritorijoje. Labai greitai paaiškėjo, kad šis turtas yra parduodamas ir įvertintas 4,4 mln. litų. Apie tokį disponavimą turtu taryba nebuvo informuota, mat reikalingas jos sutikimas dėl bet kokių susijusių veiksmų. Viešumon šį klausimą iškėlusi tarybos narė Nijolė Ramoškienė savaitraščiui „Galvė" teigė, jog buvo netgi bandyta „derėtis" su pardavimų agentūra dėl kainos, aiškūs tam tikri telefonų numeriai. Komisijos posėdžio dieną visi skelbimai jau buvo išimti, tačiau, kaip tikino tarybos narys K. Ramanauskas, yra išlikusios žymės, įrodančios tokių skelbimų buvimą. (...)
Šis klausimas - kas ir kokiu būdu bandė parduoti savivaldybės turtą - vien internato pastatais nesibaigė. Anot komisijos posėdyje dalyvavusios tarybos narės Zofijos Abeciūnienės, „Šilumos tinklams" buvo perduotas vientisas sklypas, kuris šiuo metu yra padalintas ir parduodama tik viena jo dalis. Kita dalis (suformuotas atskiras žemės sklypas su internatui priklausiusia katiline, skalbykla ir kt.) jau priklauso nenustatytiems subjektams. Komisija tokius žingsnius įvardija kaip kriminalą."
Kiek išsamiau šią keistą istoriją dienraštyje „Lietuvos žinios" 2012 m. gruodžio 5 d. paskelbtame straipsnyje „Trakų turtas parduodamas paslapčia" aprašė žurnalistas Valdas Kvedaras, kuriam pavyko pabendrauti su Vilniuje įsikūrusios nekilnojamojo turto agentūros darbuotoju, už 4,4 mln. Litų pardavinėjusiu 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatą ir hektaro žemės sklypą bei žadėjusiu pasitarti su neįvardintu „šeimininku" dėl galimybės pakeisti jo paskirtį (interneto prieiga į straipsnio tekstą: https://docslide.net/documents/2012-gruodzio-5-d-treciadienis-nr-279-13-407.html).
Kuo baigėsi ši istorija ir ar pavyko ką nors išsiaiškinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, į kurią žadėjo kreiptis dalis Trakų rajono tarybos narių - nežinia, tik aišku, kad buvusios internatinės mokyklos pastatas vis dar griūva ir, sprendžiant iš Registrų centro duomenų, vis dar priklauso Trakų rajono savivaldybei (pastato un. Nr. 4400-0261-2662, adresas Birutės g. Nr. 42A, žemės sklypo un. Nr. 4400-3069-5793).
Ką būtų galima daryti su šiuo vaiduokliu?
Pagal Trakų rajono savivaldybės užsakymu parengtą ir Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 81-46 patvirtintą Trakų miesto bendrąjį planą (reg. Nr.T00074362) bei 2016 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. Sl-232 patvirtintą šio plano sprendinių koregavimą (reg. Nr. T00079197) šis pastatas patenka į mišrios paskirties ypač vertingą teritoriją, pagrindiniame brėžinyje pažymėtą indeksu uSn*, kuriai taikomi ypatingi reikalavimai: joje vadovaujamasi specialiaisiais Trakų senamiesčio planais, negali būti didinamas užstatymo aukštingumas, draudžiami aukštybiniai pastatai. Tačiau pagal bendrąjį planą šis pastatas gali būti modernizuojamas.
Taigi, trukdymu tvarkyti Trakus pastaruoju metu nepagrįstai kaltinama TINP direkcija nėra kalta, kad miesto centre stovi nusiaubtas pastatas, šiurpinantis į darželį ir mokyklą einančius vaikus ir keliantis pagrįstą miesto gyventojų pasipiktinimą.
TINP direkcija prašo šį atvejį išnagrinėti ir imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas viešasis interesas sutvarkyti šį Trakų senamiestyje esantį pastatą.
Pasiūlymas Nr. VIII. Dėl buvusios „Žalgirio" irklavimo bazės
Buvusi „Žalgirio" irklavimo bazė - vieną iš gražiausių Galvės ežero pakrančių su chrestomatiniu Salos pilies vaizdu darkantys griuvėsiai, jau daug metų pūdomi tarsi bandant įrodyti, kad labai nemylime Trakų, amžius menančio jų kraštovaizdžio ir savęs pačių. Dalį ežero uždengęs gelžbetoninis skydas, ant kurio 1973-iais pastatyti sovietinio brutalizmo stiliaus pastatai, vienur jau įlūžęs į vandenį, nusėtas, kaip ir ežero dugnas, betono nuolaužomis ir stiklo duženomis, tarp kurių riogso grėsmę žmonių gyvybei keliančių sovietinių pastatų griuvenos su perspėjimais apie avarinę būklę. Tam pačiam kompleksui priklauso ir regioninės reikšmės kultūros paveldo vertybė - 1932-iais pastatytas Trakų jachtklubo pastatas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 32370), kuris taip pat nyksta netvarkomas.
Tai vienas iš objektų, dėl kurių 2017-iais grupė verslininkų ir juos palaikę politikai viešai kaltino TINP direkciją ir jos vadovą Gintarą Abaravičių, neva jie piktybiškai trukdą tai sutvarkyti ir pritaikyti šiandienos gyvenimui (interneto prieigos: į 2017-03-21 svetainėje www.lrytas.lt paskelbtą straipsnį „Verslininkai sukilo prieš kietakaktį šventų karvių piemenį": https://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/2017/03/21/news/verslininkai-sukilo-pries-kietakakti-sventu-karviu-piemeni-586410/; 2017-03-21 svetainėje www.delfi.lt paskelbtą straipsnį „Dėl investicijų Trakuose susirėmė verslininkai ir parko direkcija": https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/del-investiciju-trakuose-susireme-verslininkai-ir-parko-direkcija.d?id=74119980; 2017-03-24 svetainėje www.delfi.lt paskelbtą straipsnį „Užsikonservavę" Trakai (ne)nyksta": https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-kernagis-uzsikonservave-trakai-nenyksta.d?id=74139248; 2017-03-27 svetainėje www.delfi.lt paskelbtą TINP direktoriaus G. Abaravičiaus atsakymą „Apie gyvulių ūkį Trakuose ir ne tik (atsakymas V. Kernagiui)".
Ar pagrįsti šie kaltinimai? Ar iš tiesų TINP direkcija trukdo sutvarkyti buvusios irklavimo bazės teritoriją?
Esminė problema - nepagarba teisinei valstybei
Sudėliokim faktus. Pirmiausia - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta TINP planavimo schema sudaro puikias sąlygas šioje vietoje sukurti šiuolaikišką poilsio įstaigą: kompleksą numatyta rekonstruoti, įrengiant iki 130 nakvynės vietų poilsiautojams. Tuo tikslu 1995-iais buvo suformuotas ir išnuomotas 1,3838 ha ploto valstybinės žemės sklypas (un. Nr.7977-0003-0110; adresas Žemaitės g. 1, Trakuose). Nuo 1999-ųjų šio sklypo nuomininkė ir jame esančių pastatų savininkė yra privati įmonė, kurią laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų toliau vadinsime UAB „X".
Jau daugiau nei prieš dešimtmetį TINP direkcija sudarė šiai įmonei sąlygas kurti poilsio kompleksą, kaip numatyta TINP planavimo schemoje: 2008 m. vasario 15 d. raštu Nr. S-122 išdavė specialiąsias sąlygas viešbučio rekonstravimui, miegamųjų korpusų, teisėjų bokštelio, garažo, elingų, stoginės, sandėlių griovimui ir miegamųjų korpusų statybai bei nustatė, kad rekreacinės įstaigos teritorijos pastatų, įrenginių statybai, aplinkos sutvarkymui reikia parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Tačiau užuot parengusi detalųjį planą įmonė pradėjo bylinėtis, teismuose įrodinėdama, kad to daryti nereikia, nes ji nebenorinti rekonstruoti, o norinti tik suremontuoti pastatus.
Teismai visus UAB „X" skundus pripažino nepagrįstais ir atmetė - šį ginčą išsprendė net kelios įsiteisėjusios teismų nutartys.
Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2010 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-66-189/2010 pripažino, kad TINP direkcijos reikalavimas parengti detalųjį planą yra pagrįstas, o UAB „X" neįrodė, kad jos „reikalavimai yra adekvatūs susiklosčiusios situacijos faktinėms aplinkybėms ir minimiems teisės aktams" (interneto prieiga į sistemoje eteismai.lt paskelbtą sprendimą: https://eteismai.lt/byla/24296964127014/I-66-189/2010). Be kitų dalykų, teismas konstatavo:
„(...) Darytina išvada, jog projektavimo tikslas - statinių, esančių ( - ), Trakų m. kapitalinis remontas neatitinka bendrųjų TINP planavimo ir tvarkymo principų. Ginčo pastatai yra TINP (kompleksinės saugomos teritorijos) rekreacinėje zonoje - rekreacijos įstaigų teritorijoje. Šios teritorijos tikslą, naudojimą ir tvarkymą reglamentuoja TINP planavimo schemos skyriaus „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos" III skirsnio „Rekreacinė zona" 3 p. Šioje teritorijoje esantys pastatai, įrenginiai statomi, aplinka tvarkoma pagal detalius projektus, patvirtintus nustatyta tvarka. Todėl, TINP direkcijos nuostata, jog pareiškėjo valdomos rekreacinės įstaigos teritorijos pastatų, įrenginių statybai, aplinkos sutvarkymui teisės aktų nustatyta tvarka turi būti parengtas detalusis planas, yra pagrįsta.
(...) Rekreacijos įstaigų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimą nustato Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIII skyrius. Rekreacinės teritorijos. Minėto skyriaus 133.1. papunktis, įpareigoja rekreacines teritorijas įrengti pagal detalųjį planą (t. y. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, TINP planavimo schema įpareigoja rengti detalųjį planą, kuris kompleksiškai nustatytų teritorijos tvarkymo priemonės, išdėstytų rekreacinę infrastruktūrą nustatytų statinių architektūrinę raišką ir kt. Pareiškėjas įsipareigojo pagal valstybinės žemės nuomos sutartį laikytis specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų - Nacionaliniai ir regioniniai parkai) (...)".
Dar kartą ginčą dėl detaliojo plano išsprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neskundžiamu 2013 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1167/2013 pripažinęs, kad TINP direkcijos reikalavimas parengti detalųjį planą yra teisėtas ir pagrįstas, nes UAB "X" „pasirinktas kapitalinis remontas apima ir teritorijos tvarkymą", o įstatymu nustatyta kapitalinio remonto sąvoka tokių darbų neapima. Teismas nurodė, kad norint tvarkyti rekreacines teritorijas būtina parengti detalųjį planą - tai numato ir TINP planavimo schema, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 133.1 punktas, kuriuo „nustatyta, kad rekreacinėse teritorijose žemės naudotojai privalo rekreacines teritorijas įrengti pagal detalųjį planą, jas prižiūrėti ir tvarkyti, sodinti jose smulkius želdynus rekreacinėms sąlygoms pagerinti, ypač - vandens telkinių apsaugos juostose" (priedas Nr. 10).
UAB „X" bandė atnaujinti procesą šioje byloje, bet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi jos prašymą atmetė (interneto prieiga į sistemoje eteismai.lt paskelbtą sprendimą: https://eteismai.lt/byla/13274616004905/P-756-43-14).
Taigi, dar 2014-iais Lietuvos teismai galutinai konstatavo, kad buvusios irklavimo bazės pastatų savininkė bei valstybinės žemės sklypo nuomininkė bylinėjosi nepagrįstai, reikalaudama to, kas būtų neteisėta.
Todėl tai, kad verslininkai ir Trakų rajono savivaldybės atstovai iki šiol kaltina, taip pat ir viešai, TINP direkciją piktybišku trukdymu sutvarkyti sovietinių griuvenų kapinynu virtusį Trakų kampelį, galima vertinti ir kaip nepagarbą teismų sprendimams bei teisinei valstybei.
Kaip klaidinama visuomenė
Dar daugiau - Trakų rajono savivaldybė klaidina visuomenę, teigdama, neva teismai dar nėra išsprendę kažkokių ginčų dėl buvusios irklavimo bazės tvarkymo.
Pvz., savivaldybės užsakymu 2019-iais išleistame „Trakų raj. savivaldybės investiciniame vadove" parašyta, esą „vyksta teismai dėl leidimų statyboms, nugriovimo ir pan." (priedas Nr. 11).
Tai tiesiog netiesa - daugiau jokių bylų dėl buvusios irklavimo bazės teismuose nėra (nebent TINP direkcija ko nors nežinotų).
Neatitinka tiesos ir aiškinimas, neva buvusios irklavimo bazės pastatų savininkė šiuo metu negali jų tvarkyti.
2018-ųjų pradžioje TINP direkcija pritarė UAB „X" pateiktiems pastatų remonto ir tvarkybos darbų priešprojektiniams pasiūlymams (priedas Nr. 12), todėl jau pusantrų metų ši įmonė galėtų remontuoti sovietinius pastatus ir 1932-iais pastatytą jachtklubą, bet dėl TINP direkcijai nežinomų priežasčių tai nedaroma.
Paveldo ekspertai: šis sovietinio brutalizmo pavyzdys nėra saugotina vertybė
Tuo metu, kai dar vyko teismo procesas, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyrius 2012 m. kovo 22 d. posėdyje nusprendė, kad „buvusios „Žalgirio" irklavimo bazės pastatų kompleksas vertintinas kaip įdomus ir vertingas sovietmečio architektūros kūrinys, reprezentuojantis laikmetį, todėl turėtų būti saugomas, remontuojamas ir pritaikomas šių dienų poreikiams, užtikrinant viešąjį interesą - teritorijos prieinamumą visuomenei. Tikslinga inicijuoti komplekso įtraukimo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą procedūrą".
Šį argumentą UAB „X" naudojo teisme.
Siekiant, kad sovietmečio pastatai būtų paskelbti vertybe, buvo kreiptasi ir į Kultūros paveldo departamento vertinimo tarybą, tačiau 2013 m. vasario 12 d. posėdyje ji nutarė nesuteikti Žalgirio irklavimo bazei teisinės apsaugos ir neįrašyti jos į Kultūros vertybių registrą.
Taigi, paveldo ekspertai pasakė, kad šis sovietinio brutalizmo stiliaus kompleksas nėra saugotina vertybė.
Dar daugiau - jau sovietmečiu su totalitariniu režimu nekolaboravę architektai išdrįso įvertinti 1973-iais pastatytus pastatus kaip nepateisinamą invaziją į kultūrinį Trakų kraštovaizdį. Pvz., toks autoritetas kaip architektas, urbanistikos istorikas Algimantas Miškinis (gimęs 1929-06-25, miręs 2015-10-10) 1979-iais paskelbtame straipsnyje pabrėžė, kad su unikalia gamtine Trakų aplinka dera elgtis ypatingai atsargiai - „(...) itin svarbu labai atsargiai ją keisti, o naujos statybos mieste neturėtų pažeisti nusistovėjusios pusiausvyros ir tradicinės harmonijos. Tad svarbu dar projektuojant visapusiškai patikrinti (mieste ir aplinkoje) galimą naujų pastatų poveikį aplinkai - klaidos čia neleistinos ir neištaisomos", - bei nurodė, kad neseniai pastatytos „Žalgirio" irklavimo bazės „ryšys su aplinka kelia gana rimtų abejonių", stebint šį pastatą nuo pilies tilto.
Neigiamai ši invazija į Trakų kraštovaizdį buvo įvertinta ir 1983-iais Lietuvos Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto atliktame tyrime „Trakų miesto istorinės dalies tyrimai ir principiniai pasiūlymai", kurio rezultatai paskelbti 1987-iais moksliniame leidinyje „Urbanistika ir rajoninis planavimas" išspausdintame Marijos Purvinienės ir Martyno Purvino straipsnyje „Trakų apylinkių vertybės urbanistiniu požiūriu". „Žalgirio" vandens sporto bazė jame priskirta „neigiamai veikiančioms dominantėms", o reljefo ir pastatų suderinimo schemoje jos teritorija priskirta „neigiamai vertinamiems plotams".
Ką siūlo TINP direkcija?
TINP direkcijos vertinimu, šiuo metu TINP planavimo schemoje numatytas sprendinys - rekonstruoti buvusią „Žalgirio" irklavimo bazę įrengiant poilsinę, kurioje galėtų ilsėtis iki 130 žmonių - turėtų būti įgyvendintas, nes atitinka tiek viešąjį ir privatų verslo interesą turėti Trakuose šiuolaikišką rekreacijos įstaigą, tiek viešąjį interesą išsaugoti istorinės Lietuvos sostinės unikalumą lemiančias vertybes.
Todėl TINP direkcija siūlo nekeisti sprendinių dėl buvusios „Žalgirio" irklavimo bazės, rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Manytume, kad poreikis keisti TINP planavimo schemos sprendinius kiltų vieninteliu atveju - jeigu būtų nuspręsta šią teritoriją naudoti ne rekreacijos įstaigai, bet gyvenamųjų namų statybai.
TINP direkcija ragina Trakų rajono savivaldybę ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri patikėjimo teise valdo privačiai bendrovei išnuomotą rekreacinės paskirties valstybinės žemės sklypą, imtis būtinų veiksmų, kad jame pagaliau atsirastų rekreacijos įstaiga.
Be to, Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos prašytume užtikrinti, kad regioninės reikšmės kultūros vertybė - 1932-iais pastatytas Trakų jachtklubo pastatas - būtų tinkamai sutvarkyta, o ne nyktų tarp sovietinių griuvenų.
PRIDEDAMA:
1. 2017-06-13 TINP direkcijos pasiūlymas Trakų raj. savivaldybės merei E. Rudelienei dėl Trakų kaip ežerų miesto koncepcijos vystymo, kopija;
2. 2000-06-21 TINP direkcijos pasiūlymas Trakų rajono savivaldybės merui S. Raščiauskui dėl automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo, kopija;
3. 2012-08-24 TINP direkcijos pasiūlymas Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, kopija;
4. 2019-07-24 nuotraukos, kuriose užfiksuotos ardomas valstybės saugomas nacionalinės reikšmės kultūros paminklas - Lentvario dvaro sodyboje esančios daržinės liekanos, kopija;
5. 1995-07-30 Traku rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 59, kopija;
6. 2002-11-28 Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. S1-168, kopija;
7. 2002-03-07 Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 14-T, kopija;
8. 2017-07-27 TINP direkcijos raštas Trakų rajono merei E. Rudelienei, kopija;
9. 2017-06-16 TINP direkcijos raštas Trakų raj. Merei E. Rudelienei, kopija;
10. LVAT 2013-01-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1167/2013, kopija;
11. 2019 m. išleisto „Trakų raj. savivaldybės investicinio vadovo" puslapio kopija;
12. 2018-01-08 TINP direkcijos raštas Nr. S-(3.6)-12, kopija.
Direktorius Gintaras Abaravičius
PASIŪLYMAI DĖL PROBLEMŲ, TRUKDANČIŲ TAUSOJAMAI VYSTYTI TRAKUS, SPRENDIMO IR TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS ATNAUJINIMO (II)
Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija, atsižvelgdama į 2019 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje įvykusio saugomų teritorijų direkcijų pasitarimo metu aptartus klausimus, papildydama 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. S-(3.23)- 357 pateiktus pasiūlymus dėl Trakų vystymo ir Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) planavimo schemos atnaujinimo, antrąją pasiūlymų dalį teikia tiesiogiai ministerijai.
Taip pat šiuo raštu prašome Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti Trakų senamiesčio (kodas 17114) duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre, pažymint tikslią sinagogos vietą, ir papildyti Užutrakio dvaro sodybos (kodas 785) duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą (pasiūlymas Nr. XIII).
Pasiūlymas Nr. IX. Užtikrinti Trakų miesto bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą: iškelti iš Trakų pusiasalio savivaldybę ir kitas įstaigas, atkurti tradicinį užstatymą ir pašalinti unikalų kraštovaizdį darkančias deformacijas
Savivaldybės ir kitų istorinam miestui nebūdingų įstaigų iškėlimas iš Trakų pusiasalio į tam skirą vietą už TINP ribų yra numatytas jau septynerius metus galiojančiame Trakų miesto bendrajame plane - deja, šis sprendinys iki šiol neįgyvendintas, kaip ir sprendiniai, pagal kuriuos numatyta atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti arba nugriauti su istorine ir gamtine aplinka agresyviai disonuojančius sovietinius pastatus.
Primename, kad Trakų miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46 (interneto prieiga: http://trakai.lt/architektura-ir-teritoriju-planavimas/bendrieji-planai/traku-miesto-bendrasis-planas/366).
Priežastys, dėl kurių nuspręsta iškelti iš pusiasalio savivaldybę, policiją ir teismą, kultūros namus bei kitas įstaigas, yra paaiškintos šio plano aiškinamajame rašte, nurodant, kad istoriškai nebūdinguose pastatuose įkurdintos įstaigos traukia lankytojų srautus, o tai kelia automobilių stovėjimo ir kitas problemas, nesuderinamas su siekiu išsaugoti Trakų savitumą lemiančias vertybes, todėl siūloma už TINP ribų sukurti naują administracinį centrą, kuris galėtų kokybiškai funkcionuoti nedarydamas žalos istoriškai susiklosčiusiam kraštovaizdžiui:
„Trakų miesto bendrojo plano sprendiniuose Trakų miestas lieka rajono centras, todėl jo funkcionavimui būtina tam tikra infrastruktūra. Šiuo metu rajono centro funkcijos atliekamos pusiasalyje. Todėl jame atsirado įvairios paskirties pastatų, visiškai nebūdingų istoriškai susiklosčiusiam miesto charakteriui ir pan. (kultūros namai, savivaldybės pastatas, universalinė parduotuvė "Skaistis", policijos ir teismo pastatas ir t.t.). Šie objektai yra interesantų traukos objektai, todėl sukuria automobilių stovėjimo problemas ir pan.
Akivaizdus neatitikimas tarp intencijų saugoti Trakų arealo vertybes ir poreikio sukurti sąlygas kokybiškam rajoninio centro funkcionavimui. Būtent todėl Trakų miesto bendrajame plane siūloma naujo administracinio centro idėja Trakų miesto pietvakarinėje dalyje. Tokiu atveju:
- Atskiriamas Trakų miesto istorinis centras pusiasalyje nuo naujo administracinio centro pietvakarinėje dalyje.
- Naujas centras siūlomas už Trakų istorinio nacionalinio parko ribų, įvertinus vizualinio dominavimo ribą (3 km). Taip garantuojamas minimalus neigiamas poveikis istoriškai susiklosčiusiam kraštovaizdžiui (...)" (žr. aiškinamojo rašto psl. 15, interneto prieiga: http://trakai.lt/data/public/uploads/2019/07/tmbpsp-1.pdf)
Kaip nurodyta bendrojo plano aiškinamajame rašte, TINP teritorijoje urbanizavimas turi būti minimalus, o pagrindinė plėtra numatyta pietvakarių kryptimi už TINP ribų, įvertinus vizualinio dominavimo ribą (3 kilometrai); taip pat pažymėta, kad į pietus nuo miesto numatomas aplinkkelis padės išvengti tranzitinio transporto mieste (psl. 16-18). Naujajame administraciniame centre, į kurį suplanuota "iškelti visas administracines, valdymo įstaigas, tokiu būdu iš esmės sprendžiant automobilių stovėjimo problemas ir pan.", turėtų įsikurti Trakų rajono savivaldybė, žemėtvarkos skyrius, apylinkės teismas ir prokuratūra, SODRA, VMI, registrų centras, policijos komisariatas, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Trakų seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Trakų rajono specialistas. Be to, šiame centre, kuris užims apie 7,66 ha teritorijos, yra numatyta ir gyvenamoji bei komercinė paskirtis (psl. 21-22).
TINP direkcijos vertinimu, įgyvendinus šiuos Trakų miesto bendrojo plano sprendinius būtų galima išspręsti nemažai įsisenėjusių problemų ir panaikinti periodiškai kylančias įtampas dėl plėtros, nesuderinamos su Trakų unikalumo išsaugojimu. Belieka apgailestauti, kad to daryti neskubama.
Iki šiol nėra įgyvendinti ir prieš septynerius metus Trakų rajono savivaldybės tarybos patvirtinto bendrojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti arba nugriauti agresyvius, senamiesčio vizualinį vientisumą ardančius, vaizdingą reljefą užgriozdinančius, su istorine ir gamtine aplinka disonuojančius sovietinius pastatus. Žemiau pateikiame kelias aktualias nuostatas iš bendrojo plano aiškinamojo rašto:
"Būtina atstatyti tradicinį Trakų užstatymo tipą (dominuoja pagrindinė gatvė) iki pat pusiasalio "apačios", t. y. iki pat žiedinės sankryžos prie dabartinės autobusų stoties. Tai leistų iš dalies sumažinti neigiamą tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų įtaką istoriškai susiklosčiusiam miesto įvaidžiui. Kartu siūloma rekonstruoti arba pagal galimybes net nugriauti sovietiniais laikais pastatytus objektus." (psl. 17)
Aptariant kraštovaizdžio ypatumus ir apsaugą, nurodyta, kad šiaurės vakarinės pusiasalio dalies miestovaizdyje išsiskiria "agresyvūs, ardantys senamiesčio vizualinį vientisumą pastatai", iš kurių "ypatingai vizualine disharmonija pasižymi restoranas "Galvė", administraciniai pastatai Vytauto gatvėje, Dūdakalnio užstatymas", o pietinėje pusiasalio dalyje esančių tipinių daugiabučių masyvas yra "ryšiai disonuojantis su smulkaus ir trapaus mastelio istoriniu senamiesčio užstatymu", "užgriozdina vaizdingo reljefo teritoriją, niveliuoja išraiškingas Trakų kalvas bei daubas" (psl. 29).
Paežerių zonoje kaip "neigiamos vizualinės dominantės" išskirtos "Dinamo" bei "Žalgirio" irklavimo sporto bazės, nurodant, kad jas "rekonstruojant privaloma nustatyti objektyvų vizualinės įtakos pobūdį istoriniam kraštovaizdžiui" (psl. 29).
"Pietrytinėje pusiasalio dalyje visuomeniniai pastatai savo dydžiais bei tūriais žeidžia žaismingą krantų kontūrą ir trapią šios dalies gamtinę morfostruktūrą. Savo kompozicija šie pastatai disonuoja su nestambių, subtilių formų pusiasalio reljefu, savo tūriais tiesiog įsirėžia į jį. Būdami aukščiausiame kraštovaizdžio erdvinės struktūros lygyje, pastarieji pastatai ypač darko Trakų miesto siluetą. Neatidėliotinai spręstina šių pastatų harmonizavimo istorinėje-gamtinėje aplinkoje problema." (psl. 29).
Pritardama aukščiau pacituotoms nuostatoms, TINP direkcija prašo imtis veiksmų, kad būtų kuo greičiau įgyvendinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu patvirtinto Trakų miesto bendrojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta iškelti istorinam miestui nebūdingas įstaigas iš Trakų pusiasalio už TINP ribų, atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti ar nugriauti su istorine bei gamtine aplinka agresyviai disonuojančius sovietinius pastatus.
Šiuos klausimus prašome svarstyti planuojant Trakų ateitį ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.Pasiūlymas Nr. X. Įkurti savanorystės ir bendruomeninės veiklos centrą Trakų senamiestyje esančiuose TINP direkcijos pastatuose (Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5) bei atkurti prie miesto rotušės aikštės buvusį užstatymą, įsteigiant turistinių paslaugų centrą dviratininkams ir kitiems aplinką tausojantiems keliautojams
Žmonių santykiai, pagrįsti atjauta ir bendradarbiavimu, noras kartu su kitais kurti jaukesnę aplinką ir padėti silpnesniems bendruomenės nariams - esminis dalykas, be kurio neįmanoma sukurti šiuolaikiško žalio miesto, kur žmonės būtų atidūs vieni kitiems, gamtai ir istoriniam palikimui. Trakuose yra nemažai aktyvių bendruomeniškų žmonių, kurie savo pavyzdžiu rodo kūrybinę savanorystės galią, imdamiesi tokių iniciatyvų, kaip kelių Trakų rajone gyvenančių šeimų įkurti ir trečius metus sėkmingai veikiantys mokymosi namai „Patirčių slėnis" (kaip apibūdina patys jo kūrėjai, mažieji trakiečiai ugdomi derinant Valdorfo, lauko ir kitas pedagogikas, bendruomeninę ir bendradarbiavimo kultūrą) ar pilietinė švietėjiška akcija, kurios tikslas - kad Trakai atsisakytų vienkartinių indų ir plastiko, pasirinkdami ekologiško miesto kelią. Iš tokių dalykų kyla miesto gyvybė, todėl rūpinantis ateitimi derėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas bendruomeniškumui ir savanorystei.
Be to, savanorystės centrai, kuriuose galėtų apsistoti iš kitų Lietuvos vietų ar užsienio atvykę savanoriai, sudarytų galimybę keliauti, plėsti akiratį, per darbą ir savanoriavimą geriau pažinti save ir aplinką - o tai ypač svarbu jauniems, savo kelio gyvenime ieškantiems žmonėms.
TINP direkcija šia linkme jau yra nuveikusi kai kuriuos darbus. Netrukus, 2019-ųjų rudenį, Užutrakio dvaro sodyboje turėtų atverti duris savanorystės centras, įrengtas viename iš restauruotų pastatų. Jame bus sudarytos sąlygos apsistoti keturiems savanoriams, kurie padėtų gaivinti ir prižiūrėti dvaro sodybą su garsiojo kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) suprojektuotu parku. Ateityje į šį savanorystės centrą TINP direkcija ketina pakviesti ir iš globos įstaigų išėjusių jaunuolių, kuriems neturint šeimos palaikymo yra sunkiau įsitvirtinti gyvenime - galbūt Užutrakis, kur jie galėtų apsiprasti su savarankiška suaugusio žmogaus buitimi ir užsiimti prasminga veikla, taptų atrama prieš žengiant toliau.
Dar viena erdvė, kur galėtų įsikurti ir savo veiklą plečiantys mokymosi namai „Patirčių slėnis", ir iš kitų Lietuvos miestų bei užsienio atvykę savanoriai - pastatai, kuriuose šiuo metu dirba TINP direkcija, esantys šalia buvusios rotušės aikštės su šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu (adresai Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5). TINP direkcija iš jų persikeltų į vieną iš restauruotų pastatų Užutrakio dvaro sodyboje.
Jeigu šalia buvusios rotušės aikštės atsirastų gyvybingas visuomeninės veiklos centras, tai galėtų tapti pirmu žingsniu į istorinio miesto centro atkūrimą ir pritaikymą rekreacijai - tai numatyta ir TINP planavimo dokumentuose, tik, deja, nevykdoma, nors TINP direkcija siūlė atkurti prie rotušės aikštės buvusius namus ir įkurdinti juose centrą, kur dviratininkams ar kito alternatyvaus keliavimo entuziastams būtų teikiamos įvairios turistams reikalingos paslaugos - informacijos, maitinimo, laikinojo apsistojimo, tradicinių amatų pažinimo ir pan. (žr. pasiūlymą Nr. XI dėl tradicinio Trakų senamiesčio vaizdo atkūrimo).
Todėl TINP direkcija siūlo planuojant Trakų ateitį ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje, numatyti savanorystės ir bendruomeninės veiklos centro įkūrimą dabartiniuose TINP direkcijos pastatuose Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5, o taip pat imtis veiksmų, kad būtų atkurtas prie Trakų rotušės aikštės buvęs užstatymas, įsteigiant turistinių paslaugų centrą dviratininkams ir kitiems aplinką tausojantiems keliautojams.
Pasiūlymas Nr. XI. Atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą ir grąžinti sovietų atimtą nuosavybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktuose buvo įtvirtinta mūsų valstybės valia atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą ir sunaikintą užstatymą, numatant istoriniais duomenimis pagrįstą gyvenamųjų namų statybą pusiasalio teritorijoje ir rekonstruojant sovietmečio statinius. Vietos gyventojams turėjo būti grąžinta sovietų valdžios nusavinta žemė, atkuriant mieste istorinius sklypus. Deja, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus tai tebėra neįgyvendinta - Trakų senamiestį vis dar darko apleisti sovietiniai pastatai, neatkurtas per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau sunaikintas užstatymas, seniesiems trakiečiams negrąžinta jų protėvių žemė. Kokie teisės aktai ignoruojami ir ką dėl to prarandame?
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo" (Žin., 1993, Nr.68-1287) nustatė, kad siekiant „(...) atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą, atstatyti sunaikintą užstatymą, numatoma gyvenamųjų namų statyba pusiasalio teritorijoje. Siūlomų atstatyti sunaikintų ar sunykusių pastatų kiekis, atstatymo eiliškumas, jų panaudojimas visuotinei infrastruktūrai plėtoti bei regeneravimo principai nustatomi senamiesčio regeneravimo projekte. Taip pat turi būti numatyta pokario metais pastatytų namų rekonstrukcija". Taip pat nustatyta, kad Trakų senamiesčio apsaugos ir naudojimo režimą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" (Žin., 1992, 22-652) patvirtintų sąlygų XIX skyrius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 6 d. nutarimas Nr. 735 "Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose" (Žin., 1992, Nr. 30-950). Įgyvendinant pastarąjį nutarimą, buvo parengtas "XV-XX a. Respublikinės reikšmės architektūros ir urbanistikos paminklas. Trakų senamiestis. Sklypų išplanavimo projektas" (reg. Nr. T00043473), patvirtintas 1993 m. gruodžio 22 d. Trakų rajono valdybos potvarkiu Nr. 395v "Dėl Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto".
Pagal šį projektą aplink buvusios miesto rotušės aikštę su šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu buvo numatyta atkurti ir suformuoti net 11 sklypų, kuriems nustatyti režimai „E - atkuriamas sunaikintas istorinis užstatymas" ir „G - sklypai skiriami rekreacijai". Deja, šioje vietoje iki šiol suformuotas tik vienas sklypas ir nuosavybė grąžinta tik įtakingo vietos politiko šeimai. Todėl miesto istorinis centras liko neatkurtas, neatstatyti čia stovėję tradiciniai gyvenamieji namai ir nevykdoma jokia rekreacinė veikla.
TINP direkcija siūlė atkurti buvusį rotušės aikštės užstatymą ir jame įkurdinti centrą, kuriame dviratininkams ar kito alternatyvaus keliavimo entuziastams būtų teikiamos įvairios turistams reikalingos paslaugos - informacijos, maitinimo, laikinojo apsistojimo, tradicinių amatų pažinimo ir kitos - deja, šie pasiūlymai liko neišgirsti.
Dar vienas pavyzdys: 1998-iais demontuojant Karaimų gatvės namą Nr. 6, vieną iš didžiausių medinių istorinių Trakų pastatų, jis buvo apmatuotas, numatant atstatyti. Deja, jau beveik 20 metų pastatas neatkuriamas, o žemės plotas senamiesčio viduryje nenaudojamas nei gyvenamajai paskirčiai, nei turizmo, nei verslo tikslams - nors puikiai tiktų tradiciniam Trakų viešbučiui, ypač patraukliam tuo, kad būtų įsikūręs pačiame valstybės saugomos TINP teritorijos centre, prie pat Trakų Pusiasalio pilies.
TINP direkcija dar 2014-iais pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui informaciją apie Trakų senamiesčio teritorijoje nesuformuotus ir negrąžintus 25 sklypus, kuriuos jau tuo metu buvo galima suformuoti, atkuriant piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų mieste. Tikėtasi, kad tai padės atkurti istorinį teisingumą, o atgavę žemę senieji gyventojai patys imsis atkūrinėti Trakų senamiestį. Deja, taip neįvyko.
Pažymėtina, kad Trakų urbanistinio draustinio specialiajame plane „XV-XX a. architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio regeneravimo projektas. Tvarkymo ir naudojimo režimo projektas" (buv. reg. Nr. T00043474) yra numatytas pastatų ir kitų elementų atkūrimas bei statyba istorinių duomenų pagrindu - deja, keturių Lietuvos Respublikos Seimo narių inicijuotoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi išaiškino, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos tinkamai nepaskelbė šio projekto, dėl to jis yra neįsigaliojęs (prieiga į internete paskelbtą teismo nutartį: https://www.lvat.lt/doclib/my86jq0uxk1cx746mkt8bsk49dexqau1).
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių TINP direkcija prašo imtis būtinų veiksmų, kad piliečiams būtų atkurtos nuosavybės teisės į Trakų mieste turėtą nekilnojamąjį turtą bei užtikrinti, kad bus įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, numatantys Trakų senamiesčio tradicinio vaizdo ir sunaikinto užstatymo atkūrimą, istoriniais duomenimis pagrįstą gyvenamųjų namų statybą pusiasalio teritorijoje bei sovietmečio statinių rekonstrukciją.
Šiuos klausimus prašome apsvarstyti planuojant Trakų vystymą ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Pasiūlymas Nr. XII. Užtikrinti, kad Trakų senamiestyje esanti kultūros vertybė - mokytojų seminarijos pastatų kompleksas - būtų tinkamai sutvarkyta ir pradėta naudoti šiuolaikinės visuomenės poreikiams
Jau daug metų be gyvybės ženklų ant Totoriškių ežero kranto stovintys du istorizmo stilaus namai plokštėmis aklinai uždengtais langais - vieni iš tų vaiduoklių, į kuriuos žvelgiant Trakų gyventojams ir svečiams kyla klausimas, kas ir kodėl "užkonservavo" šį miestą. Dėl tokių vaizdų mėgstama kaltinti TINP direkciją, bet priežastys, dėl kurių šis senamiesčio kampelis yra paverstas nejaukiu užkaboriu - anaiptol ne draudimai.
Šiuos namus, esančius adresu V. Kudirkos g. 14 ir 14A, ne tik galima, bet ir reiktų kuo greičiau sutvarkyti, nes tai - vietinės reikšmės kultūros vertybė, mokytojų seminarijos pastatų kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 41939), kurį sudaro seminarijos ir pagalbinis pastatai, išlaikę autentiškus istorizmo stiliaus bruožus ir puošybos elementus, būdingus XIX a. II p. gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams. 1924-1957 metais čia veikė mokytojų seminarija, iš pradžių lenkiška, o vėliau lietuviška.
Iki 2005-ųjų kompleksas priklausė Trakų rajono savivaldybei, kuri pardavė jį privačiam juridiniam asmeniui (įdomi detalė: sprendžiant iš registro duomenų, pinigus už šį turtą savivaldybė gavo tik 2011-iais). Netrukus buvo sudarytos sąlygos rekonstruoti administracinius pastatus į gyvenamuoseius namus: 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S1‐186 Trakų rajono savivaldybės taryba patvirtino detalųjį planą, kuriuo pakeitė sklypo naudojimo būdą iš visuomeninės paskirties į gyvenamųjų teritorijų, o 2013-iais institucijos suderino projektą ir išdavė statybos leidimą.
Nepaisant to, šie paveldo požiūriu vertingi namai dėl TINP direkcijai nežinomų priežasčių ir toliau stovi apmirę ir netvarkomi, o Trakų rajono savivaldybė tai toleruoja. Ypač apmaudu pagalvojus, kad šioje nuostabioje ežero pakrantėje per tą laiką būtų galėjęs atsirasti puikus viešbutis, kurių taip trūksta Trakuose.
TINP direkcija prašo išnagrinėti šį atvejį ir imtis veiksmų, kad Trakų senamiestyje esanti kultūros vertybė - mokytojų seminarijos pastatų kompleksas - būtų tinkamai sutvarkyta ir pradėta naudoti šiuolaikinės visuomenės poreikiams.
Pasiūlymas Nr. XIII. Įamžinti Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės atminimą: atkurti 1966-iais nugriautą sinagogos pastatą, sukuriant mieste gyvenusių etninių bei religinių bendruomenių pažinimo centrą, ir remiantis Holokausto aukų liudijimais papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metu sodyboje veikusią priverčiamojo darbo stovyklą
Niekas šiandien Trakų mieste neprimena, kad čia kadaise gyveno ir žydai - tarsi šių žmonių nė nebūta. Vienintelis jų bendruomenės atminimo ženklas - kapai. Ant kalvos prie Lukos (Bernardinų) ežero nykstančios senosios kapinės, kuriose išlikę apie pustrečio šimto samanomis apaugusių, yrančių antkapių ir kelios apgriuvusios kriptos su hebrajiškais užrašais - žmonės čia laidoti iki Antrojo pasaulinio karo, o seniausi antkapiai gali būti iš XIX amžiaus pradžios - ir masinė Holokausto aukų kapavietė Varnikų miške netoli Skaisčio ežero, kur, kaip savo ataskaitoje nurodė žydų žudynėms Lietuvoje vadovavęs SS pulkininkas, 3-ojo operatyvinio būrio vadas Karlas Jėgeris, 1941 m. rugsėjo 30 d. buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.
Daugiau jokių ženklų, kurie liudytų apie žydų gyvenimą Trakuose, nėra nei pačiame mieste, nei Trakų istorijos muziejuje - tarsi visi tie į kapus atgulę žmonės būtų neverti jokio atminimo, o gal niekada čia ir negyvenę.
Tokia užmarštis kelia nuostabą ir verčia klausti - kodėl pamiršome - nes iki Holokausto žudynių ši bendruomenė buvo svarbi Trakų gyvenimo dalis.
Nors kai kurie autoriai teigė, kad žydai šiame mieste pabandė kurtis tik XVII a., abejodami, ar dėl religinių ir ekonominių nesutarimų karaimų ir žydų bendruomenės būtų galėjusios anksčiau koegzistuoti Trakuose, istoriniai duomenys rodo, kad čia nuo seno gyveno ir žydai, ir karaimai. 1646-iais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė karaimams privilegiją, kuria žydams uždraudė gyventi Trakuose, bet nuo XIX a. pradžios jie atkakliai bandė įsikurti pusiasalyje ir panaikinus draudimą po 1863-ųjų įvairiais laikotarpiais iki XX a. vidurio sudarė net iki trečdalio gyventojų. Jų kalba buvo viena iš keturių, prieš Antrąjį pasaulinį karą dažniausiai skambėjusių Trakuose - apie tai liudija 2012-iais išleisti karaimo Michailo Zajančkovskio (1922-2014) atsiminimai „Pasakos proanūkiams":
„Antrame name nuo mūsiškio, Vilniaus ir Mokyklos gatvių kampe, gyveno kaimynas ponas Pavlovskis. Susitikęs pažįstamą žmogų, ponas Pavlovskis sveikinosi sutiktojo kalba. Sutikęs mano tėvą sveikinosi karaimiškai:
- Kun jachšy, Ananij. Ne bolas, nečik savluchuj?
- Dzien dobry, panie Janie. Wszystko dobrze, zdrowe tez dopisuje. A co y pana slychac?- atsakydavo tėvas.
- Bary jachšy, bary jachšy, - atsakydavo ponas Pavlovskis.
Mes, vaikai, sutikę poną Jankovskį ar kurį kitą iš vyresniųjų, nusiėmę kepures mandagiai, sveikinomės: su Jakobu Pozemskiu - karaimiškai, su Janu Pavlovskiu - lenkiškai, su Grigorijumi Vorobjovu - rusiškai, su Chone Šneideriu - žydiškai."
Turėjo jie ir sinagogą - apie 1862-uosius žydų tankiai gyventoje Trakų dalyje pastatytą įspūdingą medinį namą, kuris išžudžius bendruomenę dar ketvirtį amžiaus išliko, sovietų paverstas sandėliu, kol 1966-iais nugriautas. Jos vietą galima tiksliai nustatyti iš 1947 m. aeronuotraukos, kurią skelbiame šiame straipsnyje. Ši sinagoga, kurią prieš pat griovimą spėjo nufotografuoti architektas Stanislovas Mikulionis (1935-1992), stovėjo pačiame miesto centre - maždaug ten, kur dabar yra Trakų rajono savivaldybė ir prie jos esantys garažai. Nors Kultūros vertybių registre „spėjama vienos iš sinagogų vieta" yra nurodyta kaip valstybės saugomo Trakų senamiesčio vertingoji savybė, ji niekaip nėra pažymėta ir neegzistuoja nei į darbus pro šią vietą einančių savivaldybės darbuotojų, nei daugumos kitų miestiečių sąmonėje.
Tas Trakų gyvenimas, kurio reikšminga dalis buvo žydai, yra visiškai nepažįstamas - dabartiniai trakiškiai ir miesto svečiai nebeįsivaizduoja, kur jie gyveno, kuo vertėsi, kokia buvo jų kasdienė buitis, kaip skirtingų tautybių ir religijų žmonės sugyveno mažame žemės lopinėlyje tarp ežerų.
Iš įvairiuose šaltiniuose paskelbtų informacijos nuotrupų galima tik įsivaizduoti, kokią svarbią ir įdomią Trakų istorijos dalį prarandame, leisdami užmarščiai naikinti šį atminimą. Pvz., žymiojo prancūzų rašytojo Romain Gary (1914-1980), kurio tikrasis vardas Roman Kacev (Kacew), šeimos istorija yra susijusi ne tik su Vilniumi, bet šiek tiek ir su Trakais: jo tėvas Leiba Kacev (Lejba Kacew), turbūt žuvęs Vilniaus gete, vienu metu buvo ir Trakų antrosios gildijos pirklys - tai nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo paskelbtame išraše iš Vilniaus miesto žydų bendruomenės 1914 m. metrikų knygos apie būsimojo rašytojo gimimą ir kituose dokumentuose (interneto prieiga į Lietuvos centrinio valstybės archyvo paskelbtus dokumentus: http://www.archyvai.lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/romain_gary/archyviniai_dokumentai.html; interneto portale bernardinai.lt publikuotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo Rašytinių dokumentų skyriaus vyriausiosios specialistės Elžbietos Šimelevičienės straipsnis „Romain Gary ir jo šeima - Vilniaus istorijos dalis": http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-10-romain-gary-ir-jo-seima-vilniaus-istorijos-dalis/121545).
Baltų dėmių yra ir su Trakais susijusioje Holokausto istorijoje: nors įvairiuose šaltiniuose yra liudijimų apie Užutrakio dvaro sodyboje nacių okupacijos metais veikusią prievartinio darbo stovyklą, šis faktas nežinomas nei Trakų gyventojams, nei platesnei visuomenei, neminimas ir istorikų tyrimuose.
Klausimas, kodėl mūsų istorinė atmintis šiuo atveju yra tokia trumpa - vos siekianti vieno žmogaus gyvenimo trukmę - yra vertas dėmesio, nes tai, ką pamirštame, pasako apie mus ne mažiau, nei tai, ką atsimename.
Atminties spragas dera užpildyti, todėl TINP direkcija skelbia dalį informacijos bei dokumentų, iš kurių galima pažinti žydų gyvenimą Trakų mieste (žr. žemiau), ir prašo atsiliepti visus, galinčius šias žinias papildyti: jūsų laiškų lauksime el. paštu adresu [email protected].
Taip pat :
TINP direkcija siūlo įamžinti Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės atminimą, atkuriant 1966-iais nugriautą sinagogos pastatą bei toje vietoje buvusį istorinį užstatymą ir sukuriant šiame mieste gyvenusių etninių bei religinių bendruomenių pažinimo centrą. Dabar ten esančią Trakų rajono savivaldybę siūlome iškelti iš miesto į jai paskirtą teritoriją rajone, kaip yra numatyta galiojančiuose Trakų miesto ir Trakų rajono bendruosiuose planuose.
Šį pasiūlymą dėl Trakuose gyvenusių žydų atminimo įamžinimo TINP direkcija prašo apsvarstyti sprendžiant Trakų vystymo klausimus ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Be to, kadangi šiame straipsnyje skelbiamą 1947 m. aeronuotrauką gretinant su S. Mikulionio nuotraukomis ir kitais duomenimis galima visiškai tiksliai nustatyti paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo Trakuose laikotarpiu stovėjusios sinagogos vietą, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti Trakų senamiesčio duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre.
Taip pat, remdamasi Holokausto aukų liudijimais, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai
2019-10-09 Nr. S-(3.2)-392
PASIŪLYMAI DĖL PROBLEMŲ, TRUKDANČIŲ TAUSOJAMAI VYSTYTI TRAKUS, SPRENDIMO IR TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS ATNAUJINIMO (III)
Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija, atsižvelgdama į 2019-08-30 Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje įvykusio saugomų teritorijų direkcijų pasitarimo metu aptartus klausimus, papildydama 2019-08-02 raštu Nr. S-(3.23)-357 bei 2019-08-30 raštu Nr.(3.2)-392 pateiktus pasiūlymus Nr. I-XIII dėl Trakų vystymo ir TINP planavimo schemos atnaujinimo, trečiąją pasiūlymų dalį teikia tiesiogiai ministerijai.
Siūlome įgyvendinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir nustatyti TINP buferinę apsaugos zoną, o kol ši zona bus nustatyta - užtikrinti, kad teritorijose, tiesiogiai besiribojančiose su TINP teritorija, nebus planuojama veikla, galinti daryti neigiamą poveikį šiai saugomai teritorijai.
Pasiūlymas Nr. XIV:
1. Užtikrinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo įgyvendinimą ir nustatyti TINP buferinės apsaugos zoną tvirtinant TINP planavimo schemą (ribų ir tvarkymo planus).
Paaiškiname, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi yra nustatyta, kad valstybiniams parkams privalo būti nustatytos buferinės apsaugos zonos:
"1. Kad būtų sumažintas neigiamas veiklos poveikis valstybiniams rezervatams, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, paveldo objektams, išsaugota šių teritorijų regimoji aplinka, jiems nustatomos, o valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos."
Deja, nepaisant šios įstatymo nuostatos iki šiol nėra patvirtinta dar prieš dešimtmetį Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei TINP direkcijos parengta TINP buferinė apsaugos zona su reglamentu.
TINP direkcija atkreipia dėmesį į būtinybę užtikrinti pacituoto Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatų įgyvendinimą, nes nuo to tiesiogiai priklauso galimybės išsaugoti TINP vertybes.
Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų priimtas sprendimas dėl naujo TINP tvarkymo plano rengimo inicijavimo (šio sprendimo įregistravimo duomenys: 2019 m. liepos 10 d. Nr. 107-S-18/ 2019 m. liepos 17 d. Nr. 121-S-1) taps proga pagaliau nustatyti TINP buferinę apsaugos zoną.
2. Užtikrinti, kad iki to laiko, kai bus nustatyta TINP buferinė apsaugos zona, tose teritorijose, kurios tiesiogiai ribojasi su TINP teritorija, nebūtų planuojami jokie pakeitimai, galintys neigiamai paveikti TINP.
Pastarąjį prašymą teikiame susipažinę su Trakų rajono savivaldybės planais pakeisti 2005-2009 metais parengto galiojančio Trakų rajono savivaldybės bendrojo plano (reg. Nr. 000791001200) sprendinius, perplanuojant tiesiogiai su TINP teritorija besiribojančias miško teritorijas į gyvenamąsias, kas reikštų intensyvią betarpiškos TINP aplinkos urbanizaciją. Manome, kad tokie pakeitimai prieštarautų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymui, kuris iš esmės draudžia betarpiškoje valstybinių parkų aplinkoje vykdyti veiklą, neigiamai veikiančią saugomas teritorijas, ir trukdytų tinkamai nustatyti TINP buferinės apsaugos zoną.
Paaiškiname, kad šiuo metu, pavyzdžiui, miško teritorijose, esančiose prie TINP pietinės ribos, yra vėl siekiama suplanuoti didelio intensyvumo gyvenamąsias teritorijas (dėl panašių procesų 169 sklypuose Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra inicijavo laimėtus teisminius procesus, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/teismas-emesi-169-traku-r-sklypu-bylos.d?id=13268625), nors pagal galiojančio Trakų rajono savivaldybės bendrojo plano (reg. Nr. 000791001200) sprendinius „Geologinės takoskyros" teritorijose numatyta arba išlaikyti ir saugoti esamo kraštovaizdžio natūralumą (T1), arba palaikyti ir stiprinti esamo kraštovaizdžio natūralumą (T2), arba grąžinti ir gausinti kraštovaizdį atkuriančius elementus (T3) (žr. bendrojo plano „Gamtinio kraštovaizdžio apsaugos brėžinį") ir pan.
3. Taip pat prašome Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos bei Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ypatingai atkreipti dėmesį į būtinybę užtikrinti kompleksinę Trakų vertybių apsaugą valstybės saugomoje teritorijoje ir įgyvendinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas dėl buferinių apsaugos zonų, pagal savo kompetenciją priimant sprendimus dėl Trakų rajono savivaldybės bendrojo plano (reg. Nr. 000791001200) keitimo.
Niekas šiandien Trakų mieste neprimena, kad čia kadaise gyveno ir žydai - tarsi šių žmonių nė nebūta. Vienintelis jų bendruomenės atminimo ženklas - kapai. Ant kalvos prie Lukos (Bernardinų) ežero nykstančios senosios kapinės, kuriose išlikę apie pustrečio šimto samanomis apaugusių, yrančių antkapių ir kelios apgriuvusios kriptos su hebrajiškais užrašais - žmonės čia laidoti iki Antrojo pasaulinio karo, o seniausi antkapiai gali būti iš XIX amžiaus pradžios - ir masinė Holokausto aukų kapavietė Varnikų miške netoli Skaisčio ežero, kur, kaip savo ataskaitoje nurodė žydų žudynėms Lietuvoje vadovavęs SS pulkininkas, 3-ojo operatyvinio būrio vadas Karlas Jėgeris, 1941 m. rugsėjo 30 d. buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.
Daugiau jokių ženklų, kurie liudytų apie žydų gyvenimą Trakuose, nėra nei pačiame mieste, nei Trakų istorijos muziejuje - tarsi visi tie į kapus atgulę žmonės būtų neverti jokio atminimo, o gal niekada čia ir negyvenę.
Tokia užmarštis kelia nuostabą ir verčia klausti - kodėl pamiršome - nes iki Holokausto žudynių ši bendruomenė buvo svarbi Trakų gyvenimo dalis.
Nors kai kurie autoriai teigė, kad žydai šiame mieste pabandė kurtis tik XVII a., abejodami, ar dėl religinių ir ekonominių nesutarimų karaimų ir žydų bendruomenės būtų galėjusios anksčiau koegzistuoti Trakuose, istoriniai duomenys rodo, kad čia nuo seno gyveno ir žydai, ir karaimai. 1646-iais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė karaimams privilegiją, kuria žydams uždraudė gyventi Trakuose, bet nuo XIX a. pradžios jie atkakliai bandė įsikurti pusiasalyje ir panaikinus draudimą po 1863-ųjų įvairiais laikotarpiais iki XX a. vidurio sudarė net iki trečdalio gyventojų. Jų kalba buvo viena iš keturių, prieš Antrąjį pasaulinį karą dažniausiai skambėjusių Trakuose - apie tai liudija 2012-iais išleisti karaimo Michailo Zajančkovskio (1922-2014) atsiminimai „Pasakos proanūkiams":
„Antrame name nuo mūsiškio, Vilniaus ir Mokyklos gatvių kampe, gyveno kaimynas ponas Pavlovskis. Susitikęs pažįstamą žmogų, ponas Pavlovskis sveikinosi sutiktojo kalba. Sutikęs mano tėvą sveikinosi karaimiškai:
- Kun jachšy, Ananij. Ne bolas, nečik savluchuj?
- Dzien dobry, panie Janie. Wszystko dobrze, zdrowe tez dopisuje. A co y pana slychac? - atsakydavo tėvas.
- Bary jachšy, bary jachšy, - atsakydavo ponas Pavlovskis.
Mes, vaikai, sutikę poną Jankovskį ar kurį kitą iš vyresniųjų, nusiėmę kepures mandagiai, sveikinomės: su Jakobu Pozemskiu - karaimiškai, su Janu Pavlovskiu - lenkiškai, su Grigorijumi Vorobjovu - rusiškai, su Chone Šneideriu - žydiškai."
Turėjo jie ir sinagogą - apie 1862-uosius žydų tankiai gyventoje Trakų dalyje pastatytą įspūdingą medinį namą, kuris išžudžius bendruomenę dar ketvirtį amžiaus išliko, sovietų paverstas sandėliu, kol 1966-iais nugriautas. Jos vietą galima tiksliai nustatyti iš 1947 m. aeronuotraukos, kurią skelbiame šiame straipsnyje. Ši sinagoga, kurią prieš pat griovimą spėjo nufotografuoti architektas Stanislovas Mikulionis (1935-1992), stovėjo pačiame miesto centre - maždaug ten, kur dabar yra Trakų rajono savivaldybė ir prie jos esantys garažai. Nors Kultūros vertybių registre „spėjama vienos iš sinagogų vieta" yra nurodyta kaip valstybės saugomo Trakų senamiesčio vertingoji savybė, ji niekaip nėra pažymėta ir neegzistuoja nei į darbus pro šią vietą einančių savivaldybės darbuotojų, nei daugumos kitų miestiečių sąmonėje.
Tas Trakų gyvenimas, kurio reikšminga dalis buvo žydai, yra visiškai nepažįstamas - dabartiniai trakiškiai ir miesto svečiai nebeįsivaizduoja, kur jie gyveno, kuo vertėsi, kokia buvo jų kasdienė buitis, kaip skirtingų tautybių ir religijų žmonės sugyveno mažame žemės lopinėlyje tarp ežerų.
Iš įvairiuose šaltiniuose paskelbtų informacijos nuotrupų galima tik įsivaizduoti, kokią svarbią ir įdomią Trakų istorijos dalį prarandame, leisdami užmarščiai naikinti šį atminimą. Pvz., žymiojo prancūzų rašytojo Romain Gary (1914-1980), kurio tikrasis vardas Roman Kacev (Kacew), šeimos istorija yra susijusi ne tik su Vilniumi, bet šiek tiek ir su Trakais: jo tėvas Leiba Kacev (Lejba Kacew), turbūt žuvęs Vilniaus gete, vienu metu buvo ir Trakų antrosios gildijos pirklys - tai nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo paskelbtame išraše iš Vilniaus miesto žydų bendruomenės 1914 m. metrikų knygos apie būsimojo rašytojo gimimą ir kituose dokumentuose (žr.: archyviniai dokumentai; interneto portale bernardinai.lt publikuotą Lietuvos centrinio valstybės archyvo Rašytinių dokumentų skyriaus vyriausiosios specialistės Elžbietos Šimelevičienės straipsnį „Romain Gary ir jo šeima - Vilniaus istorijos dalis" žr.: E. Šimelevičienės straipsnis).
Baltų dėmių yra ir su Trakais susijusioje Holokausto istorijoje: nors įvairiuose šaltiniuose yra liudijimų apie Užutrakio dvaro sodyboje nacių okupacijos metais veikusią prievartinio darbo stovyklą, šis faktas nežinomas nei Trakų gyventojams, nei platesnei visuomenei.
Klausimas, kodėl mūsų istorinė atmintis šiuo atveju yra tokia trumpa - vos siekianti vieno žmogaus gyvenimo trukmę - yra vertas dėmesio, nes tai, ką pamirštame, pasako apie mus ne mažiau, nei tai, ką atsimename.
Atminties spragas dera užpildyti, todėl Trakų istorinis nacionalinio parko (TINP) direkcija skelbia dalį informacijos bei dokumentų, iš kurių galima pažinti žydų gyvenimą Trakų mieste (žr. žemiau), ir prašo atsiliepti visus, galinčius šias žinias papildyti: jūsų laiškų lauksime el. paštu adresu [email protected].
Taip pat TINP direkcija siūlo įamžinti Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės atminimą, atkuriant 1966-iais nugriautą sinagogos pastatą bei toje vietoje buvusį istorinį užstatymą ir sukuriant šiame mieste gyvenusių etninių bei religinių bendruomenių pažinimo centrą. Dabar ten esančią Trakų rajono savivaldybę siūlome iškelti iš pusiasalio už Trakų istorinio nacionalinio parko ribų, kaip yra numatyta galiojančiame Trakų miesto bendrajame plane.
Šį pasiūlymą dėl Trakuose gyvenusių žydų atminimo įamžinimo TINP direkcija prašo apsvarstyti sprendžiant Trakų vystymo klausimus ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Be to, kadangi šiame straipsnyje skelbiamą 1947 m. aeronuotrauką gretinant su S. Mikulionio nuotraukomis ir kitais duomenimis galima visiškai tiksliai nustatyti paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo Trakuose laikotarpiu stovėjusios sinagogos vietą, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti Trakų senamiesčio duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre.
Taip pat, remdamasi Holokausto aukų liudijimais, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą.
Kada Trakuose pirmą kartą įsikūrė žydų bendruomenė?
Tarp istorijos tyrinėtojų nėra vieningos nuomonės, kada žydai apsigyveno Trakuose. Neaiškumai kyla todėl, kad „Trakų žydais" istoriniuose šaltiniuose buvo vadinami ir karaimai, ir žydai. Todėl nesutariama, pvz., kam Vytautas Didysis ir kiti Lietuvos valdovai suteikė privilegijas ir apie ką savo kelionės atsiminimuose rašė flamandų keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Guillebert de Lannoy; 1386-1462 m.), kuris 1414 m. apsilankęs Trakuose pažymėjo, kad mieste gyvena "labai daug totorių" ir "labai daug žydų", taip pat vokiečiai, lietuviai ir rusai (Eugenijos Ulčinaitės išverstą kelionės aprašymą žr.: Žilibero de Lanua atsiminimai).
Dalis autorių manė, kad ir Žilibero de Lanua kelionės aprašyme, ir Vytauto Didžiojo 1388 m. birželio 24 d. bei vėlesnėse Lietuvos valdovų privilegijose „Trakų žydais" ar "žydais" yra vadinami karaimai, XIV amžiaus pabaigoje Vytauto įkurdinti Trakuose, o žydai pirmą kartą paminėti tik 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos privilegijoje, kuria jiems uždrausta gyventi Trakuose, įtvirtinant karaimų teises.
Pvz., tokios nuomonės laikomasi ir 1991-iais išleistoje Algirdo Baliulio, Stanislovo Mikulionio ir Algimanto Miškinio knygoje „Trakų miestas ir pilys", kurioje pažymėta, kad žydų ir karaimų bendruomenės dėl religinių ir ekonominių nesutarimų vargu ar būtų galėjusios kartu gyventi to meto Trakuose:
„Vytauto privilegijoje karaimams nurodoma, kad ji duodama Trakų žydams, todėl tarp istorikų vėliau ilgą laiką buvo įsigalėjusi nuomonė, jog Trakuose gyveno daug žydų; kai kurie istorikai (A. Janulaitis [96] ir kt.) manė, kad čia buvo ir žydų, ir karaimų bendruomenės. Tokią nuomonę ypač palaikė jau cituotieji Žilibero de Lanua, apsilankiusio Trakuose 1414 m., kelionės atsiminimai, kuriuose pažymėta, kad Trakų mieste jis matęs daug totorių, rusų, vokiečių ir „labai daug žydų" [97]. Iš tikrųjų ir tada, ir iki XVIII a. vidurio istorijos šaltiniuose Trakų karaimai dažnai buvo vadinami Trakų žydais. Žydai siekė, kad 1388 m. ir vėlesnės karaimams suteiktos privilegijos būtų taikomos ir jiems. Tačiau šiandien aišku, kad Žiliberas de Lanua žydais laikė karaimus [98], o nepainiojo jų su totoriais, kaip kai kas mano [99]. 1388 m. privilegiją karaimams priskiria net ir pačių žydų rimta mokslinė literatūra, kurioje sakoma, kad 1646 m. buvo nustatyta, jog ir 1441 bei 1507 m. privilegijos duotos ne žydams, o karaimams [100]. Žydams ir karaimams nuo seno buvo būdingi ne tik ekonominiai, bet ir religiniai nesutarimai [101]. Karaimai nei savo kalba, kuri priskiriama tiurkų kalbų kipčiakų grupei, nei tikėjimu (karaizmas, turintis islamo ir arabų filosofijos elementų, pripažino ir pripažįsta tik Senąjį Testamentą - Penkiaknygę), nei papročiais ir teise, kuri labai konservatyvi ir susijusi su religijos bei moralės normomis [102], nebuvo tapatūs su žydais talmudistais. Priešingai, karaimų religija susikūrė VIII a. kaip reakcija prieš rabinų Talmudą ir talmudistų buvo persekiojama. Dėl to Trakuose XIV a. įsikūrus karaimams, vargu ar žydų bendruomenė čia būtų galėjusi lygiagrečiai egzistuoti. Tad neabejotina, jog ten, kur istorijos šaltiniuose rašoma „Trakų žydai" ar „žydai karaimai", visur turimi galvoje tik karaimai [103]. O kad 1388 m. privilegija tikrai skirta karaimams, o ne žydams, rodo ir toks faktas. Kai 1692 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis Kukizovo miesteliui suteikė Magdeburgo teisės privilegiją, joje buvo parašyta, kad šio miestelio karaimai parodę valdovui ir Vytauto suteiktąją karaimams privilegiją [104]." (1, psl. 45-46)
Šios knygos autorių manymu, tik XVII a. žydai pabandė įsikurti ankstesnę politinę reikšmę praradusiuose ir ūkine prasme nusilpusiuose Trakuose, tačiau nesėkmingai, nes 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos privilegijoje ir jo tos pačios dienos rašte Trakų vaivadai Aleksandrui Sluškai nustatytas draudimas „žydams rabinistams" gyventi šiame mieste buvęs veiksmingas:
„Trakų miestui nykstant, o tikriausiai ir gerokai ištuštėjus, į jį, matyt, pradėjo keltis žydai. Apie tai galima spręsti iš 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos vėl patvirtintos privilegijos Trakų karaimams, kurioje šį kartą jau buvo pridėta, kad žydai rabinistai neturi teisės kokiu nors pretekstu Trakuose įsigyti namus, verstis prekyba ir apskritai ten gyventi [153]. Tos pačios dienos rašte Trakų vaivadai Aleksandrui Sluškai valdovas nurodė, kad žydai neseniai pradėję kurtis Trakuose, nors anksčiau ten niekada negyvenę. Tuo jie darą žalą karaimams, kurie turį privilegijų, suteikiančių jiems išimtinę teisę gyventi tame mieste. Valdovas vėl įsakė jokiu pretekstu neleisti žydams rabinistams atvykti į miestą, jame apsigyventi, išsinuomoti ar pirkti namus ir daryti žalą karaimų prekybai [154]. Draudimas žydams kurtis Trakuose pakartotas ir 1648 m. [155]. Galimas daiktas, kad draudimai šį kartą buvo veiksmingi, nes XVII a. viduryje apie žydų gyventojus Trakuose jokių žinių nėra. Žydai Trakuose neminimi ir 1654 m. liepos 27 d. Jonui Kazimierui tvirtinant Vladislovo Vazos 1633 m. dokumente suminėtas ir ankstesnes Trakų karaimų privilegijas [156]." (1, psl. 75-76)
Tačiau aukščiau pacituota pozicija yra sulaukusi pagrįstos kritikos.
Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė 1999-iais leidinyje „Lietuvos istorijos studijos" paskelbtame straipsnyje „Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai" pateikė duomenis, rodančius, kad žydų ir „Trakų žydų" supriešinimas, pastaraisiais laikant vien karaimus, yra nepagrįstas, ir šis terminas turėjo dvigubą prasmę - reiškė ir žydus, ir karaimus, kaip ir kitur Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pvz., „Lucko žydai" (nuoroda į šį straipsnį: J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės straipsnis).
Iš šios istorikės cituojamų šaltinių matyti, kad XV ir XVI a. „Trakų žydų" verslininkai bendradarbiavo su žydais rabinistais iš Kijevo ir kitų miestų bendruomenių:
„Toliau pateikiamų aktų turinys, jei kiekvieną Trakų žydą iššifruotume kaip karaimą, atrodytų keistokai, nors ir būtų taikoma frazė „verslas yra verslas". 1486 m. gegužės 9 d.(12) Kijevo, Vyšegrado ir Žitomiro muitines išsinuomojo Kijevo ir Trakų žydai: Simsi Kravčikas, Sadka ir Šamakas Danilovičiai, Kamodičius ir Rižka. Tų pačių metų birželio 17 d.(13) Putivlio muitus ir karčemas vėl išsinuomojo Kijevo ir Trakų žydai: Simcha ir Riabėjus, Sadka ir Šamakas Danilovičiai, Samodica ir Rižka. Paskutiniajame akte minimas Riabėjus yra vienintelis žinomas įtakingų XVI a. pirmosios pusės žydų kilmės verslininkų Jezofovičių šeimos pradininkas, kilęs iš Kijevo, o vėliau tapęs Brastos žydų bendruomenės nariu, kaip ir akte minimas jo brolis Simcha. Tačiau visų kitų verslininkų išpažįstamą religiją nustatyti sunku. Kaip ir iš verslininkų asmenvardžių neįmanoma atskirti Kijevo žydo rabinisto nuo Trakų žydo. Ne mažiau klaidina ir tai, kad Trakų žydai perėmė stambaus masto žydų kilmės verslininkams būdingą veiklos bruožą: lygiaverčių dalininkų kooperavimąsi versle. Štai 1525 m. gruodžio 20 d.(14) Brastos žydas Michelis Jezofovičius ir jo dalininkas Trakų žydas Ogronas Nachimovičius už 500 kapų grašių dvejiems metams išsinuomojo Minsko muitinę. Įvairių miestų bendruomenėms priklausančių žydų rabinistų ir Trakų žydų kooperavimosi versle pavyzdžių yra pakankamai." (2)
Straipsnyje pateikia ir daugiau duomenų iš Lietuvos Metrikos bei kitų šaltinių, rodančių, kad XVI a. Trakuose gyveno ir žydų bendruomenė, pvz.:
„Kad Trakuose greta karaimų buvo susibūrusi žydų bendruomenė, patvirtina 1533 m. lapkričio 11 d.(18) į LM įrašytas teismo sprendimas, pripažinęs teisėtu Brastos žydo Abraomo Michelevičiaus 18 kapų grašių ieškinį, iškeltą kunigaikčiui Rezanskiui. Akte labai nuosekliai aprašoma Abraomo Michelevičiaus priesaikos procedūra. Taigi Abraomas Michelevičius norėdamas susigrąžinti dar jo tėvo Brastos žydo Michelio Jezofovičiaus kunigaikščiui Rezanskiui paskolintus pinigus privalo „... tuo prisiekti pagal savo žydiškos teisės paprotį ir pagal jų privilegijas, kaip valdovo Statute aprašoma..."(19) Savo ruožtu teismas nustatė priesaikos laiką ir vietą: „... ketvirtą dieną, žydui pirmadienį, švento Martyno išvakarėse, sinagogoje Trakuose..."(20) „...Ir tuo laiku Avraška, žydas, buvo Trakuose ir buvo pasirengęs tuo prisiekti, ir sinagogoje apsistojo ir rabinui prisistatė, ir užsirašė, ir pilies pareigūnui apie savo atvykimą pranešė ir tuo tikslu užsirašė, ir laukė kunigaikščio Rezanskio, betgi paties Rezanskio nebuvo ir nevedė [Rezanskis] jo prisiekti. Ir kada jie jau iš Trakų važiavo, artėjant vakarui sutiko kunigaikščio Rezanskio tarną, kuris jiems pasakė, kad važiuoja to žydo priesaikos stebėti..."(21) Trakų, kaip Abraomo Michelevičiaus priesaikos vietos, pasirinkimas nėra klaidingas ar atsitiktinis. Vytauto Didžiojo privilegijoje žydams numatyta žydų priesaika prie sinagogos durų. Todėl nestebina, kad Brastos žydo Michelio Jezofovičiaus sūnaus ir prozelito LDK iždininko Abraomo Jezofovičiaus sūnėno, Abraomo Michelevičiaus ir kunigaikščio Rezanskio bylos svarstymui vykstant Vilniuje, kur tuo metu dar nebuvo žydų bendruomenės, paaiškėja, jog arčiausiai Vilniaus esanti Trakų, bet ne kuri nors kita sinagoga, juo labiau kad etninėje Lietuvoje XVI a. pirmojoje pusėje iš tikrųjų nebuvo žydų bendruomenių. Akte fiksuotas sinagogos, kaip pagrindinio bendruomenės egzistavimo rodiklio, buvimas Trakuose 1533 m. atitinka teiginį, kad Trakuose, greta karaimų bendruomenės, buvo įsikūrę žydai rabinistai, o jų bendruomenė buvo vienintelė etninėje Lietuvoje iki pat XVI a. 7-ojo dešimtmečio. Trakų žydų bendruomenės egzistavimo tęstinumą įrodančių faktų LM ir kituose žydų istoriją LDK atspindinčiuose šaltiniuose yra kur kas daugiau. Jų pakanka atskleisti ir šiuo metu istoriografijoje taikomo termino Trakų žydas aiškinimo vienareikšmiškumą." (2)
Šie ir kiti duomenys leidžia dr. J. Šiaučiūnaitei-Verbickienei teigti, kad žydų bendruomenė Trakuose gyveno gerokai anksčiau, nei mano autoriai, pavadinimą „Trakų žydai" taikantys vien karaimams:
„Trakų žydų bendruomenės paminėjimai greta tikrai žydiškų bendruomenių visą XVI a. bei dalyvavimas mokant LDK vaado skirtus mokesčius XVII a. pirmojoje pusėje įrodo Trakų žydų bendruomenę buvus dar iki 1646 m.(30) Vladislovo Vazos paskelbtą žydų ekonominės veiklos suvaržymą Trakuose. O tai istoriografijoje(31) vertinama kaip karaimų prašymu įvykdyta didžiojo kunigaikščio sankcija prieš tik pradedančius tuštėjančiame mieste kurtis žydus. Tačiau pačiame Vladislovo Vazos „Draudime", išskyrus pastebėjimą, jog žydai savinasi karaimams suteiktas lengvatas ar prekiauja pažeisdami karaimų privilegijas, nėra net užuominos, kad jie gali būti naujakuriai Trakuose. 1646 m. Vladislovo Vazos privilegija Trakų karaimams, pirmą kartą aiškiai apibrėžianti Trakų žydo prasmę - žydas karaimas ir žydas rabinistas - dar kartą patvirtina žydų bendruomenės egzistavimo Trakuose faktą." (2)
Dar daugiau - dr. J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės manymu, dėl klaidingai suprastos „Trakų žydo" sąvokos istoriografijoje buvo supainioti Vytauto Didžiojo privilegijos žydams ir 1441 m. Kazimiero privilegijos Trakų karaimams savininkai. Anot istorikės, ir šių privilegijų turinio analizė, ir kiti duomenys rodo, kad tai „dvi skirtingos skirtingoms, bet dažniausiai tuo pačiu terminu „žydas" šaltiniuose įvardijamoms tautinėms grupėms suteiktos didžiųjų kunigaikščių privilegijos": „Trakų žydams - Vytauto Didžiojo privilegija (kaip ir visoje LDK), karaimams - Kazimiero suteikta savivalda".
Kaip pacituotame straipsnyje pažymėjo istorikė, nauja „Trakų žydo" traktuotė - žydas ir karaimas - gali atverti naujus Trakų istorijos aspektus ir jų tyrimo galimybes, suvokiant Trakus kaip pirmąjį etninės Lietuvos miestą, priglaudusį karaimų ir žydų bendruomenes.
1646 m. - XVIII a. pabaiga: žydams uždraustas miestas ir pavieniai bandymai apeiti draudimą
1646-iais Vladislovui Vazai suvaržius žydų ekonominę veiklą ir uždraudus jiems gyventi Trakuose, iki pat XVIII a. pabaigos nėra duomenų apie jų bendruomenę šiame mieste - tik apie pavienius bandymus čia įsikurti.
Minima, kad laikydamiesi jiems nustatyto draudimo žydai po 1654-iais prasidėjusio karo su Rusija ir Švedija kūrėsi kituose nusiaubtuose Lietuvos miestuose, bet ne Trakuose:
„(...) negausiems karaimams, kurie dar per karą ir po karo vėl pradėjo verstis prekyba ar kitokia komercine veikla, ėmė trukdyti žydai, patys į ištuštėjusius Trakus dėl valdovų draudimo negalėję atsikelti, bet įsikūrę kituose sugriautuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Pavyzdžiui, 1661 m. laikinai apsigyvenę Raguvoje, Vilniaus žydai neleido Trakų karaimui Jokūbui Kobeckiui rinkti karčemų mokesčio [14], darė jam kitas skriaudas [15]." (1, psl. 100)
Išimtinę karaimų teisę gyventi Trakuose patvirtino ir 1714-iais tarp žydų ir karaimų sudarytas susitarimas - iš to spėjama, kad XVIII a. pradžioje kraštą nusiaubus vidaus karui, Švedijos ir Rusijos kariuomenių okupacijai ir apie pusę Lietuvos gyventojų pražudžiusiam 1708-1711 m. badui ir marui, žydai bandė kurtis šiame mieste:
„Jau šiek tiek beatsigaunąs po XVII a. vidurio karų, XVIII a. pradžioje Trakų miestas vėl labai nukentėjo. Galimas daiktas, kad tada į jį, kaip ir į kitus Lietuvos miestus bei miestelius, bandė keltis žydai - iš jų šaltinių matyti, kad 1714 m. tarp Trakų karaimų ir žydų buvo sudarytas susitarimas, patvirtinantis išimtinę karaimų teisę gyventi šiame mieste [57]. Susitarimas buvo pakartotas 1719 metais." (1, 103)
XVIII a. antroje pusėje skurdas privertė karaimus parduoti dviems žydams teisę laikinai įsikurti Trakuose, kuriuos, kaip ir kitus Lietuvos miestus, alino prievolė išlaikyti savavaliaujančią Rusijos kariuomenę, Čartoriskių parsikviestą į Lietuvos ir Lenkijos valstybę:
„Apie blogą šių senųjų Trakų gyventojų būklę reikėtų spręsti iš 1774 m. karaimų leidimo laikinai apsigyventi Trakuose dviem Vilniaus žydams už 18 auksinių per metus [83], nors dar 1760 m. tarp karaimų ir žydų buvo patvirtintas [84] 1714 m. susitarimas, kuriuo pripažinta išimtinė karaimų teisė gyventi Trakuose." (1, psl. 106)
1788-iais kilo karaimų nepasitenkinimas dėl vieno Trakuose apsigyvenusio žydo:
„Pagerėjus karaimų ekonominei būklei, matyt, pasikeitė jų požiūris į santykius su žydais: 1788 m. karaimų vaitas Samuelis Labanosas su kitais bendruomenės nariais iškėlė bylą miesto vaitui Juozapui Jagminui, burmistrui Pranciškui Golavskiui ir magistratui dėl to, kad buvęs burmistras Juozapas Kalenda savo namuose miesto pakraštyje leido apsigyventi žydui, kuris vertėsi prekyba ir tuo darė žalą karaimams. Karaimai kelis kartus kreipėsi į magistratą, tačiau šis nereagavo į jų skundus, taip pat ir į valdovų privilegijas, kuriose nurodyta, kad žydai Trakuose neturi teisės nei prekiauti, nei gyventi. Dėl to karaimai įteikė skundą Trakų žemės teismui [94]." (1, 107)
Šis konfliktas pranašavo netrukus prasidėjusias žymiai audringesnes kovas, kuriose arbitru tapo Rusijos valdžia, įsitvirtinusi Lietuvoje po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
XIX-XX a.: nepaisant bandymų išvaryti - įsitvirtinimas Trakuose
Knygoje „Trakų miestas ir pilys" laikomasi nuomonės, kad žydų bendruomenė Trakuose pradėjo kurtis tik XIX a., kurio pabaigoje ypač sustiprėjo ir sudarė apie trečdalį gyventojų, o ankstesniais amžiais jos šiame mieste nebuvę. Nors šį požiūrį, kaip minėta, reiktų vertinti kritiškai, nes J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės paskelbti argumentai ir duomenys liudija apie žydų bendruomenės gyvenimą Trakuose jau bent XVI amžiuje, knygoje pateikta daug duomenų apie XIX a. procesus ir įvykius - žydų konkurenciją su karaimais, daugkartinius bandymus išvaryti žydus iš Trakų ir jų atkaklų siekį įsitvirtinti, nepaisant caro valdžios nurodymų išsikraustyti.
Trakų karaimams ir krikščionims pateikus skundus dėl žydų, kurie perėmę visą jų prekybą, Rusijos senatas 1925 m. ir 1834 m. nusprendė, kad Trakuose turi teisę gyventi tik karaimai, o žydams liepta išsikelti, bet jie, regis, neskubėjo to daryti - 1859-iais gorodničiui net pagrasinta atleisti iš pareigų ir atiduoti teismui, jeigu neiškeldinsiąs jų per 7 dienas - ir pasiekė, kad apie 1862-uosius draudimas būtų panaikintas:
„Apie tai, kad pirmieji žydai Trakuose apsigyveno 1800 m., sužinome iš miesto magistrato pranešimo žemės teismui. Žydams kurtis padėjo ir kai kurie karaimai, pardavę jiems savo namus (pavyzdžiui, Juozapo Kobeckio parduotame žydų bendruomenei sklype buvo pastatyti jų maldos namai): tokių pardavimų ir pirkimų niekas nedraudė. Žydų skverbimąsi į Trakus tikriausiai paskatino 1804 m. Rusijos senato nutarimas leisti jiems prekiauti tik miestuose ir miesteliuose [19], uždraudžiant verstis žemės ūkiu. Žydų migraciją į Lietuvos miestus bei miestelius, tad ir į Trakus, skatino ir tai, kad Rusijos užsienio prekyba nuo XIX amžiaus pradžios daugiausia vyko per Baltijos jūros uostus (85% importo ir 91% eksporto). Dėl to pagyvėjo prekybos tranzitas svarbiausiais Lietuvos keliais, padidėjo miestų ir miestelių komunikacinė reikšmė, galimybės plėtoti prekybą. 1811 m. Trakuose jau gyveno 17 žydų šeimų (55 žmonės), kurie priklausė Valkininkų kahalui [20]. Tuo tarpu tais pačiais metais tesurašyta 42 karaimų šeimos su 169 žmonėmis, iš jų 19 šeimų buvo neseniai atvykusios iš Upytės apskrities [21]. Matydami, kad žydai vis labiau įsitvirtina Trakuose, karaimai, iš pradžių gal nekreipę į tai didesnio dėmesio, netrukus jau ėmė skųstis magistratui, jog jie esą priversti mokėti mokesčius už smuklę ("kabak"), nors karaimų Trakuose mažai begyvena. Jeigu magistratas leidęs žydams apsigyventi Trakuose, tai tegu jie už smuklę ir moką [22]. Galimas daiktas, jog žydai karaimams pradėjo trukdyti ir dėl to, kad tada, kai karaimų kiek padaugėjo ir jie ekonomiškai kiek sustiprėjo, abiems bendruomenėms jau nebeužteko Trakuose menkos ūkinės veiklos sferos. Žydų šaltiniai nurodo, kad karaimai pareikalavę iškeldinti žydus iš Trakų 1809 m., bet tada nieko nelaimėję [23]." (1, psl. 137-138)
"1822 m. Trakų karaimai pakartotinai iškėlė klausimą dėl žydų rabinistų iškeldinimo iš Trakų [55], tačiau ne visai aišku, kokie buvo to rezultatai. Matyt, karaimai tuo laiku dar nieko nelaimėjo, nes 1824 m. jau miesto krikščionys padavė prašymą carui Aleksandrui [56], nurodydami, kad atsikėlę į Trakus žydai paėmė į savo rankas visą krikščionių bei karaimų prekybą. Jie siūlė, remiantis karaimams suteiktomis Lenkijos ir Lietuvos valdovų privilegijomis, garantavusiomis išimtinę jų teisę gyventi Trakuose, iškeldinti žydus iš miesto. Prašymą pasirašė miesto galva Antanas Reminkevičius, buvę burmistrai J. Radzevičius, M. Čerepovičius ir kiti, iš viso 25 asmenys. Karaimų skundų, palaikomų ir Trakų krikščionių, svarstymai ir juridinis nagrinėjimas baigėsi tuo, kad 1925 m. karaimų teisių ir žydų apsigyvenimo Trakuose klausimą svarstė Rusijos senatas. Jis nutarė, kad Trakuose turi teisę gyventi tik karaimai [57]." (1, psl. 140)
"1825 m. Trakų miesto magistrate buvo užsiregistravę keli smulkiomis prekėmis prekiaujantys trečios gildijos pirkliai: kraimas Markas Špakovskis laikė dvi krautuves ir gėrimo pardavimo mieste monopolį (buvo visų smuklių atpirkėjas), žydas Ševeliovičius - 3 krautuvėles, o Efroimas Mopasovskis - bilijardą ir krautuvėlę. Bilietus prekybai buvo nusipirkę ir dar du miestiečiai (karaimas Saliamonas Kobeckis ir žydas Chackelis Zabludnas) [71]. Trakuose plito spekuliacija: žydai ir karaimai, prieš miesto užkardą supirkę atvežamas prekes, perpardavinėdavo jas brangiau. Už miesto užkardos karčemoje gyvenantis Mendelis įrengė lentpjūvę, prie kurios nupirktą medieną veždavo parduoti į Vilnių; todėl atvažami į Trakus parduoti medžiai nepasiekdavo miesto, nors buvo reikalingi miestiečių statyboms [72]." (1, psl. 142)
"1834 m. Senatas priėmė galutinį sprendimą iškeldinti žydus iš Trakų [82]. Nors žydai (nurodoma jų buvus 192, o karaimų - 172 [83]) kreipėsi į carą, aiškindami, kad karaimų žemių jie nebuvo įsigiję, o tik pirkę po gaiso tuščius sklypus iš krikščionių, jų prašymas leisti pasilikti buvo atmestas; 1835 m. sausio 7 d. caro nurodymu žydai iš Trakų turėjo išsikraustyti [84]. Apie tai 1936 m. Valstybės tarybos pirmininkas pranešė Vilniaus generalgubernatoriui, pabrėždamas, kad kartu patvirtintos ankstesnės karaimų privilegijos; Trakuose įsikūrę ir teisėtai įsigiję nekilnojamąjį turtą žydai turėjo išsikelti per 5 metus, neturį nuosavų namų - per metus, o sudarę įvairius kontraktus - per du mėnesiuspasibaigus kontraktų terminui [85]. Tačiau žydai iš Trakų išsikraustyti neskubėjo. Tik 1838 m. jie kreipėsi į carą, prašydami liesti kurtis "naujai steigiamame Zarasų mieste" [86]. Policijos departamentas pranešė vidaus reikalų ministrui, kad neprieštarauja, jog žydai iš Trakų persikeltų į Zarasus, kur yra mažai gyventojų, nes miestas tik kuriasi; tai galima leisti ir be šio miesto kahalo sutikimo, su sąlyga, jeigu persikeliantieji galės pasistatyti namus [87]." (1, psl. 142)
"1858 m. mieste nurodoma 219 katalikų, 485 karaimai, 185 stačiatikiai, 46 sentikiai; apie žydus tepasakyta, kad jie gyvena visuose miestuose ir miesteliuose, išskyrus Trakus, nes čia pagal karaimams duotą privilegiją žydams gyventi esą uždrausta [117]. Matyt, tada jau iš Trakų galėjo būti išsikėlę ne tik anksčiau čia gyvenę žydai, bet ir iki 1852 m. vėl įsikūrusios 4 šeimos, kurioms gyventi Trakuose buvo leidusi vietos valdžia. Šiuos žydus iškeldinti karaimai pareikalavo dar 1852 m., tačiau tik 1859 m. Vilniaus gubernijos valdyba pranešė generalgubernatoriui, kad ji ne kartą tai įsakiusi gorodničiui, o dėl žydų įleidimo pareiškusi jam griežtą papeikimą. Jei gorodničius per 7 dienas žydų neiškeldinsiąs, būsiąs atleistas kaip nevykdantis įstatymų bei vyresnybės nurodymų ir atiduotas teismui [118].
Galimas daiktas, kad XIX a. šeštajame dešimtmetyje minėtosios 4 žydų šeimos buvo iškeldintos iš Trakų, tačiau netrukus situacija žydų atžvilgiu pasikeitė. Dar nuo 1855 m. žydai rūpinosi gauti leidimą Trakuose gyventi [119], o 1862 ar 1963 m. ankstesnis draudimas jiems čia kurtis buvo atšauktas [120]. Atrodo, kad tai sietina su svarstytu, bet neįgyvendintu Trakų karaimų iškėlimu į Tauridės guberniją [121].» (1, psl. 146)
Duomenys iš Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomo H. Agranovskio mašinraščio "Iz istorii onošenii Trakaiskix evreev i karaimov", kurį svetainėje www.zydai.lt paskelbtoje informacijoje cituoja Milda Jakulytė-Vasil (4), rodo, kad prie draudimo panaikinimo galbūt prisidėjo ir Trakų krikščionys, kurie 1858-59 m. pateikė kelis prašymus leisti žydams įsikurti mieste, nes be jų apmiręs verslas ir tapę sunku gyventi:
"Tačiau netikėtai į žydų-karaimų konfliktą įsimaišė dar viena pusė - trakiškai krikščionys. 1858-1859 m. buvo parašyti mažiausiai 4 trakiškių krikščionių prašymai apie būtinybę žydams gyventi Trakuose. 1858 m. sausio 11 d. prašyme jie rašo: „šiuo metu [mes] neturime galimybės gauti Trakuose netgi už aukščiausią kainą maisto produktų atsargų, gresiant gaisrams ir nesant mieste kaminkrėčių, kenčiame trūkstant siuvėjų ir stiklių, nes žydai iš miesto išvaryti, o versle iš karaimų nėra naudos...". Toliau prašyme kalbama apie siekį „...leisti nors laikinai gyventi Trakuose žydams, prekiaujantiems naudingomis atsargomis ir patyrusiais įvairiuose versluose [...], arba kitu atveju, trūkstant viso to, turėsime patirti visišką nuskurdimą ir netekti daug lėšų". (33) Kad Trakuose trūksta žydų pastebėjo ir pro juos keliavęs Vladislovas Sirokomlė: „Lėtas nerangus karaimų būdas prisideda prie to, jie tokie neturtingi. Smulki prekyba žydų talmudistų kuriems čia gyventi uždrausta nepagyvina miesto gyvenimo. Trūksta beveik visų pragyvenimo dalykų. Nors ir nemalonu, bet tenka pageidauti, kad žydai, tas neišvengiamas blogis, vėl gautų teisę gyventi Trakuose. [...] būtų galima lengvai ir pigiai įsigyti reikalingiausių daiktų." (34)"
Pagal knygoje «Trakų miestas ir pilys» pateiktus statistikos duomenis, 1868-iais žydų bendruomenė sudarė daugiau nei 29%, 1870-iais - apie 24%, o 1897-iais - apie 34% Trakų miestiečių:
„1868 m. statistikos duomenys liudija, kad prie Trakų miesto tada buvo prirašyta 4950 gyventojų: 3896 „laisvieji Rusijos žemdirbiai", 110 „piliečių", 476 karaimai ir kiti [131]. Dauguma šių žmonių gyveno apskrityje ir net kitose gubernijose („laisvieji Rusijos žemdirbiai"), o mieste tebuvo 1792 gyventojai: 640 katalikų, 530 žydų, 350 karaimų, 244 stačiatikiai, 19 mahometonų, 6 sentikiai ir 3 evangelikai liuteronai. Kaip matyti, Trakų gyventojų gerokai padaugėjo, po 1863 m. mieste gana greitai susidarius palyginti didelei žydų bendruomenei, kuri vis augo: 1869 m. jau buvo 550 žydų (jie turėjo sinagogą ir maldos namus), o karaimų skaičius nesikeitė [132]." (1, psl. 147)
„1870 m. Trakuose surašytas jau 2191 gyventojas (1383 miestiečiai, 311 valstiečių, 218 dvarininkų, 17 pirklių; buvo 932 katalikai, 533 žydai, 396 karaimai, 313 stačiatikių, 14 mahometonų, 3 evangelikai) [136]. Konstatuota, kad Trakai vienas iš neturtingiausių gubernijos miestų, kurio gyventojai verčiasi žemdirbyste ir daržininkyste; pramonės beveik nėra (tik alaus darykla), o prekyba dėl Vilniaus artumo menka. Mieste yra 178 namai, 39 krautuvės, 2 mokyklos (apskrityje - 15), bažnyčia, kenesa, sinagoga, cerkvė. Kitais duomenimis [137], paskelbtais 1871 m., o apibūdinančiais ne vėlesnę negu 1870 m. būklę, Trakų mieste buvę 2238 gyventojai ir 240 pastatų, t. y. daugiau, negu nurodyta 1880 m. (tada surašyti 178 namai su 2174 žmonėmis, iš jų 585 žydai ir 434 karaimai, 39 krautuvės, 2 mokyklos, pašto ir telegrafo stotis, mažas bravoras) [138]." (1, psl. 147-8)
„1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Trakuose buvo 3240 gyventojų [151]. Žinios apie gyventojų tautybes nevienodos. Pagal oficialiąją to meto statistiką žydų buvę 1112, arba 34,3% [152], tuo tarpu vėliau lenkų autorių pateikiami duomenys kitokie: J. Tochtermanas [153] žydų tenurodo 22,2%, karaimų - 10,6, baltarusių - 8, totorių - 2,6, lietuvių - 0,9%, matyt, tam, kad būtų galima padidinti lenkų - 27,6%; rusų duoda - 27,2%." (1, psl. 149)
1914-ųjų duomenimis, žydai sudarė 20,75% Trakų gyventojų: „Nepaisant revoliucijos, nuo XX a. pradžios Trakai jau gana greit didėjo - 1907 m. nurodyta esant 4588 gyventojus [159], o 1914 m. - 4915 (2913 katalikų, 1035 stačiatikius, 1020 žydų, 585 karaimus, 45 mahometonus, 34 sentikius, 3 evangelikus liuteronus (...)". (1, psl. 149)
Nurodoma, kad 1919-iais Trakuose gyveno 1886 žmonės, iš jų 446 žydai (24,7%), o XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Trakus tyręs Janas Tochtermanas (Jan Jerzy Tochtermann, 1907-1952) 1935-iais Vilniuje išleistame darbe "Trakai. Antropogeografinė apybraiža ("Troki. Zarys antropogeograficzny"; internete: Tochtermano "Trakai. Antropogeografinė apybraiža") rašė, kad 1931-iais žydai sudarė 14,6% visų miesto gyventojų ir laikė savo rankose prekybą, karaimų buvo 7,6%, jie vertėsi daržininkyste, krikščionys daugiausiai gyveno iš žemės ūkio (1, psl. 208; 5, psl. 15-17).
1935 m. J. Tochtermano schemoje pažymėta, kur Trakuose gyveno lenkai, žydai ir karaimai – mėlynai paryškinome žydų gyventas miesto dalis:
Ką žinome apie Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės narius ir jų veiklą
Įvairiuose šaltiniuose fragmentiškai pateiktus duomenis apibendrino M. Jakulytė-Vasil, nurodžiusi, kad daugiausiai žinių turime apie laikotarpį nuo XIX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo:
"1825 m. žydas Ševeliovičius laikė 3 krautuvėles, o Efroimas Mopasovskis – bilijardą ir krautuvėlę. Bilietus prekybai buvo nusipirkęs ir žydas Chakielis Zabludas. (66) Trakuose plito tarpininkavimas: žydai ir karaimai, prieš miesto užkardas supirkę atvežamas prekes, perpardavinėdavo jas brangiau. Už miesto užkardos gyvenantis Mendelis įrengė lentpjūvę, prie kurios pirktą medieną veždavo parduoti į Vilnių. (67)
Siekdami vystyti verslą miesto gyventojai stengdavosi perstatyti savo namus, įrengti juose krautuvėles ar smukles, į kurias būtų patogu įeiti iš gatvės. Pvz., žydė Srolova 1827 m. perdirbo savo namą į „šinką". (68)
Trečiuoju bendruomenės egzistavimo etapu Trakuose iš viso veikė šiek tiek virš 100 įmonių, apie trečdalį jų priklausė žydams. Čia 1883 m. žydams priklausė: 9 karčiamos, parduotuvėlių – 16, malūnai – 4, smuklę ir parduotuvėlę laikė vaistininkas Šeras (vaistinės apyvarta 1200 rb., pelnas 600 rb. (69)), dirbo kepurininkas, batsiuvys ir kiti. (70) Be to, dar veikė ir apie 13 jokioms gildijoms nepriklausančių prekybos įmonių. (71) 1886 m. ežerų nuomotojas Malka Kucas samdė 4 žvejus. 1886 m. minima batsiuvių dirbtuvė (žydas šeimininkas ir 2 darbininkai) (72). Trakų žydai mokėsi ir auksakalystės amato, kaip, pvz., Bekeris Aizikas, Trakų miestietis. 1880 m. gruodžio 1 d. įrašytas 4 su puse metų mokiniu pas Vilniaus juvelyrą Mošę Medaiskį Golperis Icikas, kurį 1876 m. sausio 19 d. Vilniaus auksakalių cechas pripažino meistru ir įrašė į cecho meistrų knygą. (73)
Remiantis 1897 m. surašymu, Trakuose dirbo pavieniai 202 žydai ir 74 žydės, bei jų šeimos nariai – 156 vyrai ir 302 moterys. Vyrai daugiausiai užsiiminėjo drabužių siuvimu, smulkia prekyba; moterys daugiausiai dirbo tarnaitėmis, drabužių siuvėjomis, kailių, odos apdirbėjomis. (74)
Tarpukariu, kaip rašo J. J. Tochtermanas, apie 80 procentų trakiškių užsiiminėjo žemės ūkiu ar daržininkyste. (75) Jo teigimu, žydų Trakuose buvo beveik 20 procentų, tad galima daryti išvadą, kad beveik kiekvienas žydas, gyvenęs Trakuose, užsiiminėjo prekyba ir amatais. (76) Jo duomenimis, Trakuose veikė virš 40 parduotuvių, kurios koncentravosi Vilniaus gatvėje (dab. Vytauto) tarp bažnyčios ir cerkvės (77), kaip tik ten, kur ir buvo žydų gyvenama teritorija. Mums pavyko sudaryti nepilną šių parduotuvių sąrašą. (Lentelė 2)." (4)
M. Jakulytės-Vasil sudarytas iki Antrojo pasaulinio karo Trakų mieste veikusių žydų parduotuvių sąrašas (eilės numeris, savininko pavardė, parduotuvės pobūdis):
1. Bavarskis Chaimas – smulkios prekės
2. Brylienė Šeina – mėsa
3. Chydlo Chana – kepykla (nuo 1919 metų)
4. Cvi Simonas – smulkios prekės
5. Cvikas Zelikas – smulkios prekės
6. Dunimavičius Braina – alkoholiniai gėrimai
7. Geršveldienė Gita – manufaktūra
8. Giseras Levas – smulkios prekės
9. Gluchas Berelis – duonos gaminiai/kepykla (nuo 1910 metų)
10. Gluchas Joselis – smulkios prekės
11. Grajch Sonia – mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė Nr. 20)
12. Inzelis Arija – maistas ir gėrimai (Vilniaus gatvė Nr. 44)
13. Klausmerienė Estera – smulkios prekės
14. Klotas Rafaelis – smulkios prekės
15. Kovarskienė Feiga – smulkios prekės
16. Kucas Šimelis – smulkios prekės
17. Levinas Giršas – mėsa
18. Malcmanas Davidas – smulkios prekės
19. Milneras Hiršas – smulkios prekės
20. Milneras Icikas – smulkios prekės
21. Minkinas Joselis – manufaktūra
22. Potapavičius Chaimas – smulkios prekės
23. Rabinas Joselis – mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė Nr. 20)
24. Rudnickienė Gita – smulkios prekės
25. Sandlerienė Freda – smulkios prekės
26. Stražas Icikas – smulkios prekės
27. Šubas Abramas – smulkios prekės
28. Videckas Abromas – maistas ir gėrimai
29. Videckis Borisas – gėrimai (Vilniaus gatvė Nr. 18)
30. Zavinovna Chana – mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė Nr. 20)
XIX a. pradžioje Trakuose veikusi religinė žydų mokykla paminėta 1831 ir 1842 m. surašymuose, bet, anot M. Jakulytės-Vasil, nepavyko rasti duomenų apie tokią mokyklą po 1863 m., kai žydai atgavo teisę gyventi mieste. Iš 66 mokinių, kurie 1886 m. mokėsi Trakų apskrities dviklasėje mokykloje, 7 buvo žydai, o ją reorganizavus į triklasę, 1902-iais iš 90 vaikų buvo 10 žydų. Kaip nurodyta "Žydų enciklopedijoje", 1915 m. Trakuose buvo atidaryta žydų mokykla, veikusi 2 metus, o tarpukariu, kai Trakai priklausė Lenkijai, mieste veikė religinė mokykla ir biblioteka (4).
Kaip nurodo M. Jakulytė-Vasil, tarpukariu Trakų gyvenime, bei, tikėtina, žydų bendruomenėje svarbūs asmenys buvo renkami į miesto tarybą ir magistratą. Nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. sausio veikusioje 8 narių miesto valdyboje buvo 2 atstovai žydai: Šimonas Kucas ir Chaimas Bunimovičius. 1919 m. gegužės 6 d. po rinkimų į miesto valdybą buvo išrinktas Chakielis Šapira. Tų pačių metų rugpjūčio 17 d. į miesto tarybą su lenkų sąrašu Nr. 5 pateko tas pats Chakielis Šapira, su žydų sąrašu Nr. 3 – Kadiš Klauzneris, Chaimas Bunimovičius ir Jankelis Kahanas, tačiau besitęsiant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės ir frontui priartėjus prie Trakų, 1920 m. liepą miesto taryba buvo išardyta. Lietuviams atkovojus Vilnių, buvo leista atstatyti buvusią miesto tarybą, ji veikė ir Lenkijos okupacijos metu. 1925 m. kovo 10 d. Trakuose įvykus naujiems tarybos rinkimams, į ją pateko 6 lenkai, 1 karaimas ir 3 žydai – Mejeris Klauzneris, Urjašas Brojde ir Šimonas Cvi. Po poros metų į miesto tarybą vėl pateko Mejeris Klauzneris ir Šimonas Cvi. (4)
M. Jakulytė-Vasil nurodo, kad pavyko rasti duomenų tik apie kelis Trakuose dirbusius rabinus: Zebi Hirš, Samuelio Salanto (Salanterio) iš Jeruzalės tėvas, buvo rabinas Trakuose XIX a. I pusėje, Benjaminas Friedmanas – 1865-1870 m. (vėliau dirbo Antakalnyje Vilniuje), o Leib-Hirš Percovič – tarpukariu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai (4).
Ką žinome apie Trakų sinagogą
Daugiausiai duomenų turime apie sinagogą, pastatytą Trakuose apie 1862-uosius, paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo šiame mieste laikotarpiu, ir nugriautą 1966-iais, praėjus ketvirčiui amžiaus po žydų išžudymo.
Knygos „Trakų miestas ir pilys" skyriuje „Trakai nuo XVIII a. pabaigos iki pirmojo pasaulinio karo" rašoma:
„Aptariamuoju laikotarpiu Trakuose atsirado dar vienas didesnis statinys - sinagoga. Tiksli jos statybos data nežinoma, bet manoma, kad pastatas iškilo tarp 1862 - 1863 m., kai Trakuose buvo leista kurtis žydams, ir 1869 m., kai jau nurodyta gyvenus 550 žydų, turinčių ir sinagogą, ir maldos namus. Sinagoga buvo pastatyta į pietvakarius nuo miesto centro ir į vakarus nuo Vilniaus gatvės - prie Trakų gatvės, t. y. iki XIX a. vidurio apytuštėje teritorijoje, kurioje daugiausia ir kūrėsi į miestą atsikeliantys žydai. Nėra tikslių žinių, ar pirmoji ir vėlesnė sinagoga - tas pats pastatas. Ir vis dėlto manoma, remiantis gabaritų, tūrio ir formų analogijomis su kitais šios paskirties statiniais Lietuvos mažuose miestuose ir didesniuose miesteliuose (Dotnuvoje, Sedoje, Valkininkuose, Šiaulėnuose ir kitur), kad 1966 m. nuotraukoje matoma sinagoga (63 pav.) buvo statyta XIX a. antrojoje pusėje. Tai buvo gana monumentalus, didesnis už gretimus gyvenamuosius namus, stačiakampio plano medinis statinys su nedideliu įėjimo priestatu ir aukštu keturšlaičiu stogu. Fasadai konstrukcijos sumetimais buvo sutvirtinti tam tikrais tarpais išdėstytais statramsčiais; kiekvienoje dalyje tarp statramsčių buvo langas su lėkšta arka. Pastato šiaurės vakarų dalyje, kur buvo balkonas moterims, o pirmojo aukšto patalpos - žemesnės, buvo dvi eilės langų. Sinagoga uždarė Trakų gatvės perspektyvą, gerai derinosi prie gretimų namų, bet miesto panoramoje ir centre turėjo tik lokalinio akcento reikšmę." (1, psl. 183)
Kaip prisimena karaimė Raisa Kobecka, kurios tėvų namas buvo netoli šios sinagogos, po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia joje buvo įrengusi „Lietkoopsąjungos" sandėlį.
Vieninteliai išlikę šios sinagogos vaizdai - 1966-iais padarytos S. Mikulionio nuotraukos:
(Daugiau nuotraukų žr. teksto pabaigoje.)
Sinagoga buvo nugriauta 1966-iais. Kodėl - neaišku. 1969-iais parengtuose „Trakų senamiesčio rekonstrukcijos projektiniuose pasiūlymuose" (3) parašyta, jog tai įvyko „per nesusipratimą", R. Kobecka prisimena, kad tuo pat metu ten nugriauta ir daugiau namų - jų vietoje pastatytas sovietinis kvartalas, o interneto svetainėje www.zydai.lt paskelbtoje Mildos Jakulytės-Vasil parengtoje informacijoje nurodyta, jog „S. Mikulionis iškėlė kelias versijas: 1. sinagoga buvo begriūvanti ir išnešiota malkoms arba 2. nugriauta norint nutiesti Trakų gatvę." (4)
Sinagogos vieta yra pažymėta dviejose 1912 ir 1912-14 metais inžinieriaus K. Girdvainio sudarytose Trakų miesto plano schemose, iš kurių antroji informatyvesnė: nurodyti svarbesniųjų gatvių pavadinimai, sunumeruoti gyvenamieji namai, o iš visuomeninių pastatų pažymėti bažnyčia, cerkvė, kenesa, iždinė, žemės komisijos būstinė, paštas, sinagoga, miesto valdyba, valsčiaus ir miesto valdybos, miesto ligoninė ir kalėjimas:
SCHEMA
Kaip nurodyta studijoje „Trakų miestas ir pilys", šioje schemoje „užfiksuotas visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų skaičius beveik atitinka kitų to meto šaltinių duomenis: 1914 m. mieste surašyta 330 pastatų (be ūkinių), iš jų 313 gyvenamųjų namų, 11 valdžios ir 5 „visuomeniniai" pastatai, bažnyčia, cerkvė, kenesa ir sinagoga [225]." (1, psl. 170)
Tiksliai nustatyti sinagogos vietą galima iš 1947-iais darytos aeronuotraukos, kurioje šį pastatą pažymėjome (didesnės rezoliucijos šią aeronuotrauką žr.: 1947 m. aerofotonuotrauka):
Kadangi šią aeronuotrauką gretinant su S. Mikulionio nuotraukomis ir kitais duomenimis galima visiškai tiksliai nustatyti paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo Trakuose laikotarpiu stovėjusios sinagogos vietą, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre.
Tačiau ši apie 1862 m. pastatyta sinagoga nebuvo pirmoji Trakuose.
Aptardami klausimą, kada Trakuose pirmą kartą susikūrė žydų bendruomenė, citavome istorikų pateiktus XVI a. duomenis - jie liudija ir apie tuo laikotarpiu mieste stovėjusią sinagogą. Pvz., ji minima 1533 m. lapkričio 11 d. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime, kur nurodyta, kad ieškinį dėl negrąžintos skolos kunigaikščiui Rezanskiui iškėlęs Brastos žydas Abraomas Michelevičius privalo „prisiekti pagal savo žydiškos teisės paprotį ir pagal jų privilegijas, kaip valdovo Statute aprašoma", o teismas nustatė priesaikos laiką ir vietą: „ketvirtą dieną, žydui pirmadienį, švento Martyno išvakarėse, sinagogoje Trakuose". Trakai, kaip nurodė dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, pasirinkti ne atsitiktinai - priesaika prie sinagogos durų buvo numatyta Vytauto Didžiojo privilegijoje žydams, o Trakų sinagoga buvo arčiausiai Vilniaus, kur vyko šios bylos svarstymas ir kur tada dar nebuvo žydų bendruomenės (2).
Kur stovėjo ši pirmoji sinagoga, nėra žinoma. M. Jakulytė-Vasil kelia prielaidą, kad ji gali būti pavaizduota 1600 m. Tomo Makovskio Trakų graviūroje, kurioje pažymėtas pastatas su užrašu „Synagoga Judeorum":
Knygos "Trakų miestas ir pilys" autoriai šį T. Makovskio pažymėtą pastatą identifikavo kaip kenesą (1, psl. 90), laikydamiesi nuomonės, kad "Trakų žydais" ar "žydais" tuo laikotarpiu vadinti tik karaimai, o žydų bendruomenės Trakuose dar nebuvo. Kritiškai vertinant šį požiūrį ir atsižvelgiant į J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės pateiktus argumentus, galima kelti klausimą, ar T. Makovskio graviūroje nėra pažymėta sinagoga, kaip mano M. Jakulytė-Vasil:
„Dažnai teigiama, kadangi karaimai buvo vadinami žydais, o žydai į Trakus atsikraustė daug vėliau, tai T. Makovskis savo graviūroje iš tikro nupiešė kenesą. (38) Tačiau, manytume, neatmetama versija, kad tai galėtų būti sinagoga. Ji nupiešta netoli totorių mečetės ir tai galėtų būti visai netoli tos vietos, kur buvo pastatyta ir mums žinoma XIX a. sinagoga. Kaip žinia, žydai stengdavosi statyti sinagogas toje pačioje vietoje, tad ši hipotezė visai tikėtina." (4).
Yra negausių duomenų ir apie sinagogą, stovėjusią XIX a. pradžioje: nurodoma, kad karaimo Juozapo Kobeckio parduotame žydų bendruomenei sklype buvo pastatyti jų maldos namai, minimi ir 1837 m. ataskaitoje (1, psl. 138 ir 144).
Trakų žydų bendruomenės sunaikinimas
Apibendrindama Holokaustą Trakų apskrityje tyrusių istorikų Neringos Latvytės-Gustaitienės (14) ir Arūno Bubnio (15) pateikus duomenis, M. Jakulytė-Vasil rašo:
"Iki 1941 m. rugpjūčio mėn. vietiniai žydai gyveno savo namuose. Tačiau jau 1941 m. liepos pabaigoje pradėta ruoštis žydų suvarymui į getus. Trakų apskrities viršininko nurodymu Trakų miesto burmistras privalėjo nedelsdamas atsiųsti projektą dėl žydų perkėlimo į izoliuotą vietovę. Prie projekto reikėjo pridėti miesto brėžinį, pažymint vietą, į kurią numatoma perkelti žydus bei gyvenamųjų pastatų talpumą (ar perkeliamieji galės ten sutilpti). (79) Rugpjūčio 1 d. apskrities viršininkui atsakyta, kad "žydus tektų apgyvendinti tame pat mieste, bet tik atskirame kvartale". Geto vieta buvo pasirinkta Bernardinų ežero pakrantėje. Ten stovėjo 4 dviaukščiai vasarnamiai, iš trijų pusių apsupti vandens. Čia rugsėjo pradžioje pateko ne tik Trakų, bet ir Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio, Lentvario žydai. (80) Iš viso į getą buvo nugabenta apie 400 Trakų miesto žydų.
1941 m. liepos 25 d. l. e. Trakų apskrities viršininko pareigas P. Mačinskas išsiuntė nurodymus Trakų miesto burmistrui ir visiems valsčių viršaičiams. Rašte nurodoma kiekvienoje žydų bendruomenėje įsteigti atstovybę, t. y. žydų tarybą. Ją turėtų sudaryti 5 proc. bendruomenės žydų ir joje būtų 3-12 asmenų. (81) Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo išrinkta žydų taryba. Ją sudarė: Šimonas Kucas, Ovsiejus Levinas, Šimonas Cvi, Chaimas Bavarskis, Boruchas Bunivavičius, Izakas-Nochimas Galperinas, Gedeonas Klauzneris, Edmundas Levinskis, Cemachas Milikovskis, Leiba Percovičius, Chavonas Šneideris, Abraomas Šubas. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Šimonas Kucas, pavaduotoju Ovsiejus Levinas, sekretoriumi Cvi Šimonas. (82) Kaip matyti, šią tarybą sudarė svarbūs miesto bendruomenei asmenys, pvz. Šimonas Kucas dar 1919 m. buvo išrinktas į Trakų miesto valdybą, o Šimonas Cvi miesto taryboje dirbo nuo 1925 m., be to, kai kurie buvo žinomi mieste prekeiviai (žr. lentelę 2.). Kokias funkcijas atliko žydų taryba Trakuose ir ar vykdė vokiečių įpareigojimus, nežinoma. Manoma, kad šiuo atveju, jų išrinkimas turėjo asocijuotis žydams su ilgesniu getų egzistavimo užtikrinimu. (83)
Praėjus porai savaičių po geto įsteigimo, 1941 rugsėjo 30 d. vyrai, moterys, vaikai ir seneliai buvo surikiuoti kolonomis ir lydimi ginkluotos sargybos buvo nuvaryti į Varnikų mišką ir po patyčių sušaudyti. (84) Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 30 d. Trakuose buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai. (85)". (4)
Holokausto aukų atsiminimai apie Užutrakyje veikusią darbo stovyklą
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Užutrakio dvaro sodyboje veikė darbo stovykla, kurioje dirbo nacių represuoti žydai – šio fakto šiandien nežino nei Trakų gyventojai, nei plačioji visuomenė.
Tačiau ši stovykla yra minima Holokausto aukų liudijimuose ir spaudai juos parengusių tyrėjų komentaruose, iš kurių žinome, kad ji pradėjo veikti nacių okupacijos pradžioje, 1941-ųjų rugpjūtį, kai dar nebuvo įsteigtas Vilniaus getas, kad Užutrakyje gyvenę kaliniai, tarp kurių buvo ir žinomų žydų bendruomenės narių, dirbo žemės ūkio darbus ir kasė durpes, kad Vilniaus gete rūpintasi jiems suorganizuoti mobiliąją biblioteką, o Trakų vikaras Stanislavas Tiška juos lankė ir drąsino, rizikuodamas užsitraukti valdžios nemalonę.
Žemiau skelbiame kai kuriuos iš šių liudijimų.
1954-iais Johanesburge žydų išeivių iš Lenkijos Chelmo miesto išleistoje knygoje "Yizker-bukh Khelm" buvo paskelbti žydų literatūros tyrinėtojo ir rašytojo, 1925-iais Vilniuje įsteigto Žydų mokslinių tyrimų instituto bendradarbio Abraomo Aizeno (1909-1958; žr.: apie Abraomą Aizeną) atsiminimai apie iš Chelmo kilusį to paties instituto bibliotekos ir archyvo darbuotoją, žydų raštijos palikimo ir tautosakos rinkėją bei tyrinėtoją Mozę Lėrerį, su kuriuo jis kartu kalėjo Užutrakyje. Pateikiame fragmentą iš internete paskelbto angliško šios knygos vertimo „Commemoration Book Chelm" („Chelmo atminimo knyga", prieiga internete: https://www.jewishgen.org/yizkor/chelm/Chelm.html\), kuriame ši stovykla įvardijama kaip koncentacijos stovykla:
"1941 ir 1942 metais aš ir Lėreris kartu dirbome Užutrakio koncentracijos stovykloje netoli Lentvario. Čia aš aiškiai pajutau, kad viską giliai permąstęs jis galiausiai susitaikė su mirtimi. Sulaukęs vos daugiau nei penkiasdešimties, atrodė kaip sunkiai sergantis senukas, sukumpęs, užgesusiomis akimis ir giliai įkritusiais skruostais. Regis, jo rezignaciją pajutę stovyklos niekšai ėmė tyčiotis. Ašaros kyla gerkle, kai prisimenu, kokia sunki našta buvo tyčia užverčiama ant jo sulinkusių pečių. Visi stengėmės jam padėti ir perimti dalį jo pareigų; jeigu jam tekdavo darbas prie durpių ar prekių iškrovimo, jaunesni mūsiškai bandė palengvinti naštą, užimdami jo vietą. Jis jautėsi už tai labai dėkingas ir rezignaciją papildė tam tikras švelnumas mums, noras mus paguosti ir pralinksminti. Ši meilė pakeitė jo charakterį ir ideologines nuostatas. Būdamas įsitikinęs komunistas, tapo tolerantiškas tikėjimui ir dalyvaudavo visuose stovykloje vykusiuose religiniuose susirinkimuose. Tarsi mostelėjus burtų lazdele dingo ankstesnis nervingumas, o jo vietą užėmė supratingumas, tėviškas atsidavimas stovyklos draugams ir net viltis. Iki šiol atsimenu jo susižavėjimą, kai Trakų kunigas Tiszka (kurį vokiečiai vėliau nušovė) mano pastangomis susidraugavo su stovyklos darbininkais, perspėdavo apie mums gresiančius pavojus ir turėdamas laisvo laiko užsukdavo pasimokyti hebrajų kalbos. Iš pradžių Lėreris nuogąstavo, kad kunigas esąs pašalietis. Vėliau, kai visi įsitikinome nuoširdžiu Tiszkos žmogiškumu, jis tarsi atgijo. "Regis, šioje žemėje dar liko dorų nežydų. O jeigu taip, tai ne viskas prarasta!", - sakė jis." (10)
Internete anglų kalba paskelbtame "Jidiš leksikone" nurodyta, kad M. Lėreris dirbo Užutrakyje 1941-1942 metais, o vėliau grįžęs į Vilnių tapo vienu iš geto bibliotekos pagalbininkų (žr.: Yddish Leksikon apie M. Lėrerį). Kaip nurodyta 1945 m. užrašytame Meiro Slivkino liudijime, paskelbtame tame pačiame leidinyje „Commemoration Book Chelm", M. Lėreris mirė susirgęs 1944 m. koncentracijos stovykloje Estijoje, prie Narvos miesto, o paskutinėmis dienomis jį slaugė vienas iš pirmųjų YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vadovų, Vilniaus gete veikusios žydų paveldą gelbėjusios „popieriaus brigados" narys Zeligas Kalmanovičius (1885-1944), ten pat numiręs po kelių savaičių. Verta atsiminti, kad Z. Kalmanovičius taip pat yra susijęs su Trakų istorija: kaip leidinyje "Mokslo Lietuva" paskelbtame straipsnyje nurodė Gediminas Zemlickas, jis buvo vienas iš trijų geriausių to meto karaimų istorijos žinovų, į kuriuos dar 1939-iais vokiečių valdžia kreipėsi aiškindamasi, ar karaimai nėra žydai, ir kurių atsakymas padėjo apsaugoti karaimus nuo Holokausto. "Ekspertų garbei reikia pasakyti, kad jie palaikė iš Krymo kilusių Lietuvos ir Lenkijos karaimų kilmės iš tiurkų teoriją, tad jų sprendimas irgi buvo vienas iš labai svarbių, siekiant nuo holokausto išgelbėti okupuotų kraštų karaimus", - rašo G. Zemlickas (11; leidinį pdf formatu žr.: "Mokslo Lietuva" 2012-04-05).
Užutrakyje veikusi darbo stovykla minima ir prieš karą Varšuvoje bibliotekininku dirbusio, vėliau Vilniaus gete kalėjusio ir 1944 m. rugsėjį koncentracijos stovykloje Estijoje nužudyto Hermano Kruko dienoraštyje, kuris 1961 m. išleistas jidiš, 2002 m. – anglų, o 2004 m. – ir lietuvių kalba (12).
Duomenis apie Užutrakį pateikė knygos rengėjai, išnašoje aiškindami H. Kruko dienoraščio 1942 m. rugpjūčio 25 d. įraše minimą trijų Vilniaus geto gyventojų sulaikymą - jie su geto vadovybės žinia pabandė nuvykti išsiaiškinti Užutrakyje veikiančios stovyklos sąlygas, bet pakeliui buvo sugauti ir įkalinti iš pradžių Trakuose, o vėliau Vievyje.
"Užutrakyje, netoli nuo Trakų, grafams Tiškevičiams priklausiusiame dvare, buvo darbo stovykla, kurioje buvo dirbami žemės ūkio darbai ir kasamos durpės. Ši stovykla buvo įsteigta 1941 m. rugpjūčio pradžioje, ir Vilniaus žydai buvo siunčiami ten likus mėnesiui iki geto įsteigimo. Stovykla priklausė vokiečių Ostlando žemės ūkio susivienijimui. Tarp ten dirbusių buvo dr. Abraomas Aizenas, žydų akademinės gimnazijos matematikos mokytojas Lubockis, YIVO darbuotojas Moišė Lėreris, advokatas Gutmol, muzikantas Lichtmacheris ir kiti", – paaiškinime nurodė H. Kruko dienoraščio rengėjai (12, psl. 346).
1943 m. sausio 10 d. įraše minima, kad sukurta Užutrakio darbo stovyklai skirta mobilioji biblioteka - deja, išsamesnis aprašymas neišliko, nes karo metais įvairiose vietose slėpto H. Kruko dienoraščio puslapiai toje vietoje buvo sugadinti ir tyrėjams nepavyko perskaityti viso tos dienos įrašo (12, psl. 447).
Užutrakio stovykla paminėta ir 2010-iais Jeruzalėje išleistoje Holokaustą išgyvenusio bei Vilniaus geto istoriją nuo jo įsteigimo iki sunaikinimo aprašiusio žydų politiko ir rašytojo Mendelio Balberiškio (1894-1966) knygoje "Stipriau už geležį – Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimas 1941-1945, liudininko pasakojimas" ("Stronger Than Iron – The Destruction of Vilna Jewry 1941-1945, an Eyewitness Account"; nurodoma, kad pirmąją šių atsiminimų versiją jidiš kalba parašė autoriaus tėvas Teodoras Balberiškis).
"Vilniuje veikiantis komitetas (1941-ųjų vasarą nacių valdžios reikalavimu sudarytas žydų komitetas, per kurį, kaip rašo M. Balberyszki, iš ankstesnių tarnybų atleisti žydai buvo paskirstomi į darbus, - vert. past.) pradėjo gauti iš aplinkinių vietovių - Kenos, Užutrakio, Czarna Gora (galbūt Juodšilių, lenkiškai Czarny Bór, matyt, klaida atsiminimuose - vert. past.) ir Baltosios Vokės - reikalavimus atsiųsti darbininkų žydų. Šiose vietose žydai buvo įdarbinami kasti durpes. Pirmosiomis savaitėmis darbo sąlygos buvo pakenčiamos, bet darbas labai sunkus. Jauni žydai, miesto jaunuoliai, savo gyvenime nematę durpių, noriai priimdavo pasiūlymą, tikėdamiesi užsidirbti pragyvenimui ir išvengti dideliame mieste laukiančių kančių. Jie neatsisakydavo ir vėliau, patyrę, kaip sunku dirbti pelkėse, iki pusės nuogam, kai darbo diena trunka nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Moterys taip pat imdavosi labai sunkių darbų. Beliko žavėtis šių jaunuolių ir moterų kantrybe. Per labai trumpą laiką jie tapo įgudusiais savo darbo specialistais. Tikėdamiesi užsitikrinti geresnę ateitį, prisitaikė prie velniškai sekinančio darbo ir kentė.
Darbas provincijoje turėjo tam tikrų privalumų. Mažesniuose miesteliuose buvo žymiai lengviau gauti maisto produktų, nusiperkant jų betarpiškai iš vietos gyventojų. Be abejo, tai buvo nelegalu ir daug jaunų žydų sumokėjo už tai gyvybėmis, bet ši prekyba tęsėsi - rinktis nelabai buvo iš ko. Bendravimas su vietiniais reiškė prasimaitinimą ne tik jiems patiems, bet ir tiems, kurie buvo likę mieste." (13, psl. 43)
Aukščiau paskelbti duomenys liudija apie svarbų, bet lietuviams beveik nežinomą Užutrakio istorijos puslapį, todėl Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija prašo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą.
Parengė Gintaras Abaravičius ir Rasa Kalinauskaitė.
Šaltiniai:
1. Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991.
2. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, J. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua ar kas yra „Trakų žydai? // Lietuvos istorijos studijos, 1999. Nr. 7. Prieiga internete: http://www.lis.if.vu.lt/indexa694.html?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=35&ArchyvasKiekis=1
3. Dvariškis V., Gailiušis G., S. Mikulionis. Trakų senamiesčio rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai. Vilnius, 1989 m. Kultūros paveldo centro archyvas, F. 5.
4. Interneto prieiga į svetainėje www.zydai.lt paskelbtą Mildos Jakulytės-Vasil parengtą informaciją:http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/724/
5. Tochtermann J. Troki, Zarys antropogeograficzny. Vilnius, 1935.
6. Zajančkovskis M. Pasakos proanūkiams. Trakai, 2012.
7. Paulauskas A. Trakų miesto kapinės XIX-XX a. // Kapinės – Lietuvos kultūros paveldo objektas. Tyrimai ir išsaugojimo problemos. Konferencijos, skirtos dr. St. Mikulionio atminimui, medžiaga. Kaunas, 2002.
8. Šimelevičienė E. Romain Gary ir jo šeima - Vilniaus istorijos dalis. Interneto prieiga į 2014 m. svetainėje bernardinai.lt publikuotą straipsnį: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-10-romain-gary-ir-jo-seima-vilniaus-istorijos-dalis/121545.
9. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Romain Gary ir jo šeima archyviniuose dokumentuose. Interneto prieiga į publikaciją, kurioje paskelbti dokumentai iš 2014 m. parodos: http://www.archyvai.lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/romain_gary/pratarme.html
10. Bakalczuk M. Yizker-bukh Khelm. 1954, Johannesburg. Internete paskelbtas angliškas vertimas "Commemoration Book Chelm (Poland)", prieiga: https://www.jewishgen.org/yizkor/chelm/Chelm.html\
11. Zemlickas G. Baltasis likimo žirgas raudona uodega // Mokslo Lietuva. 2012, Nr. 2, 3, 4, 6, 7.
12. Herman Kruk, Togbuch fun Vilner geto (jidiš k.), New York, 1961. Anglų kalba: Herman Kruk, The Last Days of the Jerusalem of Lithuania: Chronicles from the Vilna Ghetto and the Camps, 1939-1944, Yale University Press, 2002. Lietuvių kalba: Herman Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939-1944, Vilnius, 2004.
13. Balberyszki M. Stronger Than Iron – The Destruction of Vilna Jewry 1941-1945, an Eyewitness Account. Jerusalem, 2010. Prieiga internete: https://books.google.lt/books?id=X_lQkTdML2QC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false
14. Latvytė-Gustaitienė N. Holokaustas Trakų apskrityje. 2002, Vilnius.
15. Bubnys A. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Trakų apskrityje // Voruta, 2002, lapkričio 9, Nr. 21(519).
*******
1966 m. S. Mikulionio padarytos Trakų sinagogos nuotraukos:
Savivaldybės ir kitų istoriniam miestui nebūdingų įstaigų iškėlimas iš Trakų pusiasalio į tam skirtą vietą už Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) ribų yra numatytas jau septynerius metus galiojančiame Trakų miesto bendrajame plane - deja, šis sprendinys iki šiol neįgyvendintas, kaip ir sprendiniai, pagal kuriuos numatyta atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti arba nugriauti su istorine ir gamtine aplinka agresyviai disonuojančius sovietinius pastatus.
Su bendruoju planu, patvirtintu Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46 ir paskelbtu savivaldybės interneto svetainėje, galite susipažinti čia: http://trakai.lt/architektura-ir-teritoriju-planavimas/bendrieji-planai/traku-miesto-bendrasis-planas/366
Priežastys, dėl kurių nuspręsta iškelti iš pusiasalio savivaldybę, policiją ir teismą, kultūros namus bei kitas įstaigas, yra paaiškintos šio plano aiškinamajame rašte, nurodant, kad istoriškai nebūdinguose pastatuose įkurdintos įstaigos traukia lankytojų srautus, o tai kelia automobilių stovėjimo ir kitas problemas, nesuderinamas su siekiu išsaugoti Trakų savitumą lemiančias vertybes, todėl siūloma už TINP ribų sukurti naują administracinį centrą, kuris galėtų kokybiškai funkcionuoti nedarydamas žalos istoriškai susiklosčiusiam kraštovaizdžiui:
„Trakų miesto bendrojo plano sprendiniuose Trakų miestas lieka rajono centras, todėl jo funkcionavimui būtina tam tikra infrastruktūra. Šiuo metu rajono centro funkcijos atliekamos pusiasalyje. Todėl jame atsirado įvairios paskirties pastatų, visiškai nebūdingų istoriškai susiklosčiusiam miesto charakteriui ir pan. (kultūros namai, savivaldybės pastatas, universalinė parduotuvė „Skaistis", policijos ir teismo pastatas ir t.t.). Šie objektai yra interesantų traukos objektai, todėl sukuria automobilių stovėjimo problemas ir pan.
Akivaizdus neatitikimas tarp intencijų saugoti Trakų arealo vertybes ir poreikio sukurti sąlygas kokybiškam rajoninio centro funkcionavimui. Būtent todėl Trakų miesto bendrajame plane siūloma naujo administracinio centro idėja Trakų miesto pietvakarinėje dalyje. Tokiu atveju:
- Atskiriamas Trakų miesto istorinis centras pusiasalyje nuo naujo administracinio centro pietvakarinėje dalyje.
- Naujas centras siūlomas už Trakų istorinio nacionalinio parko ribų, įvertinus vizualinio dominavimo ribą (3 km). Taip garantuojamas minimalus neigiamas poveikis istoriškai susiklosčiusiam kraštovaizdžiui (...)" (žr. aiškinamojo rašto psl. 15: http://trakai.lt/data/public/uploads/2019/07/tmbpsp-1.pdf)
Kaip nurodyta bendrojo plano aiškinamajame rašte, TINP teritorijoje urbanizavimas turi būti minimalus, o pagrindinė plėtra numatyta pietvakarių kryptimi už TINP ribų, įvertinus vizualinio dominavimo ribą (3 kilometrai). Taip pat pažymėta, kad į pietus nuo miesto numatomas aplinkkelis padės išvengti tranzitinio transporto mieste (psl. 16-18).
Naujajame administraciniame centre, į kurį suplanuota "iškelti visas administracines, valdymo įstaigas, tokiu būdu iš esmės sprendžiant automobilių stovėjimo problemas ir pan.", turėtų įsikurti Trakų rajono savivaldybė, žemėtvarkos skyrius, apylinkės teismas ir prokuratūra, SODRA, VMI, registrų centras, policijos komisariatas, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Trakų seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Trakų rajono specialistas. Be to, šiame centre, kuris užims apie 7,66 ha teritorijos, yra numatyta ir gyvenamoji bei komercinė paskirtis (psl. 21-22).
TINP direkcijos vertinimu, įgyvendinus šiuos Trakų miesto bendrojo plano sprendinius būtų galima išspręsti nemažai įsisenėjusių problemų ir panaikinti periodiškai kylančias įtampas dėl plėtros, nesuderinamos su Trakų unikalumo išsaugojimu. Belieka apgailestauti, kad to daryti neskubama.
Iki šiol nėra įgyvendinti ir prieš septynerius metus Trakų rajono savivaldybės tarybos patvirtinto bendrojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti arba nugriauti agresyvius, senamiesčio vizualinį vientisumą ardančius, vaizdingą reljefą užgriozdinančius, su istorine ir gamtine aplinka disonuojančius sovietinius pastatus.
Žemiau pateikiame kelias aktualias nuostatas iš bendrojo plano aiškinamojo rašto:
"Būtina atstatyti tradicinį Trakų užstatymo tipą (dominuoja pagrindinė gatvė) iki pat pusiasalio "apačios", t. y. iki pat žiedinės sankryžos prie dabartinės autobusų stoties. Tai leistų iš dalies sumažinti neigiamą tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų įtaką istoriškai susiklosčiusiam miesto įvaidžiui. Kartu siūloma rekonstruoti arba pagal galimybes net nugriauti sovietiniais laikais pastatytus objektus." (psl. 17)
Aptariant kraštovaizdžio ypatumus ir apsaugą, nurodyta, kad šiaurės vakarinės pusiasalio dalies miestovaizdyje išsiskiria "agresyvūs, ardantys senamiesčio vizualinį vientisumą pastatai", iš kurių "ypatingai vizualine disharmonija pasižymi restoranas "Galvė", administraciniai pastatai Vytauto gatvėje, Dūdakalnio užstatymas", o pietinėje pusiasalio dalyje esančių tipinių daugiabučių masyvas yra "ryšiai disonuojantis su smulkaus ir trapaus mastelio istoriniu senamiesčio užstatymu", "užgriozdina vaizdingo reljefo teritoriją, niveliuoja išraiškingas Trakų kalvas bei daubas" (psl. 29).
Paežerių zonoje kaip "neigiamos vizualinės dominantės" išskirtos "Dinamo" bei "Žalgirio" irklavimo sporto bazės, nurodant, kad jas "rekonstruojant privaloma nustatyti objektyvų vizualinės įtakos pobūdį istoriniam kraštovaizdžiui" (psl. 29).
"Pietrytinėje pusiasalio dalyje visuomeniniai pastatai savo dydžiais bei tūriais žeidžia žaismingą krantų kontūrą ir trapią šios dalies gamtinę morfostruktūrą. Savo kompozicija šie pastatai disonuoja su nestambių, subtilių formų pusiasalio reljefu, savo tūriais tiesiog įsirėžia į jį. Būdami aukščiausiame kraštovaizdžio erdvinės struktūros lygyje, pastarieji pastatai ypač darko Trakų miesto siluetą. Neatidėliotinai spręstina šių pastatų harmonizavimo istorinėje-gamtinėje aplinkoje problema." (psl. 29).
Pritardama aukščiau pacituotoms nuostatoms, TINP direkcija prašo imtis veiksmų, kad būtų kuo greičiau įgyvendinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu patvirtinto Trakų miesto bendrojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta iškelti istorinam miestui nebūdingas įstaigas iš Trakų pusiasalio už TINP ribų, atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti ar nugriauti su istorine bei gamtine aplinka agresyviai disonuojančius sovietinius pastatus.
Šiuos klausimus prašome svarstyti planuojant Trakų ateitį ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Jau daug metų be gyvybės ženklų ant Totoriškių ežero kranto stovintys du istorizmo stiliaus namai plokštėmis aklinai uždengtais langais - iš tų vaiduoklių, į kuriuos žvelgiant Trakų gyventojams ir svečiams kyla klausimas, kas ir kodėl "užkonservavo" šį miestą. Dėl tokių vaizdų mėgstama kaltinti Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkciją, bet priežastys, dėl kurių šis senamiesčio kampelis yra paverstas nejaukiu užkaboriu - anaiptol ne draudimai.
Šiuos namus, esančius adresu V. Kudirkos g. 14 ir 14A, ne tik galima, bet ir reiktų kuo greičiau sutvarkyti, nes tai - vietinės reikšmės kultūros vertybė, mokytojų seminarijos pastatų kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 41939), kurį sudaro seminarijos ir pagalbinis pastatai, išlaikę autentiškus istorizmo stiliaus bruožus ir puošybos elementus, būdingus XIX a. II p. gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams. 1924-1957 metais čia veikė mokytojų seminarija, iš pradžių lenkiška, o vėliau lietuviška.
Iki 2005-ųjų kompleksas priklausė Trakų rajono savivaldybei, kuri pardavė jį privačiam juridiniam asmeniui (įdomi detalė - sprendžiant iš registro duomenų, pinigus už šį turtą savivaldybė gavo tik 2011-iais).
Netrukus buvo sudarytos sąlygos rekonstruoti administracinius pastatus į gyvenamuoseius namus: 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S1‐186 Trakų rajono savivaldybės taryba patvirtino detalųjį planą, kuriuo pakeitė sklypo naudojimo būdą iš visuomeninės paskirties į gyvenamųjų teritorijų, o 2013-iais institucijos suderino projektą ir išdavė statybos leidimą.
Nepaisant to, šie paveldo požiūriu vertingi namai dėl TINP direkcijai nežinomų priežasčių ir toliau stovi apmirę ir netvarkomi, o Trakų rajono savivaldybė tai toleruoja. Ypač apmaudu pagalvojus, kad šioje nuostabioje ežero pakrantėje per tą laiką būtų galėjęs atsirasti puikus viešbutis, kurių taip trūksta Trakuose.
TINP direkcija prašo išnagrinėti šį atvejį ir imtis veiksmų, kad Trakų senamiestyje esanti kultūros vertybė - mokytojų seminarijos pastatų kompleksas - būtų tinkamai sutvarkyta ir pradėta naudoti šiuolaikinės visuomenės poreikiams.
Viena iš didžiųjų mūsų laikų Trakų paslapčių - kodėl Trakų raj. savivaldybei priklausantis buvusios internatinės mokyklos pastatas pačiame miesto centre, jo senamiestyje, Birutės gatvėje šalia Lukos ežero jau daug metų stovi nusiaubtas, išdaužytais langais, šiurpindamas visai greta darželį ir mokyklą lankančius vaikus vaizdais, vertais zombių miestu kadaise vadinto Didžiasalio nykiausių laikų?
2017-iais leidinyje "Trakų žemė" tą klausimą su skausmu kėlė buvę šios mokyklos pedagogai, straipsnyje "Mokyklos gimimas ir... išnykimas" (žr.: http://www.traku-zeme.lt/mokyklos-gimimas-ir-isnykimas/) priminę jos istoriją (įsteigta 1957-iais, kai po Stalino mirties prasidėjus "atšilimui" tėvai išsikovojo teisę mokyti savo vaikus lietuviškai, nes vidurinėje mokykloje dėstyta tik rusų ir lenkų kalbomis, vėliau čia dirbo ir mokėsi nemažai žinomų asmenybių, veikė irkluotojų klasės) ir faktą, kad pastatas nusiaubtas visai neseniai - po to, kai nuo 2000-ųjų čia veikę Trakų vaikų globos namai 2009-iais buvo perkelti į Rūdiškes ir paliko patalpas, įrengtas už Vokietijos Reinės mieste veikiančių "Carito" vaikų globos namų ir Reinės miestiečių paaukotas lėšas:
"Vokiečiai padėjo renovuoti bendrabučio pastatą, teikė gausybę įrenginių, pagal europinius reikalavimus išpuošė kambarius, užsimezgė glaudūs ryšiai tarp Reinės ir Trakų globos namų vaikų. Deja, visa tai truko neilgai. Globos namai buvo perkelti į Rūdiškes, vėliau į Lentvarį. Bendrabučio pastatas merdi, langai išdaužyti, stogas kiauras, baisu net pagalvoti, kaip atrodo vokiečių pastangomis išpuošti kambariai. Kaip ir Trakų Salos pilis XX a. pradžioje, mūsų bendrabutis iki šiol „tebestovi dar vis.... ir iš skausmo mums verkia širdis."
Iškėlus globos namus, pastatas buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir 2011-iais Trakų raj. savivaldybės sprendimu perduotas patikėjimo teise valdyti UAB „Trakų šilumos tinklai", o vėlesnė informacija prieštaringa ir, švelniai tariant, keista.
2012-ųjų sausį laikraštis „Galvė" žinutėje „Svajoja apie sanatoriją Trakų internate" paskelbė, kad „sulaukta pasiūlymo atlikti medicininės reabilitacijos, sanatorinio gydymo ir sveikatinimo paslaugų plėtros galimybių studiją, kuri galbūt būtų pirmasis žingsnis pastatą vaiduoklį vėl prikelti naujam gyvenimui" (žr.: https://www.galve.lt/svajoja-apie-sanatorij-trak-internate/).
Kiek daugiau nei po pusmečio ta pati „Galvė" žinutėje "Kas parduoda Trakus?" (žr.: https://www.galve.lt/pardav-bals-ir-gavo-per-galv/) pranešė, kad nežinomi asmenys be Trakų rajono tarybos žinios bando parduoti internato pastatą, skelbimuose įkainotą 4,4 milijonais litų, be to, internatui suformuotas žemės sklypas paslapčia padalintas, o jo dalis su katiline ir skalbykla „jau priklauso nenustatytiems subjektams":
"Dar 2011 metų birželio 7 dieną pastatų kompleksas su visa žeme (Birutės g. 42A) perduotas UAB „Šilumos tinklai" naudoti. Vieną dieną eidamas pro šalį tarybos narys Henrikas Jankovskis pastebėjo atliekamus geodezinius matavimus internato teritorijoje ir naudodamasis teise pasmalsavo - kas ir ką čia veikia? Prisistatęs matininkams, tarybos narys gavo atkirtį, esą jis nepanašus į tokį ir daugiau į kalbas nebuvo leistasi. Šis įvykis sukėlė įtarimą ir buvo pasidomėta kitais keliais, kokie darbai atliekami šioje savivaldybės tarybai priklausančioje teritorijoje. Labai greitai paaiškėjo, kad šis turtas yra parduodamas ir įvertintas 4,4 mln. litų. Apie tokį disponavimą turtu taryba nebuvo informuota, mat reikalingas jos sutikimas dėl bet kokių susijusių veiksmų. Viešumon šį klausimą iškėlusi tarybos narė Nijolė Ramoškienė savaitraščiui „Galvė" teigė, jog buvo netgi bandyta „derėtis" su pardavimų agentūra dėl kainos, aiškūs tam tikri telefonų numeriai. Komisijos posėdžio dieną visi skelbimai jau buvo išimti, tačiau, kaip tikino tarybos narys K. Ramanauskas, yra išlikusios žymės, įrodančios tokių skelbimų buvimą. (...)
Šis klausimas - kas ir kokiu būdu bandė parduoti savivaldybės turtą - vien internato pastatais nesibaigė. Anot komisijos posėdyje dalyvavusios tarybos narės Zofijos Abeciūnienės, „Šilumos tinklams" buvo perduotas vientisas sklypas, kuris šiuo metu yra padalintas ir parduodama tik viena jo dalis. Kita dalis (suformuotas atskiras žemės sklypas su internatui priklausiusia katiline, skalbykla ir kt.) jau priklauso nenustatytiems subjektams. Komisija tokius žingsnius įvardija kaip kriminalą."
Kiek išsamiau šią keistą istoriją dienraštyje "Lietuvos žinios" 2012 m. gruodžio 5 d. paskelbtame straipsnyje "Trakų turtas parduodamas paslapčia" aprašė žurnalistas Valdas Kvedaras, kuriam pavyko pabendrauti su Vilniuje įsikūrusios nekilnojamojo turto agentūros darbuotoju, už 4,4 mln. Litų pardavinėjusiu 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatą ir hektaro žemės sklypą bei žadėjusiu pasitarti su neįvardintu "šeimininku" dėl galimybės pakeisti jo paskirtį (straipsnio tekstą žr. šios žinutės pabaigoje po nuotraukomis arba čia: https://docslide.net/documents/2012-gruodzio-5-d-treciadienis-nr-279-13-407.html).
Kuo baigėsi ši istorija ir ar pavyko ką nors išsiaiškinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, į kurią žadėjo kreiptis dalis Trakų rajono tarybos narių - nežinia, tik aišku, kad buvusios internatinės mokyklos pastatas vis dar griūva ir, sprendžiant iš Registrų centro duomenų, vis dar priklauso Trakų rajono savivaldybei (pastato un. Nr. 4400-0261-2662, adresas Birutės g. Nr. 42A, žemės sklypo un. Nr. 4400-3069-5793).
Ką būtų galima daryti su šiuo vaiduokliu?
Pagal Trakų rajono savivaldybės užsakymu parengtą ir Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 81-46 patvirtintą Trakų miesto bendrąjį planą (reg. Nr.T00074362) bei 2016 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. Sl-232 patvirtintą šio plano sprendinių koregavimą (reg. Nr.T00079197) šis pastatas patenka į mišrios paskirties ypač vertingą teritoriją, pagrindiniame brėžinyje pažymėtą indeksu uSn*, kuriai taikomi ypatingi reikalavimai: joje vadovaujamasi specialiaisiais Trakų senamiesčio planais, negali būti didinamas užstatymo aukštingumas, draudžiami aukštybiniai pastatai. Tačiau pagal bendrąjį planą šis pastatas gali būti modernizuojamas.
Taigi, trukdymu tvarkyti Trakus pastaruoju metu nepagrįstai kaltinama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nėra kalta, kad miesto centre stovi nusiaubtas pastatas, šiurpinantis į darželį ir mokyklą einančius vaikus ir keliantis pagrįstą miesto gyventojų pasipiktinimą.
Prašome šį atvejį išnagrinėti ir imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas viešasis interesas sutvarkyti šį Trakų senamiestyje esantį pastatą.
2012 m. gruodžio 5 d. dienraštyje “Lietuvos žinios” paskelbto straipsnio tekstas:
2012 12 05
Lietuvos žinios
Korupcijos kvapas
“Trakų turtas parduodamas paslapčia”
VALDAS KVEDARAS
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) prašoma išsiaiškinti, kas užsimojo už 4,4 mln. litų parduoti Trakų savivaldybei priklausantį itin patrauklioje vietoje esantį nekilnojamąjį turtą. Rajono tarybos nariai teigia sutikimo tokiam sandoriui nedavę, o meras Vincas Kapočius skandalingą situaciją vadina nesusipratimu.
Trakų merijoje kilusio skandalo aplinkybes vakar mėgino narplioti į Korupcijos prevencijos komisijos posėdį susirinkę rajono tarybos nariai. Apie tai, kad kažkas bando parduoti savivaldybės turtą - 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto buvusio internato-mokyklos keturaukštį pastatą ir hektaro žemės sklypą, - jie sužinojo iš dviejuose internetiniuose nekilnojamojo turto portaluose prieš kurį laiką paviešintų skelbimų.
Skelbimai sukėlė šoką
Brokeris Algimantas Čepanauskas, Vilniuje įsikūrusios nekilnojamojo turto bendrovės “Geseras” direktorius, siūlė pastatą su žemės sklypu pirkti už 4,4 mln. litų. Tokiam sandoriui Trakų rajono taryba nebuvo davusi sutikimo, tad staigmena vietos politikams sukėlė šoką.
Korupcijos prevencijos komisija tikėjosi, kad sulauks merijos juristo Leonardo Urbanovičiaus paaiškinimų. Tačiau komisijos pirmininkas Kęstutis Ramanauskas pranešė, kad teisininkas, jo žiniomis, yra išvykęs į Paluknyje rengiamą rajono seniūnų susirinkimą. K.Ramanauskas teigė iš ryto buvęs mero V.Kapočiaus kabinete, tačiau rajono vadovas nė žodžiu neužsiminė apie komisijos nariams rūpimo objekto pardavimą.
Dar praėjusios savaitės pabaigoje vykusiame Trakų tarybos posėdyje rajono vadovas viešai teigė apie paslaptingą sandorį girdintis pirmą kartą ir siūlė patiems tarybos nariams išsiaiškinti, kas ir kodėl minėtą turtą gali pardavinėti.
Buvęs internatas-mokykla yra pačiame miesto centre, Birutės gatvėje, atokiau nuo daugiabučių, visai šalia Lukos ežero. “Pastatas buvo skirtas internato-mokyklos mokiniams apgyvendinti. Keturiuose aukštuose, 3500 kvadratinių metrų plote yra 160 patalpų nuo 10 iki 60 kvadratinių metrų, kurias, reikalui esant, galima jungti. Iš abiejų pastato pusių yra erdvus kiemas, sodas, iš viso 100 arų sklypas. Šalia pagrindinio pastato yra prie jo prijungtas 511 kvadratinių metrų priestatas, kuris buvo naudojamas kaip valgykla. Pastato paskirtis - visuomeninė, galima įkurti švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, apgyvendinimo bei kitas įstaigas”, - taip skelbime buvo reklamuojamas Trakų rajono savivaldybei priklausantis turtas.
Vakar taip ir nesulaukę nei mero, nei savivaldybės administracijos vadovų paaiškinimų dėl minėto turt pardavimo, Korupcijos prevencijos komisijos nariai nutarė kreiptis į STT.
Meras nieko nežino
LŽ kalbintas Trakų meras V.Kapočius tikino apie ketinimus parduoti pastatą sužinojęs tik tarybos posėdžio metu. “Mums, savivaldybei, šis pastatas nepriklauso”, - pirmus LŽ klausimus bandė atremti jis. Rajono vadovas aiškino, kad tai yra bendrovės Trakų šilumos tinklų turtas.
Paprieštaravus, kad daugiau kaip prieš metus pats meras pasirašė sprendimą dėl pastato perdavimo patikėjimo teise UAB Trakų šilumos tinklams, kurių steigėja ir akcininkė yra pati savivaldybė, V.Kapočius tikino gerai nebepamenantis, kokios sutarties tada būta. “Apie pastato pardavimą nieko pasakyti negaliu. Po tarybos posėdžio klausiau bendrovės vadovų, jie teigė apie tai nieko nežinantys”, - sakė V.Kapočius. Jis pabrėžė, kad dėl šio nesusipratimo neketina kreiptis į teisėsaugos institucijas. “Gal kas nors taip pajuokavo? O gal tarybos opozicija pati paskelbė apie pardavimą?” - svarstė meras.
Jis prisipažino po tarybos posėdžio kalbėjęs su Trakų šilumos tinklų direktoriaus pavaduotoju Leonardu Karnila. Šį veikėją, buvusį savivaldybės administracijos vadovą, STT agentai dar 2008 metų pradžioje buvo sulaikę kartu su kitais savivaldybės atstovais įtarus piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, kyšininkavimu. Ši byla teismo dar neišnagrinėta.
Vėliau meras patikslino gavęs oficialų UAB Trakų šilumos tinklų direktoriaus Kęstučio Kasperavičiaus pasirašytą atsakymą, kad bendrovė nėra sudariusi jokių ketinimo sutarčių dėl patikėjimo teise valdomo pastato pardavimo.
Vadina korupcijos skandalu
Trakų rajono tarybos narė Nijolė Romaškienė LŽ teigė, kad tarybos nariams mįslingas internato-mokyklos pardavimas kvepia nauju korupcijos skandalu. Jai atrodo, jog keistas sutapimas, kad Trakų šilumos tikluose dirba minėtas L.Karnila.
Politikė sakė atkreipusi dėmesį ir į dar vieną gana paslaptingą šios istorijos aplinkybę. Anksčiau internatui-mokyklai priklausė ir šalia esantys skalbyklos, katilinės su garažais statiniai. Šiuo metu šie objektai nuo pagrindinio turto atidalyti, suformuota nauja žemės valda. Kas ir kodėl taip pasielgė, pasak N.Romaškienės, savo tyrime turėtų atsakyti STT.
Pasitars su šeimininku
Interesantu apsimetęs LŽ žurnalistas vakar turėjo galimybę “pradėti” mokyklos-internato pirkimo procedūrą. Paskambinus brokerio A.Čepanausko nurodytais dviem telefono numeriais, iš pradžių niekas neatsiliepė. Tačiau netrukus sulaukta paties brokerio skambučio. Sužinojęs, kad interesantas ketina pirkti mokyklos-internato pastatą, verslininkas patikslino, jog šiuo metu “skelbimas išimtas”, tačiau nepaneigė, kad objektas nebeparduodamas. Pašnekovas pabrėžė esminę detalę – pastato šeimininkai ieško investuotojų, kurie galėtų būti bendraturčiais.
Pasiteiravęs, ką galimi pastato pirkėjai nori daryti, ir išgirdęs, kad ketinama pastatą nugriauti, o teritorijoje statyti nedidelių viešbučių kompleksą, A.Čepanauskas susirūpino. “Tada šeimininkui reikėtų keisti pastatų paskirtį. Aš turėčiau su juo pakalbėti, ar sutiks. Tačiau šeimininkas pageidauja
investuotojo, kurio padedamas galėtų įrengti sveikatingumo kompleksą”, - aiškino brokeris.
Paprašytas nurodyti šeimininką - gal be tarpininkų pavyks susiderėti, A.Čepanauskas sakė to padaryti negalintis. “Aš pats su šeimininku pakalbėsiu, o vėliau jums paskambinsiu”, - žadėjo nekilnojamojo turto brokeris. Tačiau LŽ žurnalistas verslininko skambučio taip ir nesulaukė. •
Žmonių santykiai, pagrįsti atjauta ir bendradarbiavimu, noras kartu su kitais kurti jaukesnę aplinką ir padėti silpnesniems bendruomenės nariams - esminis dalykas, be kurio neįmanoma sukurti šiuolaikiško žalio miesto, kur žmonės būtų atidūs vieni kitiems, gamtai ir istoriniam palikimui.
Trakuose yra nemažai aktyvių bendruomeniškų žmonių, kurie savo pavyzdžiu rodo kūrybinę savanorystės galią, imdamiesi tokių iniciatyvų, kaip kelių Trakų rajone gyvenančių šeimų įkurti ir trečius metus sėkmingai veikiantys mokymosi namai „Patirčių slėnis" (kaip apibūdina patys jo kūrėjai, mažieji trakiečiai ugdomi derinant Valdorfo, lauko ir kitas pedagogikas, bendruomeninę ir bendradarbiavimo kultūrą) ar pilietinė švietėjiška akcija, kurios tikslas - kad Trakai atsisakytų vienkartinių indų ir plastiko, pasirinkdami ekologiško miesto kelią.
Iš tokių dalykų kyla miesto gyvybė, todėl rūpinantis ateitimi derėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas bendruomeniškumui ir savanorystei.
Be to, savanorystės centrai, kuriuose galėtų apsistoti iš kitų Lietuvos vietų ar užsienio atvykę savanoriai, sudarytų galimybę keliauti, plėsti akiratį, per darbą ir savanoriavimą geriau pažinti save ir aplinką - o tai ypač svarbu jauniems, savo kelio gyvenime ieškantiems žmonėms.
Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija šia linkme jau yra nuveikusi kai kuriuos darbus.
Netrukus, 2019-ųjų rudenį, Užutrakio dvaro sodyboje turėtų atverti duris savanorystės centras, įrengtas viename iš restauruotų pastatų. Jame bus sudarytos sąlygos apsistoti keturiems savanoriams, kurie padėtų gaivinti ir prižiūrėti dvaro sodybą su garsiojo kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) suprojektuotu parku. Ateityje į šį savanorystės centrą TINP direkcija ketina pakviesti ir iš globos įstaigų išėjusių jaunuolių, kuriems neturint šeimos palaikymo yra sunkiau įsitvirtinti gyvenime - galbūt Užutrakis, kur jie galėtų apsiprasti su savarankiška suaugusio žmogaus buitimi ir užsiimti prasminga veikla, taptų atrama prieš žengiant toliau.
Dar viena erdvė, kur galėtų įsikurti ir savo veiklą plečiantys mokymosi namai „Patirčių slėnis", ir iš kitų Lietuvos miestų bei užsienio atvykę savanoriai - pastatai, kuriuose šiuo metu dirba TINP direkcija, esantys šalia buvusios rotušės aikštės su šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu (adresai Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5). TINP direkcija iš jų persikeltų į vieną iš restauruotų pastatų Užutrakio dvaro sodyboje.
Jeigu šalia buvusios rotušės aikštės atsirastų gyvybingas visuomeninės veiklos centras, tai galėtų tapti pirmu žingsniu į istorinio miesto centro atkūrimą ir pritaikymą rekreacijai - tai numatyta ir TINP planavimo dokumentuose, tik, deja, nevykdoma, nors TINP direkcija siūlė atkurti prie rotušės aikštės buvusius namus ir įkurdinti juose centrą, kur dviratininkams ar kito alternatyvaus keliavimo entuziastams būtų teikiamos įvairios turistams reikalingos paslaugos - informacijos, maitinimo, laikinojo apsistojimo, tradicinių amatų pažinimo ir pan. (žr.: "Kada atkursime Trakų senamiestį ir grąžinsime sovietų atimtą nuosavybę?").
Todėl TINP direkcija siūlo planuojant Trakų ateitį ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje, numatyti savanorystės ir bendruomeninės veiklos centro įkūrimą dabartiniuose TINP direkcijos pastatuose Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5, o taip pat imtis veiksmų, kad būtų atkurtas prie Trakų rotušės aikštės buvęs užstatymas, įsteigiant turistinių paslaugų centrą dviratininkams ir kitiems aplinką tausojantiems keliautojams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktuose buvo įtvirtinta mūsų valstybės valia atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą ir sunaikintą užstatymą, numatant istoriniais duomenimis pagrįstą gyvenamųjų namų statybą pusiasalio teritorijoje ir rekonstruojant sovietmečio statinius. Vietos gyventojams turėjo būti grąžinta sovietų valdžios nusavinta žemė, atkuriant mieste istorinius sklypus.
Deja, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus tai tebėra neįgyvendinta - Trakų senamiestį vis dar darko apleisti sovietiniai pastatai, neatkurtas per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau sunaikintas užstatymas, seniesiems trakiečiams negrąžinta jų protėvių žemė.
Kokie teisės aktai ignoruojami ir ką dėl to prarandame?
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo" (Žin., 1993, Nr.68-1287) nustatė, kad siekiant „(...) atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą, atstatyti sunaikintą užstatymą, numatoma gyvenamųjų namų statyba pusiasalio teritorijoje. Siūlomų atstatyti sunaikintų ar sunykusių pastatų kiekis, atstatymo eiliškumas, jų panaudojimas visuotinei infrastruktūrai plėtoti bei regeneravimo principai nustatomi senamiesčio regeneravimo projekte. Taip pat turi būti numatyta pokario metais pastatytų namų rekonstrukcija". Taip pat nustatyta, kad Trakų senamiesčio apsaugos ir naudojimo režimą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" (Žin., 1992, 22-652) patvirtintų sąlygų XIX skyrius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 6 d. nutarimas Nr. 735 "Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose" (Žin., 1992, Nr. 30-950). Įgyvendinant pastarąjį nutarimą, buvo parengtas "XV-XX a. Respublikinės reikšmės architektūros ir urbanistikos paminklas. Trakų senamiestis. Sklypų išplanavimo projektas" (reg. Nr. T00043473), patvirtintas 1993 m. gruodžio 22 d. Trakų rajono valdybos potvarkiu Nr. 395v "Dėl Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto".
Pagal šį projektą aplink buvusios miesto rotušės aikštę su šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu buvo numatyta atkurti ir suformuoti net 11 sklypų, kuriems nustatyti režimai „E - atkuriamas sunaikintas istorinis užstatymas" ir „G - sklypai skiriami rekreacijai". Deja, šioje vietoje iki šiol suformuotas tik vienas sklypas ir nuosavybė grąžinta tik įtakingo vietos politiko šeimai. Todėl miesto istorinis centras liko neatkurtas, neatstatyti čia stovėję tradiciniai gyvenamieji namai ir nevykdoma jokia rekreacinė veikla.
Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija siūlė atkurti buvusį rotušės aikštės užstatymą ir jame įkurdinti centrą, kuriame dviratininkams ar kito alternatyvaus keliavimo entuziastams būtų teikiamos įvairios turistams reikalingos paslaugos - informacijos, maitinimo, laikinojo apsistojimo, tradicinių amatų pažinimo ir kitos - deja, šie pasiūlymai liko neišgirsti.
Dar vienas pavyzdys: 1998-iais demontuojant Karaimų gatvės namą Nr. 6, vieną iš didžiausių medinių istorinių Trakų pastatų, jis buvo apmatuotas, numatant atstatyti. Deja, jau beveik 20 metų pastatas neatkuriamas, o žemės plotas senamiesčio viduryje nenaudojamas nei gyvenamajai paskirčiai, nei turizmo, nei verslo tikslams - nors puikiai tiktų tradiciniam Trakų viešbučiui, ypač patraukliam tuo, kad būtų įsikūręs pačiame valstybės saugomos TINP teritorijos centre, prie pat Trakų Pusiasalio pilies.
TINP direkcija dar 2014-iais pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui informaciją apie Trakų senamiesčio teritorijoje nesuformuotus ir negrąžintus 25 sklypus, kuriuos jau tuo metu buvo galima suformuoti, atkuriant piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų mieste.
Tikėtasi, kad tai padės atkurti istorinį teisingumą, o atgavę žemę senieji gyventojai patys imsis atkūrinėti Trakų senamiestį. Deja, taip neįvyko.
Pažymėtina, kad Trakų urbanistinio draustinio specialiajame plane „XV-XX a. architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio regeneravimo projektas. Tvarkymo ir naudojimo režimo projektas" (buv. reg. Nr. T00043474) yra numatytas pastatų ir kitų elementų atkūrimas bei statyba istorinių duomenų pagrindu – deja, keturių Lietuvos Respublikos Seimo narių inicijuotoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi išaiškino, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos tinkamai nepaskelbė šio projekto, dėl to jis yra neįsigaliojęs (nutartį žr.: https://www.lvat.lt/doclib/my86jq0uxk1cx746mkt8bsk49dexqau1).
TINP direkcija prašo imtis būtinų veiksmų, kad piliečiams būtų atkurtos nuosavybės teisės į Trakų mieste turėtą nekilnojamąjį turtą bei užtikrinti, kad bus įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, numatantys Trakų senamiesčio tradicinio vaizdo ir sunaikinto užstatymo atkūrimą, istoriniais duomenimis pagrįstą gyvenamųjų namų statybą pusiasalio teritorijoje bei sovietmečio statinių rekonstrukciją.
Šiuos klausimus prašome apsvarstyti planuojant Trakų vystymą ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.
Gražioje vietoje šalia Bitiškių ežero netoli Trakų esančiame Kudrionių kaime būtų galima kurti filmą apie pasaulį ištikusią katastrofą - sovietmečiu čia buvusio „Plastos" gamyklos profilaktoriumo pastatai atrodo taip, lyg paskutinį kartą žmogaus koja į šią vietą būtų įžengusi tada, kai prieš tris dešimtmečius griuvo geležinė uždanga. Vaiduokliškos griuvenos, kur dar neseniai tarp šiukšlių galėjai rasti iš sovietmečio užsilikusį pieno pakelį. Dabar šiukšlių mažiau, bet kitkas liko kaip buvę – griūvantys pastatai, ant kurių žaliuoja gerokai ūgtelėję medeliai, išdaužyti, su visais rėmais išplėšti langai ir durys, vanduo, tekantis per nuniokotų kambarių sienas, iš pažiūros bet kada nugriūti galintys aptrupėję balkonai ir laiptai bei neuždengti šuliniai, grasinantys pražudyti neatsargų smalsuolį.
Čia turėjo atsirasti visuomeninės paskirties objektas - šiuolaikiškas poilsio kompleksas su paplūdimiu, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintoje Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) planavimo schemoje buvo numatyta sovietinius pastatus rekonstruoti, įrengiant poilsio namus, kur vasarą galėtų apsistoti 296, o žiemą - 240 žmonių. Kartu numatyta naujai įrengti iki 250 vietų paplūdimį 400 m. ilgio šiaurinėje Bitiškių ežero pakrantėje.
Tai vienas iš atvejų, kai pagal TINP planavimo schemą numatyta sovietinius pastatus ne nugriauti, bet pertvarkyti ir pritaikyti dabarčiai - nurodyta, kad jie „... gali būti rekonstruojami, remontuojami, ribojant jų dydį bei architektūros formas, pagal architektūros tradicijas bei kraštovaizdžio apsaugos reikalavimus, projektus suderinus nustatyta tvarka".
Todėl Kudrionių kompleksui yra suformuotas net 8 ha dydžio rekreacinės paskirties žemės sklypas (kad. Nr. 7984/0001:184, Žaizdrių kad. vietovė), kuriame yra 25 pastatai ir statiniai.
Iš jų 11 nuosavybės teise pagal 1999 m. sausio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-605 priklausė Trakų rajono savivaldybės tarybai, kuri šį turtą perdavė valdyti savo įsteigtai UAB „Trakų paslaugos" (buvusi UAB "Trakų turizmas").
Ši įmonė pagal 1999 m. gegužės 3 d. priėmimo-perdavimo aktą perėmė: 1. poilsio namus (un. Nr. 7999-2004-1129), 2. poilsio namus (un. Nr. 7999-2004-1132), 3. poilsio namus (un. Nr. 7999-2004-1118), 4. gyvenamąjį namą (un. Nr. 7999-2004-1030), 5. visuomeninio maitinimo pastatą (un. Nr. 7999-2004-1072), 6. kultūrinį, mokslo pastatą (un. Nr. 7999-2004-1061), 7. buitinio aptarnavimo pastatą (un. Nr. 7999-2004-1083), 8. ūkinį pastatą (un. Nr. 7999-2004-1094), 9. garažą (un. Nr. 7999-2004-1050), 10. siurblinę (un. Nr. 7999-2004-1044) ir 11. rūsį (un. Nr. 7999-2004-1107).
1999 m. kovo 10 d. Trakų rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. 29 „Dėl UAB „Trakų turizmas" patvirtino „Kudrėnų poilsio bazės investicinį projektą" – planuota, kad atnaujinus poilsio kompleksą jame ilsėsis Vilniaus ir Kauno gyventojų šeimos, vyks vaikų vasaros stovyklos ir apsistos svečiai iš Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos – ir suteikė 1,2 mln. litų garantą paskolai gauti (investicinį projektą galite perskaityti paspaudę nuododą teksto pabaigoje).
Deja, užuot kūrus Trakams svarbų rekreacinį objektą, prasidėjo kitoks procesas - nors į kompleksą investuotos didelės viešosios lėšos, savivaldybės įsteigta UAB „Trakų paslaugos" nevykdė investicinio projekto, o jai valdyti perduotas turtas pamažu perėjo į kitas rankas.
2002 m. rugpjūčio 9 d. turto pardavimo be varžytinių aktais Nr. ABC006121 ir Nr. ABC006118 UAB „Trakų paslaugos" prarado net dvejus poilsio namus (319,11 m² ir 319,72 m² ploto).
Viešojo intereso požiūriu nesuprantama ir tai, kodėl įspūdingo dydžio gyvenamajame name (un. Nr. 7999-2004-1030), kurio plotas net 1073,22 m², UAB „Trakų paslaugos" deklaravo tik 372,29 m² gyvenamąjį plotą ir kodėl šis apie 14 puikiai išplanuotų ir įrengtų butų pastatas bemaž du dešimtmečius stovėjo nenaudojamas ir naikinamas.
Verta prisiminti, kad Kudrionių kompleksas buvo minimas Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tirtoje korupcijos byloje, kurioje už kyšininkavimą buvusiems Trakų rajono merui Vytautui Petkevičiui, vicemerui Sauliui Raščiauskui ir administracijos direktoriui Leonardui Karnilai paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės, jų vykdymą atidedant 3 metams (žr.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/korupcijos-byloje-nuteisti-buve-traku-savivaldybes-vadovai-isvenge-laisves-atemimo-bausmes-59-810030).
„STT tirtos bylos duomenimis, 2008-ųjų vasarį L. Karnila su įkalčiais kišenėje buvo sulaikytas darbo kabinete, kai tarpininkė jam perdavė 10 tūkstančių litų. Skelbta, kyšis buvo skirtas tam, kad Trakų savivaldybė sutiktų parduoti Kudrionių kaime esančią poilsio bazę už 2,5 milijonų litų.", - rašoma STT interneto svetainėje pacituotame straipsnyje (žr.: https://www.stt.lt/lt/naujienos/?cat=3&nid=1649&print=1).
Kai 2017-iais, jau pasibaigus korupcijos bylai, TINP direkcija eilinį kartą pasidomėjo Kudrionių komplekso likimu, Trakų raj. savivaldybės merė 2017 m. liepą atsiųstame rašte nurodė, kad 2017 m. gegužės 10 d. jis buvo parduotas - tai padaryta Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S1-225 „Dėl UAB „Trakų paslaugos" nekilnojamojo turto pardavimo" pagrindu.
Taigi, vaiduoklių miestelis ant Bitiškių ežero kranto gąsdina čia užklystančius Trakų svečius anaiptol ne todėl, kad TINP planavimo schema ar TINP direkcija trukdytų šią teritoriją sutvarkyti - priešingai, TINP planavimo schema sudaro išskirtines galimybes Kudrionių komplekse ir jo aplinkoje vystyti rekreacinę veiklą, o TINP direkcija ne kartą ragino savivaldybę imtis šio darbo.
Tokios pat pozicijos TINP direkcija laikosi ir dabar - Kudrionys yra tinkama vieta rekreacijai ir tokio objekto Trakams reikia, todėl prašome šį atvejį išnagrinėti ir imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinta tai, kas numatyta TINP planavimo schemoje.
TINP direkcijos raštą Trakų raj. savivaldybei dėl Kudrionių komplekso ir prie jo pridėtus dokumentus, tarp jų ir 1999 m. kovo 10 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą „Kudrėnų poilsio bazės investicinį projektą", rasite čia: 2017-06-16 TINP direkcijos
Viena iš akis badančių Trakų problemų - tai, kad gausiau lankantis turistams Karaimų gatvė, senamiesčio kiemeliai ir Galvės ežero pakrantė ties tiltais į Salos pilį tampa panašūs į perpildytą autobusų ir lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelę.
Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ne kartą siūlė šią problemą spręsti, keičiant savaime susiklosčiusį požiūrį į Trakus kaip „vienos pilies miestą" ir kryptingai kuriant „Trakų - ežerų miesto" koncepciją.
Naujas požiūris į Trakus, kaip ežerų miestą, smarkiai išplėstų turizmo ir kultūrinės veiklos erdvę - tam būtų pritaikytas ne tik vienintelis Galvės ežeras (371,2 ha) ir vienintelė jo pakrantė, kaip dabar, bet ir pusiasalyje įsikūrusį miestą natūraliai juosiantys Bernardinų-Lukos (79,3 ha), Totoriškių (75,7 ha) ir Skaisčio (307,9 ha) ežerai.
Kurti šį naują požiūrį padėtų TINP direkcijos jau seniai siūlomi konkretūs sprendimai, kurie leistų išskaidyti lankytojų srautus visame Trakų mieste, o transporto priemones palikti miesto prieigose.
Tam, kad vietos gyventojai ir svečiai moderniomis ekologiškomis vandens transporto priemonėmis (neteršiančiomis aplinkos, nekeliančiomis triukšmo ir bangavimo) galėtų laisvai judėti visu miestą juosiančiu ežerynu, tereikia padaryti pasukamais du tiltus, kurie dabar yra nepraplaukiami ir trukdo keliauti susisiekiančiais ežerais - vienas tiltas užkerta kelią tarp Galvės ir Totoriškių ežerų, o antrasis atskiria Galvės ir Bernardinų-Lukos ežerus.
Toks paprastas tiltų pertvarkymas galėtų tapti daugelio teigiamų pokyčių pradžia.
Pirma - tai atvertų galimybes vystyti ir plėtoti vandens turizmą visame Trakų senamiestyje ir jį supančiame kraštovaizdyje.
Antra - vystydami susisiekimą vandeniu ir įrengę transporto priemonių laikino sustojimo vietas miesto prieigose, prie šiandien jau įrengtų, bet retai naudojamų dviračių ir pėsčiųjų takų, išlaisvintume Trakų senamiestį nuo jį užgriozdinančių automobilių.
Trečia - tai paskatintų Galvės, Bernardinų-Lukos, Totoriškių bei Skaisčio ežerų pakrantėse priešais miestą įrengti gyvybingą prieplaukų sistemą, kuri vietos gyventojams ir svečiams teiktų perkėlimo ir pažintinių kelionių vandens maršrutais paslaugas.
Beje, TINP direkcija jau yra įrengusi prieplauką Užutrakio dvaro sodyboje, todėl jau dabar būtų galima iš autobusų stoties į Užutrakį atkeliauti vandeniu, jeigu tiltas tarp Galvės ir Bernardinų-Lukos ežerų būtų pasukamas.
Ketvirta - atsisakius ydingo požiūrio, dėl kurio Salos pilis yra tapusi kone vieninteliu turistų traukos centru ir nepakankamai atskleidžiamos kitos vertybės, būtų paskatintas tolygus kultūros ir turizmo paslaugų vystymas visame Trakų mieste, ne vien Karaimų gatvėje. Vietos gyventojai galėtų savo sodybose teikti daugiau maitinimo, apgyvendinimo, alternatyvaus judumo (valčių, dviračių, tradicinio transporto) priemonių nuomos paslaugų - smulkiam verslui atsivertų platesnė erdvė visame Trakų senamiesčio pusiasalyje, kurio plotas 163,95 ha, bei jo prieigose, keturių ežerų pakrantėse.
Penkta - įrengus pasukamą tiltą virš Galvės ir Totoriškių ežerų santakos, tranzitinis automobilių transportas aplenktų Trakų miesto centrą ir savaime nusikreiptų aplinkkeliu Plomėnų gatve.
Įvykus šiems pokyčiams, kurie išryškintų Trakų unikalumą ir sukurtų patrauklesnę šiuolaikišką aplinką darnoje su gamta ir istoriniu palikimu, miestas pagaliau pradėtų funkcionuoti kaip kurortinė vietovė, kuriai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 350 „Dėl kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo, kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo ir kurorto ar kurortinės teritorijos statuso gyvenamosioms vietovėms suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2006, Nr.42-1514) yra nustatyti aiškūs reikalavimi.
Kaip rodo kitų ežerų regionuose įsikūrusių miestų - pavyzdžiui, Gižycko miesto Lenkijoje - patirtis, harmonizavus vandens ir sausumos eismo srautus bei tinkamai suderinus tvarkaraščius galima sukurti tik tai kurortinei vietovei būdingą gyvenimo ritmą, poilsiui ir pramogoms skirto laiko, lėtos veiklos ir ramybės atmosferą, kuri skatina turistus ilgiau pabūti išskirtinėje, nekasdieniškoje aplinkoje ir naudotis teikiamomis paslaugomis.
2017 metais Trakų rajono savivaldybei pateiktą raštą su šiais TINP direkcijos pasiūlymais galite paskaityti čia: 2017-06-13 TINP raštas Trakų raj savivaldybės merei.
TINP direkcija prašo šį klausimą išnagrinėti, rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje: siūlome numatyti sprendinius, būtinus norint plėtoti ir įgyvendinti „Trakų - ežerų miesto" koncepciją.
Automobiliai, sustatyti ant žolės ar kelkraštyje, pažeidžiant kelių eismo taisykles, - jau daug metų įprastas vaizdas karštą dieną, kai daugybė žmonių suplūsta prie ežerų ir Trakai iš žaliojo miesto virsta nelegalia automobilių stovėjimo aikštele, kur niokojama gamta ir negerbiami pailsėti atvykstantys žmonės.
Jau daug metų Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ragina kompleksiškai spręsti šią problemą (žr.: Trakai - ežerų miestas"), o vieną iš pasiūlymų pateikė Trakų rajono savivaldybei dar prieš du dešimtmečius.
„Trakų istorinis nacionalinis parkas informuoja, kad šiuo metu aktualiausia yra sureguliuoti automobilių srautus prie Akmenos, Galvės, Skaisčio ir Šulininkų ežerų", - rašoma 2000-iais tuomečiam Trakų rajono savivaldybės merui Sauliui Raščiauskui išsiųstame TINP direkcijos rašte (žr.: 2000-06-21 raštas; priedai).
Tada TINP direkcija siūlė įrengti dešimt automobilių stovėjimo aikštelių, nurodydama konkrečias tam tinkamas vietas, ir ragino nedelsiant pradėti šių aikštelių detaliuosius planavimus, išspręsti žemės nuosavybės, aplinkosauginius ir ekologinius klausimus, parengti techninius projektus, apsispręsti dėl jų įrengimo bei eksploatavimo būdo.
Deja, tai nebuvo padaryta, priešingai - dalis aikštelėms tinkamų vietų galimai tapo privačia nuosavybe.
Informuojame, kad per tą laiką TINP direkcija įrengė tris automobilių stovėjimo aikšteles, kurias perėmė eksploatuoti Lietuvos automobilių ir kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (šiaurinėje Galvės ežero pakrantėje ir kelyje Vilnius-Trakai), o taip pat atnaujino bei įrengė tris aikšteles Užutrakio dvaro sodybos teritorijoje, bet akivaizdu, kad to nepakanka.
Kadangi būtinybė spręsti nurodytą problemą yra akivaizdi ir šiandien, TINP direkcija prašo šį klausimą išnagrinėti, rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje: siūlome užtikrinti, kad aikštelių įrengimui tinkamos vietos nebūtų užstatytos, o jeigu dalis žemės tapo privačia nuosavybe - svarstyti galimybę išpirkti ją visuomenės poreikiams.
Atnaujinimo data: 2024-02-17