Vietovardžių sąrašas

Varnikų piliakalnis yra rytiniame Galvės ežero krante, į šiaurę nuo Lukos (Bernardinų) ir į vakarus nuo Nerespinkos ežerų.Archeologai šį paminklą žvalgė 1959 metais ir papėdėje rado lipdytinės brūkšniuotosios keramikos. Tokia keramika buvo lipdoma nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus gimimo. Tai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno gana seniai, tik kol kas nežinoma ar piliakalnyje ir jo papėdėje gyventa ilgesnį laikotarpį, ar šioje įtvirtintoje kalvoje tik slėptąsi ištikus pavojui. Vis dėlto, nors ir kelios rastos šukės mums pasakoja, kad šį piliakalnį naudojo baltų genčių protėviai. Viduramžiais, besikuriant Trakų gynybos kompleksui ir vėliau, kai Trakų miestas su savo pilimis tapo itin svarbiu valstybinės reikšmės fortpostu ir mėgstama valdovų rezidencine vieta, Varnikų piliakalnis, kartu su kitais aplink miestą išsidėsčiusiais piliakalniais, kaip Bražuolė, Daniliškės, Strėva ir kt., galėjo būti Trakų gynybinio komplekso grandimi. Tą rodytų jo artumas abiejoms Trakų mūrinėms pilims. Be to, netoli jo ėjo nuo Viduramžių naudotas senasis Vilniaus kelias. Varnikai - tai piliakalnis su labai nedidele aikštele, todėl kaip svarbus ginybinis fortpostas tarnauti negalėjo, tačiau puikiai tiko žvalgybai bei galėjo atlikti slėptuvės funkcijas.Deja, trūksta rašytinių šaltinių, kurie nušviestų šio piliakalnio reišmę ir funkcijas šioje Trakų istorinėje erdvėje. Galbūt būsimi archeologiniai tyrimai atskleis tikslesnes įsikūrimo šioje vietoje aplinkybes arba gyvenimo tęstinumą čia nuo pat akmens amžiaus, kadangi tik už 150 m. į šiaurę nuo Varnikų piliakalnio archeologai yra aptikę epipleolito pradžios ir mezolito laikotarpio gyvenvietės pėdsakus. Gyvenvietė užima 90x35 m sklypą. 1987 metais, ariant rasta titnaginių dirbinių: kotinis strėlės antgalis, skaldytinių, rėžtukų, skelčių, nuoskalų. Radiniai epipaleolito pabaigos arba mezolito pradžios.

​Apžiūrėkime Luko Zmejevskio sukurtą Bražuolės piliakalnio ir jo apylinkių panoraminę nuotrauką, kuri suteikia galimybę apžvelgti vaizdą 360 laipsnių: Bražuolės piliakalnis ir apylinkės . Žemiau rasite informaciją apie Bražuolės hidrografinį draustinį ir piliakalnį. 

Bražuolės piliakalnis 1950 m. Adolfo Tautavičiaus nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas | Fototeka (Archeologijos), Nr. ng 1447. Interneto prieiga: http://www.aruodai.lt/paieska2/vaizdas.php?VId=3434

Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje prasideda 23,2 km ilgio į Nerį įtekantis Bražuolės upelis, kurio pelkėtose ištakose, ant kalno, iškilusio tarp versmių, požemiais srūvančių iš šalia esančio Akmenos ežero, senovėje stovėjo viena didžiausių medinių pilių Lietuvoje. Gamtos ir kelis tūkstančius metų čia gyvenusių žmonių suformuotas Bražuolės piliakalnis išliko iki mūsų laikų – 11,2 m aukščio, ypač stačiais 15-25 m šlaitais, su pailga 2 ha ploto aikštele, kur kadaise stovėjo pilis. Išliko ir ją saugojęs pylimas, kurio ilgis – 440 m, aukštis – 1-2,5 m, o plotis – 11-23 m. Pirmieji gyventojai čia įsikūrė daugiau nei prieš du tūkstančius metų – I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. XIV a. piliakalnis apleistas.

Bražuolės upelis, požeminiais horizontais glaudžiai susijęs su Akmenos ežeru, į paviršių prasimuša tik požeminiais šaltiniais, prasispraudęs daugiau nei 300-500 m. iš po aplinkinių kalvų ir piliakalnio. Požeminio vandens srautai, intensyviai plovę kalvų šlaitus, šioje vietoje suformavo įdomias pusapvales neigiamas reljefo formas – sufozinius cirkus, sudarančius besišakojantį kanjoninio pobūdžio Bražuolės aukštupio slėnį. Ardydamas aplinkinių kalvų šlaitus, Bražuolės upelis ir šiandien iš lėto skverbiasi Akmenos ežero link.

Žmogus į šį kraštovaizdį sukūrusios gamtos darbą įsiterpė I tūkst. prieš Kr. pabaigoje, kai ant Bražuolės kalvos tarp dviejų upelio atšakų apsigyveno žmonės, priklausę brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Apie šiuos pirmuosius gyventojus liudija giliausiame piliakalnio aikštelės kultūriniame sluoksnyje rasti brūkšniuotosios keramikos fragmentai ir akmeniniai kirviai. I tūkst. po Kr. pirmojoje pusėje Bražuolės piliakalnis buvo įtvirtintas – jį saugojo 0,8 m aukščio ir 4 m pločio pylimų žiedai bei tarp jų buvęs griovys. Ant gynybinių pylimų įrengtos pirmosios akmenimis sutvirtintos medinės užtvaros. I tūkst. po Kr. antrojoje pusėje piliakalnis dar labiau įtvirtintas – pylimai padidinti iki 2 m aukščio ir 8 m pločio, o griovys pagilintas iki 1,5 m. Ant išorinio pylimo viršaus pastatyta medinė gynybinė siena: kas 1-1,5 m įkasti 20- 30 cm skersmens rąstai, o tarpai tarp jų užpildyti gulsčiais rąstais. Tyrimus atlikę archeologai nustatė, kad beveik penkis šimtmečius čia gyvenę jau kitos - grublėtosios keramikos – kultūros žmonės įtvirtinimus remontavo mažiausiai 10 kartų. Apie 1000 m. abu piliakalnio pylimai buvo sujungti į vieną, siekusį 2,7 m aukščio ir 14 m pločio, o jo viršuje pastatyta 1,5 m pločio gynybinė siena, daug masyvesnė už buvusią. Manoma, kad tada Bražuolės pilyje pastatyti ir pirmieji mediniai bokštai, nes ties sienos posūkiu archeologai atrado vieno iš jų fragmentą. Piliakalnio aikštę juosęs pylimas iš vidaus buvo sutvirtintas akmenimis, prie jo prišlieti mediniai pilies pastatai.

XIV a. piliakalnyje turbūt paskutinį kartą vyko dideli statybos darbai – būtent tada paaukštintas pylimas, kurio likučius šiandien matome. Bražuolės pilis tapo vienu iš stambiausių šios Trakų žemės centrų. Kaip ji atrodė – nežinia, bet turbūt nedaug skyrėsi nuo kitų XIII-XIV a. Lietuvoje statytų medinių pilių. Buvo gana primityvi – pastatyta iš žemių, lauko riedulių ir medžio, kaip rišamąją medžiagą naudojant molį. Statūs kalvos šlaitai ir užpelkėjęs šaltiniuotas slėnis darė pilį sunkiai prieinamą. Beje, čia srūvantys šaltiniai iki šiol „klajoja", persikeldami į kitą vietą, o žiemą piliakalnio pašlaitės pasidengia tufo nuspalvintu lediniu kiautu. Seni žmonės pasakoja, kad prie piliakalnio į požeminius vandenis skradžiai žemės prasmego ne vieno ūkininko karvė, todėl vietiniai vengę čia lankytis, ganyti gyvulius ar šienauti žolę. Pilies kiemą turėjo juosti aukštai ant pylimo iškilusios medinės moliu tinkuotos sienos, o vidinis pylimas dalino kiemą į dvi dalis. Pilies vartai turbūt buvo panašūs į medinį tunelį, pritaikytą ginti ir iš viršaus, ir iš šonų. Įtvirtinimus sustiprino mediniai bokštai – keturkampio plano, rentinės arba karkasinės konstrukcijos – bei pilies viduje prie gynybinių sienų ir pylimų pastatyti nedideli rentiniai pastatai. Bražuolės pilyje turėjo stovėti bent vienas valdovui gyventi skirtas pastatas, nes čia rezidavo žemės kunigaikštis, o vėliau ir 1381 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą praradęs Jogaila.

1382 m. liepos 6 d. Bražuolės pilyje Jogaila, sukilęs prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį, sudarė taikos sutartį su Kryžiuočių ordino atstovais. Tais metais Jogailai apgulus Trakus, prie jų artėjo ir į Lietuvą įsiveržusi ordino kariuomenė. Jogaila pasiruošė kautis su vokiečiais, bet tarpininkaujant broliui Skirgailai išsiaiškino, kad ordinas, kaip ir anksčiau, ketina jį paremti. Susitikusios Bražuolės pilyje, šalys pasižadėjo nepulti viena kitos iki 1382 m. rugsėjo 8 d. Kryžiuočiai Bražuolės sutartimi įsipareigojo neremti Kęstučio ir jo sūnų, o Jogaila pažadėjo paramą ordinui prieš Kęstutį. Vėlesnių duomenų apie Bražuolės pilį nėra, matyt, ji sunyko per karą tarp Jogailos ir Kęstučio su Vytautu.

Bėgant amžiams, žmonių apleistą piliakalnį vėl užėmė gamta – įtvirtinimai nunyko, drėgme persisunkę šlaitai apaugo medžiais. Pilies aikštelė virto dirbamu lauku, o kelias į valstiečio sodybą, dar 1953 m. stovėjusią ant kalno, driekėsi pro pietvakarinį pylimą. Nykstant piliakalniui ypač nukentėjo vakarinis šlaitas – paplautas požeminių tėkmių, nugriuvo į upelį iki pat pylimo vidurio.

​Natūralią teritorijos raidą sovietmečiu sutrikdė žmogaus veikla – pastačius užtvanką ir iškasus tvenkinius, pasikeitė hidrologinis Bražuolės upės režimas. Siekiant išsaugoti gamtos požiūriu vertingą vietovę ir Bražuolės aukštupio hidrografinę struktūrą, 1995 m. įkurtas 117,07 ha ploto hidrografinis draustinis, kurio teritorija ribotai naudojama žemės ir miškų ūkiui, pažintinei rekreacijai. Draustinis apima ir Bražuolės piliakalnį bei 23,8 ha miško.

Šaltiniuoti sufoziniai cirkai ir jų suformuotas slėnis, kadaise sudarę sąlygas žmonėms saugiai įsikurti Bražuolės piliakalnyje, mūsų laikais tapo prieglobsčiu retoms, Europos mastu saugomoms Natura 2000 buveinėms. 43 ha ploto Natura 2000 teritorijoje „Bražuolės upės ištakos" aptinkamos šios europinės svarbos buveinės: 6210 Stepinės pievos; 6510 Šienaujamos mezofitų pievos; 7220 Šaltiniai su besiformuojančiais tufais; 7230 Šarmingos žemapelkės; 91E0 Aliuviniai miškai. Tai natūralios ekosistemos su joms būdinga augmenija ir gyvūnija, taip pat ir retomis rūšimis, skirtos biologinės įvairovės išsaugojimui. Šlapiuose miškuose, klampiuose šaltiniuose ir pelkėse auga reti saugomi augalai – mėlynasis palemonas (Polemonium caeruleum) ir baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica), o sausose pievose - pievinis auksveitis (Seseli annuum).

Per amžius susiformavusi gamtos ir kultūros paveldo visuma – tai, ką turėtume išsaugoti ateities kartoms Bražuolės hidrografiniame draustinyje. Nuo garsiojo piliakalnio, kurį supa Europos mastu saugoma gamta, nematyti įspūdingų tolvaizdžių, tačiau jis atveria istorinės atminties gelmes

Bražuolės piliakalnis su gyvenviete yra 0,6 km į pietvakarius nuo Bražuolės kaimo, 1,8 km nuo Trakų, 1,1 km į šiaurę nuo Akmenos ežero ir 0,8 km į dešinę nuo kelio Trakai – Vievis, Bražuolės upelio dešiniajame krante, Bražuolės hidrografinio draustinio teritorijoje. Iš šiaurės ir rytų jį supa pelkėtas Bražuolės upelio slėnis, iš kitų pusių – 12-16 m gylio ir 6-7 m pločio (dugne) dauba, kurios pietiniame ir pietrytiniame šlaituose yra akmenų grindinio liekanų. Rytinėse piliakalnio prieigose esančios pelkė šiauriniame gale yra tvenkinys bei užtvanka.

Piliakalnis įrengtas vienoje iš ledynmečio pabaigoje susiformavusių natūralių kalvų, esančių vakariniame vienos iš dviejų Bražuolės upelio vagų šlaite. Piliakalnį šiaurės vakariniame pakraštyje nuo likusios teritorijos skiria viena iš Bražuolės upelio vagų. Ši Bražuolės atšaka maitina pelkę, esančią rytinėje piliakalnio pusėje. Įrengiant piliakalnį ši griova buvo dirbtinai pagilinta, o pietinis ir pietrytinis šlaitai statūs, 15–25 metrų aukščio, išgrįsti akmenimis.

Piliakalnio aikštelė netaisyklingo stačiakampio formos, 210 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, apie 110 m pločio pietiniame gale ir 95 m pločio šiauriniame gale. Jos pakraščiuose yra apie 440 m ilgio, 2,5 m aukščio ir 10-15 m pločio prie pagrindo pylimo liekanų. Apie 50 m į vakarus nuo aikštelės šiaurės rytinio pakraščio yra 0,4 - 0,8 m aukščio, 4–6 m pločio prie pagrindo ir 40 m ilgio pylimo, dalijusio aikštelę į dvi dalis, fragmentai. Aikštelės vakariniame pakraštyje – užpelkėjusios kūdros liekanos. Piliakalnio šlaitai apžėlę mišku.

Archeologai tyrinėjo piliakalnį 1950, 1955 m. ir 1972 m. Ištirtas 100 m² plotas. Tyrimų metu rastas 1,1–3,0 m storio, 4 horizontų kultūrinis sluoksnis, susiformavęs II tūkst. pr. Kr. pab. - XIV a. viduryje. Pirmasis kultūrinio sluoksnio horizontas, datuojamas II tūkst. pr. Kr. pab. – I tūkst. pr. Kr., yra 0,1-0,2 m storio, jame rasta keramikos, skaldytų titnago gabaliukų, o aikštelės pakraštyje – medinės sudegusios gynybinės konstrukcijos liekanos. Antrajame horizonte rastos aikštelės pakraštyje supiltų dviejų 0,5-0,8 m aukščio, 4,0 m pločio (prie pagrindo) pylimų su sudegusiomis medinėmis konstrukcijomis ir grioviu liekanos. Sluoksnyje rasta I-IV a. po. Kr. laikotarpio keramika. Trečiojo horizonto formavimosi laikotarpiu, V- VIII a. po Kr., abu pylimai buvo paaukštinti iki 2,0 m ir jų plotis (prie pagrindo) jau siekė 6,0-8,0 m. Ant vidinio pylimo rasta medinė gynybinė siena, apkrėsta moliu. Abu pylimai taisyti 10 kartų. Ketvirtojo horizonto formavimosi laikotarpiu ant abiejų pylimų buvo užpiltas 0,8-1,5 m storio žvyro sluoksnis bei įrengta dviguba medinė 1,5 m storio gynybinė siena, o ties pylimo posūkiu pastatytas bokštas. Kultūriniame sluoksnyje rasta keramika būdinga I tūkst. po Kr. pab. - II tūkst. pr.

Viduramžiais ant piliakalnio stovėjo gerai įtvirtinta medinė pilis, nuo XIII a. iki XIV a. buvusi vienu iš didžiausių ir stambiausių žemės centrų, kuriame rezidavo žemės kunigaikštis, o vėliau didysis Lietuvos kunigaikštis, nuo 1386 m. ir Lietuvos bei Lenkijos karalius Jogaila. Būtent šioje pilyje 1382-07-06 Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila ir Kryžiuočių ordino atstovai pasirašė sutartį, vadinamą Bražuolės sutartimi. 1953 m. ant piliakalnio stovėjo valstiečio sodyba, o jo aikštelė buvo ariama. Į pietryčius nuo piliakalnio rastos senovės gyvenvietės liekanos.
 

Daniliškių piliakalnis su gyvenviete yra Daniliškių kaimo pietrytinėje dalyje, 0, 7 km į pietryčius nuo Daniliškių cerkvės, 0, 2 km į šiaurės rytus nuo Sasonės ežero, Kudrionių girios 29 kvartale, 3 sklype, Daniliškių archeologijos draustinyje ir Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje.Piliakalnis įrengtas masyvioje kalvoje su stačiais šlaitais. Šlaitas nuo Sasonės ežero pusės iki 30 m aukščio, rytinis šlaitas link gretimos aukštumos – 6 m aukščio. Piliakalnio aikštelė 310 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 310 m pločio šiaurės pietų kryptimi. Aikštelės rytiniame ir vakariniame galuose pastebimi 1,5 – 2,0 m aukščio ir 35,0-45,0 m ilgio pylimų fragmentai. Piliakalnio pietinėje ir šiaurinėje papėdėse yra buvusi gyvenvietė.Archeologinių žvalgomųjų tyrimų metu 1971 m., 1975 m. ir 1984 m. rasti fragmentai lipdytos brūkšniuotosios keramikos. Piliakalnis su gyvenviete yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Senųjų Trakų senovės gyvenvietė yra kaimo pietrytinėje dalyje, į pietvakarius nuo Senųjų Trakų-Šventininkų kelio, į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Senųjų Trakų piliavietės. Išlikusi gyvenvietės dalis yra pailgoje kalvoje, kurios ilgis 650 m, o plotis iki 150 m. Jos pietrytinėje papėdėje yra pelkaitė (buvęs ežerėlis), šiaurės vakaruose - supa dauba, pietuose ir pietvakariuose gyvenvietė prieina prie piliavietės gynybinio griovio. Gyvenvietės vidurinėje dalyje yra kaimo kapinės, pietvakarinėje - gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, eina kaimo gatvė, įrengti daržai ir sodai. Gyvenvietės pietvakariniame gale esančioje 60x80 m ploto aukštumėlėje yra kaimo senųjų kapinių liekanų (čia 1780-1905 m. stovėjo medinė bažnyčia). Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta žiestosios keramikos, plytų nuoskalų, apdegusių akmenų, gyvūnų kaulų. Dalis rastosios keramikos puošta banguotiniu arba lygiagrečių linijų raštu. Kai kurių puodų peteliai turi prilipintą volelį, puoštą įstižomis įkartomis. Keramikos liekanos būdingos XII-XIV a. ir XV-XVII a.

Anksčiau gyvenvietė buvo daug didesnė. Jos šiaurinė dalis sunaikinta tiesiant Senųjų Trakų-Šventininkų kelią, įrengiant karjerą. Senųjų Trakų-Šventininkų kelio šiaurės rytų pusėje ir pelkaitės šiaurės vakarinėje pakrantėje yra sodraus kultūrinio sluoksnio liekanų. Jame rasta titnaginis gramdukas, žalvario žaliavos ir dirbinių liekanų, žiestosios keramikos, kaulų, apdegusių akmenų, židinio liekanų. Kultūrinio sluoksnio liekanų ir atskirų radinių (geležies šlako bei žiestosios keramikos puoštos lygiagrečių linijų raštu, titnaginis gramdukas, peilio įkotė ir geležtės dalis) rasta įvairiose vietose aplink piliavietę ir išlikusią gyvenvietės dalį. Ši vieta apgyvendinta žmonių mezolito pabaigoje - neolito pradžioje, o II tūkstantmečio viduryje čia būta didelės apie 50 ha ploto gyvenvietės. Iki šių dienų išliko tik penktadalis buvusios gyvenvietės. Gyvenvietę 1989 žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba ir Lietuvos istorijos institutas.

Bražuolės pilkapiai yra 0,8 km į pietvakarius nuo Bražuolės kaimo, 1 km nuo kelio Trakai-Vievis (0,2 km į šiaurę nuo jų yra Bražuolės piliakalnis). Išlikę du apardyti pilkapiai - pokaryje čia buvo ariamas kolūkio laukas. Pilkapiuose iškasta duobių, kyšo stambių akmenų viršūnės. 1999 m. V. Kliaugaitė ištyrė išlikusius du suardytus pilkapius, kurių buvo neįmanoma datuoti.

Pirmasis 1856 m. tris Kapčiais vadinamus pilkapius ištyrė A. H. Kirkoras ir juos datavo XI -XII a. F. Pokrovskis, 1893 m. aprašęs Bražuolės kaimo archeologines vietas Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje, mini, kad Bražuolės kaimas yra „tarp ištisos jūros pilkapių". Remdamasis A.H.Kirkoro tyrinėjimais jis mini, kad iš pilkapių yra žinoma molinė urna su kaulais ir pelenais, aukojimo pjautuvas, varpeliai ir pentinai. Anot P. Tarasenkos Bražuolėje dar XX a. pr. buvo daugybė pilkapių. Jis mini pjautuvus, pentinus, kirvelius ir molinius indus aptiktus A. H. Kirkoro tyrinėjimų metu ir A. Spycino sudatuotus VIII-IX a. bei priskirtus Vilniaus kultūrai.

1950 m. žvalgomosios ekspedicijos metu A. Tautavičius aptiko vieno pilkapio liekanas ant aukštos kalvos tarp Ešerinio (autorius vadina Šmugoje) ir Akmenos ežerų. Pilkapis sudarytas iš žemių ir akmenų bei papildomai apkrautas akmenimis. Taip pat archeologas Akmenos kaimo rytinėse apylinkėse aptiko dvi grupes pailgų kupstų. Žmonės apie juos pasakojo, kad ten esą kažkada buvę kaimai, kuriuos sunaikino švedai. Beardami gyventojai pasakojo aptikdavę dėgėsių ir labai kietų juodų molinių puodų. Archeologas spėjo, kad ten turėjo būti archeologiniai objektai, bet daugiau tyrimų ten niekas nevykdė. Pasitvirtinus A. Tautavičiaus žvalgymų metu surinktai informacijai, pasitvirtintų ir F. Pokrovskio aprašytas šio archeologinio komplekso vaizdas - didingas piliakalnis ir gausa laidojimo paminklų. Tai būtų logiška, kadangi Bražuolės piliakalnyje ir apylinkėse nuolatos gyventa nuo I tūkst.pr.Kr. iki viduramžių.

Gali būti, kad dar kunigaikščio Kęstučio, kuris buvo tolerantiškas kitoms religijoms, laikais Naujuosiuose Trakuose stačiatikiai pasistatė Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvę ir vienuolyną. 1981 m. tyrinėtos cerkvės liekanos, bet liko neaišku ar ji statyta iki XIV a. pb. ar vėliau. Apie statybą nieko nežinoma, tik tai, kad prie cerkvės 1612 m. buvo varpinė ir koplyčia, kuri minima ir 1619 m. Greičiausiai cerkvė sudegė 1655 m. per karą su Rusija ir Švedija. 

Stačiatikių vienuolyno su cerkve buvimas pietinėje dabartinio Trakų pusiasalio dalyje, leidžia daryti prielaidą, kad XIV a. pabaigoje šalia galėjo būti tuometinio Naujųjų Trakų miesto dalis prie medinės pilies. Tuo tarpu pastatytoji cerkvė, nors ir nebuvo vadinama „piatnicka", kaip kituose miestuose, ir nestovėjo prie turgaus aikštės, bet buvo reikalinga tiek čia pat įsikūrusiems, tiek ir atvykstantiems į Trakus rusų pirkliams, kurių tuo metu, LDK esant dideliems rusų žemių plotams, galėjo būti ne taip jau mažai. Ši cerkvė su vienuolynu buvo pastatyta už istoriniuose šaltiniuose minimo pietinio miesto pylimo, tad ji, kaip ir katalikiškoji Trakų parapijos bažnyčia, pastatyta strategiškai svarbioje vietoje, buvo viena Naujųjų Trakų gynybos komplekso grandžių, sauganti įvažiavimą į miestą, išlaikydama tradicinę stačiatikių cerkvių su vienuolynais Rusijos miestuose gynybinę funkciją.

Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės ir vienuolyno teritorijoje besikuriantys atvykę pirkliai ir amatininkai suformavo pirmąją Trakuose stačiatikiškąją jurisdiką. Jiems kurtis rimta paskata ir garantas buvo artimi Lietuvos santykiai su Rusia ir didžiųjų kunigaikščių stačiatikės žmonos. Cerkvė ir vienuolynas visada priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, kurie vis kartodavo ankstesnes privilegijas išskirdami ją iš metropolito pavaldumo.

1384 m. rugpjūčio 23 d. kunigaikštis Vytautas, stačiatikės Jogailos motinos Julijonos prašomas, savo krikšto proga suteikė cerkvei ir vienuolynui Trakų (dabar Bernardinų) ežero lanką iki Didžiojo kelio, kur, pažymint ribas, ant kalvos buvo padėtas akmuo. Kitas akmuo padėtas už ežero, priešais pirmąjį akmenį. Riba ėjo iki vieškelio ir vieškeliu iki miesto. Čia Vytauto privilegija buvo suteikta ir žemė už žvėryno, vadinama Melovščizna, prie Galvės ir Galvelio ežerų. Dokumento tekstas buvo įrašytas į vienuolyno „Evangelijos" foliantą. Žygimantas Kęstutaitis 1435 m. pakartojo privilegiją vienuolynui, kuria, kaip ir anksčiau, vienuolynas buvo atleistas nuo pavaldumo metropolitui. 
1526 m. Žygimantas Senasis vienuolyną atidavė globoti savo rūmų iždininkui Ivanui Andriejavičiui (Soltanui). 1530 m. šio vienuolyno cerkvė buvo jau be šventiko. Iš to galima spręsti, kad vienuolynas tuo laiku buvo jau menkas, o gal ir stačiatikių Trakuose buvo sumažėję. Iš 1604, 1619, 1653 m. dokumentų matyti, kad tada, kaip ir XVI a. vienuolynas su cerkve jau buvo praradęs dalį fundacinių žemių, vienuoliai nebetekę pajamų, o naujai paskirtam archimandritui leista per teismą ieškoti buvusių cerkvės sklypų. 1683 m. Vladislovas Vaza, Kijevo metropolito prašomas, prijungė šią ir Prisikėlimo cerkves su jų žemėmis prie bazilijonų šv. Trejybės vienuolyno Vilniuje.

Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės kapinės yra XVI a. Tokių griautinių kapinynų atsiradimas yra būdingas reiškinys didžiausiuose to laikotarpio besikuriančios valstybės centruose, kur buvo įsikūrusios slavų kolonijos.

Karaimų muziejaus įkūrimo Trakuose iniciatoriumi buvo pasaulinio garso orientalistas, karaimų vyriausiasis dvasininkas, hachanas Hadži Seraja Chan Šapšalas (1873-1961) pats surinkęs didžiulę ir įspūdingą buities, meno, ginklų bei dokumentų kolekciją, kuri sudarė būsimo muziejaus ekspozicijos pagrindą. Muziejaus pastato statybą, vadovaujamą architekto J. Borovskio ir pradėtą 1938 metais, finansavo Lenkijos vyriausybė. Trakų istorijos muziejaus Karaimų etnografinė paroda šiose patalpose veikia ir iki šiol.