Užutrakio grafai Tiškevičiai
Juozapas Tiškevičius
Juozapas Tiškevičius, penktasis grafo Juozapo Tiškevičiaus ir Zofijos Horvataitės sūnus, gimė 1868 m. Lentvaryje. Baigęs pradinius mokslus namuose, kur jį mokė guvernantai, įstojo į privilegijuotų luomų berniukų karo mokyklą - pažų korpusą Sankt Peterburge. Gavęs kavalerijos leitenanto laipsnį, tarnavo carienės Marijos Fiodorovnos kamerheru ir šambelionu. 1897 m. Varšuvoje grafas vedė kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk - Četvertinską.
Po tėvo mirties 1891 m. Juozapas paveldėjo Užutrakį ir įkūrė jame šeimos rezidenciją. 1896-1902 m. pagal Varšuvos architekto J. Husso projektą buvo pastatyti rūmai, dekoruoti Liudviko XVI stiliumi. Šalia įkurtas parkas, kurio autorius - prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas E. F. Andre. 1901 m. Rusijos Imperatorius Nikolajus II Užutrakį paskelbė ordinacija.
Juozapas priklausė jo brolio Vladislovo 1907 m. įsteigtai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijai. Jis finansiškai rėmė XX a. pradžioje prasidėjusią Trakų pilies restauraciją. Dukterėčios Zofijos Potockos teigimu, dėdė buvo sumanus, taupus, "mokėjo gerbti pinigus", labdaringas, nemėgo viešumo.
1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su žmona ir vaikais apleido Užutrakį ir pasitraukė į Sankt Peterburgą. Ten gyvendamas labai ilgėjosi savo mylimo Užutrakio. Pasak Zofijos Potockos, dėdė mirė 1917 m. Sankt Peterburge, kitų duomenimis - Helsinkyje.
Užutrakyje lankėsi daug garbingų svečių, tarp jų - ir carienė motina [Marija Fiodorovna]. Štai kaip aprašo priėmimą Užutrakyje rašytoja Janina Putkamerova Žoltovska: „1909 m. birželį pas Juozapą vyko kviestiniai pietūs trisdešimčiai asmenų; jų metu moterys vilkėjo ilgomis elegantiškomis suknelėmis, vyrai buvo pasipuošę frakais, cilindrais ir baltomis pirštinėmis. Be Tiškevičių dalyvavo Lenskiai, Račinskai, Putkamerovai, Pliateriai. Pietūs buvo skirti kunigaikščiui Sviatopolk-Mirskui [buvusiam Kauno gubernatoriui], kuris jau nebuvo ministru, bet galėjo juo tapti ir buvo laikomas įtakingu asmeniu Peterburge. Jį lydėjo jaunas ir malonus Rusijos imperijos valdininkas. Platus stalas, grožis ir apdarai, ypač Rožės Tiškevičienės [Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus žmonos] ir namų šeimininkės, sienų stilius suteikė pietums ypatingo puošnumo, kartais primenančio scenos efektus ir pririšdavo prie įsišaknijusios mūsų tarpe meilės viskam, kas prancūziška."
Užutrakyje buvo užveisti vaisių sodai, daržai, gėlynai, kuriuos prižiūrėjo sodininkas ir pati grafienė Jadvyga. Specialiose oranžerijose bei šiltnamiuose auginti įvairių rūšių vaisiai: vynuogės, ananasai, persikai, abrikosai, figos. Dvaro palivarkuose augintos veislinės olandiškos karvės, davusios daug pieno, kuris kasdien buvo vežamas parduoti į Vilnių.
Jadvyga Sviatopolk - Četvertinska
Zofija Potocka, grafo Vladislovo Tiškevičiaus dukra, prisimena dėdienę kaip elegantišką, ramią ir atsidavusią savo šeimai moterį. Žinoma, kad Jadvyga buvo labai pamaldi ir labdaringa. Laisvalaikiu siuvinėdavo bažnytinius rūbus. 1904 m. ji kartu su kitomis Tiškevičių giminės moterimis Vilniuje, Trakų gatvėje, fundavo vargstančioms siuvėjoms prieglaudą „Šv. Jadvygos namai".
Jadvyga ir Juozapas karštai mylėjo vienas kitą. Apie jų meilę liudija tai, kad bažnyčioje jie meldėsi su vienu rožiniu. Vyrui mirus, Jadvyga visuomet nešiojo tą rožinį kaip vyro atminimą. Juozapo meilė pasireiškė ir brangiomis dovanomis žmonai.
1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei, Jadvyga su vyru ir vaikais išvyko į Sankt Peterburgą. Po vyro mirties 1917 m. ji su vaikais per Suomiją pateko į Švediją, vėliau - į Varšuvą, iš kurios 1921 m. grįžo į Užutrakį. Mirus vyrui, Jadvyga niekuomet nepaliovė nešioti gedulo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafienė pasitraukė į Kretingos dvarą pas vyro brolį Aleksandrą, kur 1939 m. mirė.
Jadvygos ir Juozapo Tiškevičių vaikai:
Joana Sofija Marija, vyriausioji Juozapo ir Jadvygos dukra, gimė 1898 m. Varšuvoje. 1921 m. ji ištekėjo už Biržų ordinatoriaus sūnaus Stepono Tiškevičiaus. Su juo susilaukė keturių dukrų. Kaip ir tėvas, Joana be galo mylėjo Užutrakio rūmus „... panašius į Petit Trianon Prancūzijoje, tačiau didesnius...". Joana Sofija Marija mirė 1979 m. Paryžiuje.
Grafenė Jadvyga su dukromis Užutrakio rūmuose
Pirmojo pasaulinio karo metais gyvendama Sankt Peterburge Joana rašė: „...ilgiuosi tų kalvų miškingų, tų lankų žaliųjų...". Emigracijoje ji parašė kupiną ilgesio eilėraštį apie Užutrakį:
W ślicznej okolicy, nad Trockim jeziorem,
Naprzeciwko ruin, z całym swoim dworem,
Wznosi się pałac z muramy białymi,
Wśród dużego parku, z łąki ziełonymi,
A naprzeciw, ruiny sterczą czerwone.
Resztki dawnej potęgi, teraz opuszczoe.
Wspaniałą swą postacią dodają uroku,
Ślicznej okolicy o pięknym widoku.
Drogi nam domu, kiedy cię zobaczę
I jak w okropnym stanie, gdy pułki kozacze
Tak cię spustoszyły, źe osamotnione
Twe mury stoją teraz opuszczone.
Gražioje vietovėje, prie Trakų ežero,
Prieš griuvėsius, su visu savo dvaru,
baltų sienų rūmai stovi,
Tarp didelio parko, žalių pievų.
O priešais griuvėsiai styro raudoni,
Senosios galybės likučiai, dabar apleisti.
Didinga savo išvaizda suteikia žavesio,
apylinkei gražiai su nuostabiais vaizdais.
Mielas mūsų name, kada tave pamatysiu,
Ir kaip baisiam stovy, kazokų pulkai
taip tave nusiaubė, kad apleisti tavo mūrai stovi vieniši.
Grafaitė Joana Tiškevičiūtė
Andrius, vyresnysis Juozapo ir Jadvygos sūnus, gimė 1899 m. Vilniuje. Po tėvo mirties 1917 m. paveldėjo Užutrakio ordinaciją, kurią valdė iki Antrojo pasaulinio karo. 1939 m. pabėgo į Londoną, kur 1962 m. vedė Kamilą Ibrahim Achmetovič. Jis mirė 1973 m., nesulaukęs palikuonių.
Zdislovas Stanislovas Kostka, jaunesnysis Juozapo ir Jadvygos sūnus, gimė 1901 m. Užutrakyje. 1925 m. vedė Teresę Drucka - Liubecką. Su ja susilaukė keturių sūnų. 1939 m. bolševikų buvo suimtas ir ištremtas į Altajaus kraštą, kur 1941 m. mirė.
Marija, jauniausioji Juozapo ir Jadvygos dukra, gimė 1904 m. Vilniuje. 1928 m. ištekėjo už Zigmanto Vieliopolskio. Turėjo tris vaikus. Mirė 1971 m. Krokuvoje.
Grafų Tiškevičių šeima Užutrakio rūmų Baltojoje salėje
Vasaras šeima praleisdavo Užutrakyje, kur priimdavo daug svečių ir giminių. Zofija Potocka savo atsiminimuose rašo: „Nepaisant to, kad labai mylėjome dėdę Juzefą ir tetą Iną, jo žmoną, ir noriai aplankydavome juos Užutrakyje, jautėmės nejaukiai tuose gražiuose ir senoviniuose salonuose, kur mums neleisdavo sėdėti krėsluose, ypač jeigu atjodavome raiti, sportiškai apsirengę, nes tai netiko prie tos unikalios aplinkos. Greitai pasisveikinę, pasitraukdavome į vaikų apartamentus. Ten vyravo nedidelė netvarka, nebuvo stilingų baldų. Netrukus lydimi pusbrolių ir pusseserių Janės, Andžejaus, Zdislavo ir Minkos plaukdavome valtimi link Trakų pilies griuvėsių.
Grįžę valgomajame valgėme nuostabius pavakarius, kuriais Užutrakis garsėjo. Be tradicinės arbatos iš „samovaro" (Lentvaryje to nebuvo, nes šio rusiško papročio nepripažino motina), pienas ir rūgpienis, nuostabūs vaisiai iš vietinio sodo, agurkai su medumi, pieniški ir vaisiniai sūriai, naminės bandelės su uogiene. Vakarieniauti pasilikdavome tik tuomet kai atvykdavome ekipažu."
Žiemos sezonui grafai išvykdavo į užsienį: Varšuvą, Paryžių, Vieną. Zofija Potocka prisimena: „...pirmus žingsnius nukreipėme į aveniu Victor Hugo 18, pas mano tėvo brolį, dėdę Juozapą Tiškevičių. Jau kelinti metai žiemos mėnesius jis su žmona Jadvyga Četvertinska ir vaikais Jania, Andžeju, Zdisiu ir Minka praleisdavo labai gražiame bute pirmame pastato aukšte. Stilingi baldai dideliuose salonuose sukurdavo jaukią atmosferą. Dėdė su žmona priimdavo daug svečių ir patys dažnai vykdavo į svečius. Daugiausia jie bendravo su diplomatiniu korpusu, akredituotu Paryžiuje, ir su senomis giminėmis iš St. Germain bulvaro. Toks gyvenimas žavėjo dėdę, tačiau kėlė nuobodulį tetai, kuri vertino šeimyninį gyvenimą.
Mūsų netikėtas vizitas labai pradžiugino visą dėdės šeimą. Mano tėvo buvimas šalia gerai paveikė dėdės, labai pergyvenusio dėl savo ligos, sveikatą. Jie daug laiko praleisdavo kartu kalbėdami įvairiomis temomis. Deja, tėtis turėjo grįžti į Milaną, mama - į Varšuvą ir Lentvarį, o aš buvau pakviesta mėnesį praleisti pas dėdę ir tetą. Sutikau su džiaugsmu, nes su teta Ina jaučiausi visuomet puikiai ir Paryžiuje, ir Užutrakyje, nes labai ją mylėjau."
Atnaujinimo data: 2024-01-03