Pasitinkant didžiųjų švenčių prasmę – prisiminimai apie Kūčias ir Kalėdas Užutrakyje

​Linkėdami, kad didžioji Kūčių ir Kalėdų prasmė nušviestų šį daugeliui nelengvą laiką, dalinamės Užutrakyje kadaise gyvenusių ir dirbusių žmonių prisiminimais apie šias šventes, surinktais iš 2007 m. išleistos Lilianos Narkovič knygos "Tiškevičių ordinacija Užutrakyje".

 

kaledos-uzutrak.jpg

Dvaro jaunimas Užutrakio parke. 1925 m. Kalėdos.

​Rengdavosi šventiniais rūbais ir tepdavo batus taukais. Moterys rausvino skruostus burokėliais, o antakius tamsino anglimi. Blizgėjo nuskusti vyrų veidai, nes per Kalėdas ir Velykas kitaip nebuvo galima. Tiškevičių virėja prisimena: „Kūčios grafų šeimynai man dirbant buvo ruošiamos retai. Paprastai grafienė jas praleisdavo pas vaikus ar kitus gimines. Bet teko paruošti šventinį stalą ne tik tarnams (kas taip pat buvo virtuvės pareiga). Ant Kūčių stalo Užutrakyje būtinai turėjo būti: migdolų sriuba, raudoni baršteliai su "ausytėmis", įdarytomis baravykais, lydeka žydiškai ir karpis drebučiuose, totoriška silkutė su keptomis daržovėmis, pyragai su aguonomis ir džiovinti vaisiai.

Kasmet prieš Kalėdas rūmų virėjos prikepdavo didžiulį maišą žvaigždučių, gaidelių, širdelių, saulučių ir mėnuliukų formos Torunės meduolių, kuriuos grafienė veždavo našlaičiams ir dalindavo pakeliui sutiktiems vaikams.

Per Kalėdas visi vaikai iš Užutrakio ir Budkų būdavo pakviesti į rūmus ir gaudavo dovanų (megztiniai, kojinės, pirštinės, kepurės, šalikai būdavo numegzti pačios grafienės), būdavo vaišinami saldumynais (marcipanais, riešutais, gyvūnų formos šokoladukais, specialiai atgabentais iš Varšuvos) bei vaisiais (mandarinais, rojaus obuoliukais). Nepaisant žiemos, salonai būdavo papuošti gėlėmis iš parko oranžerijos: ciklamenais ir kamelijomis. Visur kvepėjo švara ir tvarka. Didžiulė eglė iki pat lubų linko nuo žaisliukų gausos. Stiklinius burbulus ir šaltas ugneles atgabendavo iš užsienio, tačiau iš šiaudelių ir spalvotų popierėlių grafienė, padedama Kazės Narbutovič, siuvėjos, skalbėjos ir kambarinės, savo rankomis gamino angeliukus, nykštukus, žvaigždeles, mėnuliukus, pintinėles, namelius ir girliandas. Žemiausiai būdavo kabinami į spalvotą popierių įvynioti saldainiai, kad pakviesti vaikai galėtų pasivaišinti jais tiesiog nuo visus džiuginusio šventinio medelio. 

„Dideliame kambaryje viršuje, kur vyko renginys, apžiūrėdavom prakartėlę. Bet pirmiausiai grafienė mus pasveikindavo, linkėdama Dievo malonių ir sveikatos mums, mūsų tėvams, seneliams, broliams ir seserims. Nepriklausomai nuo to, buvai tarnų ar administracijos vaikas, tą dieną dovanos visiems buvo vienodos. Visi vaikai iš rūmų išeidavo patenkinti ir laimingi, nešini dideliais popieriniais maišeliais (perrištais eglės šakele ir plonyte raudona juostele, kuri vėliau buvo naudojama plaukams surišti) su daugybe naudingų ir skanių dalykų. Labai jautriai atsimenu tas Kalėdas, nors man jau 84 metai. Kaip šiandien pamenu gražią tiesią grafienės laikyseną su juodu vualiu skrybėlaitės gale, jos šiltų rankų prisilietimą ir gražią gėlėtą flanelę suknutei." 

„Tarnai be asmeninių dovanų (audiniai drabužiams, batai su avikailiu, palaidinės, marškiniai, karoliai, tabakas), gaudavo vienodus maišelius, kuriuose buvo: graikiniai riešutai, datulės, figos, maži rausvi obuoliukai, saldainiai, meduoliai ir po vieną apelsiną. Kiekviena šeima iš dvaro miškų gaudavo po žalią medelį."

Tekstą iš L. Narkovič knygos į lietuvių kalbą išvertė ir prisiminimus išrinko Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos Kraštotvarkos ir Užutrakio dvaro sodybos skyriaus vadovė Andžela Kriaučiūnienė

Atnaujinimo data: 2024-01-03