Janina Putkamerova Žoltovska, kuri būdama jauna su šeima lankėsi Tiškevičių valdose, po apsilankymo pas grafą Juozapą Tiškevičių pripažino, kad šalia esantys ir jo broliui Vladislovui priklausantys Lentvario rūmai bei parkas, neprilygsta Užutrakiui grožiu ir supančia aplinka. "Kelių salonų langai nukreipti į ežerą. Sienos baltos, diskretiškai papuoštos lipdiniais, židiniu ir lempomis. Auksuoti ir apmušti šviesiu audiniu baldai stovėjo prie sienų. Plytintis vaizdas ir šviesa jungėsi, saulėlydis geso už miškingų kalvų".
Kartu su rūmais Užutrakyje iškilo oficinos ir ūkiniai pastatai. XIX ir XX a. sandūroje iš raudonų plytų pastatyti gyvenamoji oficina, arklidė su vežiminė, kalvė, šunidė, sargo ir keltininko namai bei administracinis pastas.
Kaip prisimena viena iš Juozapo dukterų, "kiekviena smulkmena buvo mano tėvo prižiūrima". Siekdamas sutaupyti, Juozapas Tiškevičius pastatė Užutrakyje plytų fabriką. Be anksčiau išvardintų pastatų tarnams ir keleto kitų, iš savo plytų buvo pastatyta šunidė. Po rūmų didžiausias iš pastatų buvo administracijos namas. Ant jo matėsi pastatymo data - 1896 m.
Keletas epochos liudininkų atsiminimų "...pasodinti patogiai ant aukštu kolonų, didingi rūmai, rimtai susikaupė, atstatė ausis, mėgino suprasti vandenyje atsispindinčių griuvėsių kalbą...."
"Rūmai lengvi, elegantiški..." "Užutrakio baltumas atrodė smulkia, tačiau subtilia puošmena, apsupta dangaus skliauto, jo debesimis ir vandens platybėmis."
1910 m. carienė motina [Marija Fiodorovna] lankėsi Užutrakyje ir buvo sužavėta namo padėtimi, vaizdu į Galvės ežerą su pilies griuvėsiais ir Trakų miestu.
Susisiekimas su Užutrakiu buvo sudėtingas. Į bažnyčią, paštą, vaistinę ar pirkinių į Trakus vasarą plaukdavo valtimi, žiemą važiuodavo rogėmis per ežerą arba aplinkkeliu, vadintu bulvių keliu. Į Lentvarį vykdavo, persikėlę per ežerą keltu.
"Tilto dėdė Juozapas nenorėjo pastatyti. Jis visuomet šalinosi nepažįstamų žmonių, nemėgo kai svetimi vaikščiojo prie namų arba parke."
Kartu su rūmais Užutrakyje iškilo oficinos ir ūkiniai pastatai. XIX ir XX a. sandūroje iš raudonų plytų pastatyti gyvenamoji oficina, arklidė su vežiminė, kalvė, šunidė, sargo ir keltininko namai bei administracinis pastas.
Kaip prisimena viena iš Juozapo dukterų, "kiekviena smulkmena buvo mano tėvo prižiūrima". Siekdamas sutaupyti, Juozapas Tiškevičius pastatė Užutrakyje plytų fabriką. Be anksčiau išvardintų pastatų tarnams ir keleto kitų, iš savo plytų buvo pastatyta šunidė. Po rūmų didžiausias iš pastatų buvo administracijos namas. Ant jo matėsi pastatymo data - 1896 m.
Keletas epochos liudininkų atsiminimų "...pasodinti patogiai ant aukštu kolonų, didingi rūmai, rimtai susikaupė, atstatė ausis, mėgino suprasti vandenyje atsispindinčių griuvėsių kalbą...."
"Rūmai lengvi, elegantiški..." "Užutrakio baltumas atrodė smulkia, tačiau subtilia puošmena, apsupta dangaus skliauto, jo debesimis ir vandens platybėmis."
1910 m. carienė motina [Marija Fiodorovna] lankėsi Užutrakyje ir buvo sužavėta namo padėtimi, vaizdu į Galvės ežerą su pilies griuvėsiais ir Trakų miestu.
Susisiekimas su Užutrakiu buvo sudėtingas. Į bažnyčią, paštą, vaistinę ar pirkinių į Trakus vasarą plaukdavo valtimi, žiemą važiuodavo rogėmis per ežerą arba aplinkkeliu, vadintu bulvių keliu. Į Lentvarį vykdavo, persikėlę per ežerą keltu.
"Tilto dėdė Juozapas nenorėjo pastatyti. Jis visuomet šalinosi nepažįstamų žmonių, nemėgo kai svetimi vaikščiojo prie namų arba parke."