Forumas „Senieji Trakai: 2030“ – nuo istorinės reikšmės prie vietos ateities
Rugsėjo 23–24 d. Senuosiuose Trakuose ir Užutrakio dvaro sodyboje vykęs Istorinių sostinių forumas „Senieji Trakai: 2030“ subūrė politikos formuotojus ir sprendimų priėmėjus, istorikus, archeologus, paveldo tyrėjus ir praktikus, kūrėjus bei vietos bendruomenės atstovus pokalbiui apie tai, kaip vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo istorijos vietų aktualizuoti šiandien.
Forumo dalyvius pasveikino LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė, kultūros viceministrė Lina Baublienė, LR Prezidento patarėja dr. Jolanta Karpavičienė bei vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Forume Senieji Trakai atsiskleidė kaip daugiasluoksnė vieta – vienas svarbiausių Gediminaičių dinastijos politinių centrų, Kęstučio ir Vytauto tėvonija, o vėliau – beveik 440 metų gyvavusios benediktinų abatijos vieta, leidžiančia ją matyti platesniame didžiųjų Europos benediktinų centrų ir valdovų atminties vietų kontekste – greta Pannonhalmos Vengrijoje, Westminsterio Didžiojoje Britanijoje ar Břevnovo abatijos Čekijoje. Net jei Senųjų Trakų abatija ir netapo valdovų panteono vieta, šiandien privalome suprasti su kokio reikšmingumo vieta susiduriame. Vilniaus universiteto rektoriaus, medievisto prof. Rimvydo Petrausko ir krikščionybės istoriko doc. dr. Liudo Jovaišos pranešimai leido į Senuosius Trakus pažvelgti ne per vieną istorinį epizodą ar asmenybę, bet kaip į vietą, kurios reikšmė per šimtmečius keitėsi ir įgijo vis naujų sluoksnių. Kartu forumas priminė, kiek daug apie ankstyviausią Senųjų Trakų istoriją dar nežinome. VU Archeologijos katedros vadovas prof. Albinas Kuncevičius atkreipė dėmesį į didelį tolesnių archeologinių tyrimų potencialą: iki šiol nėra galutinai atsakyta net į klausimą, kada buvo pastatyta mūrinė pilis, o rašytinių šaltinių galimybės atskleisti naujus faktus yra ribotos. Ankstesni archeologiniai tyrimai atidengė pilies gynybinių sienų liekanas ir kitus jos struktūros pėdsakus, tačiau ištirta tik maža dalis piliavietės. Nauji tyrimai – tiek pačioje piliavietėje, tiek ateityje tvarkant bažnyčią galėtų ne tik papildyti mūsų žinias, bet ir padėti tiksliau datuoti pilį bei jos statybą susieti su kitais ankstyvaisiais Lietuvos mūro paminklais. Šioje palyginti nedidelėje teritorijoje susitelkia išskirtinai daug su Lietuvos valdovų dinastija susijusių istorinių sluoksnių ir iki šiol neatsakytų klausimų.
Kita svarbi forumo tema – 2030-ieji ir klausimas, ką po savęs turėtų palikti Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės. Politikos, kultūros, savivaldos institucijų atstovai svarstė galimas jubiliejaus minėjimo formas ir iniciatyvas. Kitokią perspektyvą į jubiliejų pasiūlė Norvegijos patirtis. Pasirengimą Šv. Olavo tūkstantmečiui pristatęs archeologas, Norvegijos pasiruošimo Šv. Olavo tūkstantmečiui komiteto narys, dr. Øystein Ekroll parodė, kad nacionalinis jubiliejus gali būti kur kas daugiau nei vien jubiliejinių metų renginių programa. Norvegijoje pasirengimas 2030-iesiems pradėtas dar 2020 m., į procesą įtraukiant nacionalines ir vietos institucijas, universitetus, religines bendruomenes, jaunimo organizacijas ir skirtingus šalies regionus. Kiekvieni metai siejami su vis kita visuomenei aktualia tema, o greta kuriami tvarūs mokslinių tyrimų, kultūros, edukacijos ir kiti projektai. Nors galvojant apie jubiliejų pirmiausia į galvą ateina paprasčiausios ir lengviausiai įgyvendinamos atminimo įamžinimo formos, Norvegijos pavyzdys skatina kelti ambicingesnį klausimą – ar sugebėsime 2030-uosius paversti ilgesnio proceso pradžia ir sukurti tai, kas turės vertę ir jubiliejui pasibaigus?
Nuo jubiliejaus ir jo palikimo forumas grįžo prie platesnio klausimo – kaip istorinė vieta gali būti prasminga šiandienos žmogui ir visuomenei. Londono universiteto koledžo paveldo studijų profesorius Rodney Harrison kvietė permąstyti patį mūsų santykį su paveldu – matyti jį ne tik kaip tai, ką paveldime iš praeities ir siekiame išsaugoti, bet kaip aktyvią dabarties ir ateities dalį.
Paveldo interpretacijos ekspertas Eric Langham atkreipė dėmesį, kad didelė Senųjų Trakų istorijos dalis šiandien vietoje beveik nematoma. Todėl svarbu ne tik ją toliau tirti, bet ir ieškoti būdų, kaip sukauptas žinias padaryti žmonėms suprantamas ir patiriamas. Kartu jis siūlė kelti platesnį klausimą – ką ši vieta įgalina mus sukurti šiandien ir kokių naujų galimybių ji gali suteikti žmonėms, bendruomenei ir pačiai vietovei. Dar vieną perspektyvą pasiūlė italų menininkas ir tyrėjas Nicola Guastamacchia, pristatęs Pietų Italijoje vykdomą In-ruins iniciatyvą. Jo pavyzdys parodė, kad šiuolaikinė kūryba archeologinėje vietoje gali būti ne vien būdas iliustruoti jos istoriją – menininkas gali tapti tyrimo ir interpretacijos proceso dalyviu, padedančiu į vietą pažvelgti kitaip ir kelti naujus klausimus.
Šios temos antrąją forumo dieną persikėlė į kūrybines dirbtuves, kuriose dalyviai dirbo trimis kryptimis – apsaugos ir tyrimų, interpretacijos ir komunikacijos bei bendruomenės į(si)traukimo. Diskusijose išryškėjo, kad šios kryptys negali būti plėtojamos atskirai: nauji tyrimai turi tapti pagrindu vietos apsaugai ir jos istorijos pristatymui, o sprendimų reikėtų ieškoti kartu su vietos bendruomene, paliekant erdvės ir šiuolaikinei kūrybai.
Forumas tapo atspirties tašku tolesniam darbui su Senaisiais Trakais. Per dvi dienas išryškėjo ne vien atskiros idėjos, bet ir pagrindinės kryptys, kurias verta vystyti. Dabar svarbiausia šį pokalbį paversti nuosekliu procesu ir konkrečiais darbais. O Senųjų Trakų ateitis – pernelyg platus klausimas, kad būtų vienos institucijos užduotis. Jai kurti reikės tyrėjų, paveldo specialistų, valstybės ir savivaldos institucijų, kūrėjų ir, svarbiausia, pačios vietos bendruomenės bendradarbiavimo.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos informacija
Atnaujinimo data: 2026-10-03
Taip pat skaitykite:
Istorinių sostinių forumas "Senieji Trakai: 2030"
Rugpjūčio 30 d. kviečiame į koncertą Nacionalinių parkų 35-mečio proga!
FIXUS Mobilis kviečia pasimatyti tradicinėje Senųjų Trakų vasaros šventėje
„Užutrakio vakarai“ vėl džiugins muzikos ir saulėlydžių misterija